Per milijonus metų nuo ledynų iki smėlynų
Mažas, dulkinas, kaitrioje saulėje kasdien snūduriuojantis Villavieja miestelis Salento savivaldybėje didžiuojasi savo nedideliu vietos muziejumi, kuriame ne itin gausiais eksponatais aiškinama Tatakoa dykumos atsiradimo istorija.
Kai kurie „įrašai“ dykumoje liudija, jog žemynas yra kilęs iš ankstyvųjų plioceno, vėliau pleistoceno laikotarpių, kurie pasižymėjo besikartojančiais ledynmečiais. Tai galėjo būti maždaug prieš 2,5 mln. metų. Didžiausių apledėjimų laikotarpiais iki 30 proc. žemės sausumos buvo padengta ledynų. Šiauriniame pusrutulyje (Eurazija ir Šiaurės Amerika) pleistocenui būdinga gyvūnija – mamutai, gauruotieji raganosiai, urviniai liūtai, bizonai, jakai, gigantiškieji elniai, laukiniai arkliai, kupranugariai, lokiai, gepardai, hienos, stručiai, daugybė antilopių rūšių. Panašūs gigantai veisėsi ir šiose vietovėse, regione gausu fosilijų – suakmenėjusių ar suanglėjusių įvairių organizmų liekanų, jų matmenys neįprastai dideli.
Pasikeitus klimatui, ši teritorija tapo pusiau sausa, tikra dykuma su karštu ir sausu klimatu, tiksliau – sausu atogrąžų mišku. Dykumos reljefas niekur kitur nematytas – iš pilko arba raudono kieto smėlio smarkios liūtys suformavo savotiškus griovius – labirintus garbanotais kraštais, o dugnu, kai sausa, galima pasivaikščioti, tik po lietaus geriau nebristi, klampus purvas...
Nei augalijos, nei gyvūnijos
Atvykome praėjus kelioms dienoms po lietaus. Keliais prisibrauti iki vietovės buvo nelengva – klampios duobės, išdarkytos provėžos, bet gerą kelio dalį nužingsniavus pusiau pėsčiomis iki pat dykumos, pasimatė visas pilkos ir raudonos, banguotos smėlio jūros grožis.
Čia vaikštinėjome originaliomis trasomis… Radome vietų, kur vis dar laikėsi lietaus vanduo. Ir mažų jūros kriauklelių nuotrupų – tai prieš tūkstantmečius čia ištirpusių sniegynų, jūrų palikimas. Tatakoa dykuma netelpa į įprastą dykumos apibrėžimą, nes jai trūksta biraus smėlio ar smėlio kopų, tai yra stipriai eroduota bei akmenuota vietovė, įsiterpusi tarp sausų kanjonų.
Dėl vandens trūkumo dykumoje nematyti jokios augalijos, išskyrus, žinoma, kaktusus (kai kurie iš jų siekia 5 m. aukštį), erškėčių krūmus, turinčius labai ilgas ir gilias šaknis, kad galėtų rasti vandens. Mažoka ir gyvūnijos. Galima pamatyti kelių rūšių mažų paukščių, triušių o taip pat driežų, vabzdžių, skorpionų, gal net gyvačių. Mat ispanai ne šiaip šiai vietovei suteikė pavadinimą „Tatacoa“ – su nuoroda į barškuolę.
Mums pasisekė sutikti tik menkus augalėlius beskabančias ožkas (iš pradžių pamanėme, kad jos laukinės, bet, pasirodo, žmonėms patogu jas čia laikyti – iš labirintų niekur neištrūks). Beje, ir turistams nepatariama vaikštinėti po vieną, lengva paklysti…
Vaiduoklių slėnis
Pilkoji dykumos dalis priešingoje kelio pusėje kartais vadinama vaiduoklių slėniu, nes aptakios uolos turint gerą vaizduotę arba vaikščiojant vakare gali priminti galvas apsigaubusias mistines būtybes... Neilgai pasivaikščiojus po šią dykumos dalį, džiugina netikėtas siurprizas – nedidelis, iš lentų sukaltas baseinėlis su vandeniu. Sako, turistams išsimaudyti… Vidury dykumos! Deja, iš tolo „kvepėjo’“chloru.
Be augalų ir gyvūnų gyvenimo, Tatakoa dykumoje taip pat yra žmonių kultūros evoliucijos pėdsakų. Čia aptiktos relikvijos iš priešistorinių laikų padėjo antropologams tirti indėnų ir kitų vietinių kultūrų vystymąsi Kolumbijoje.
Kadangi dykumoje nėra šviesos taršos, tai yra ideali vieta stebėti dangų ir žvaigždynus, kurių šioje vietovėje galima pamatyti 88. Čia pastatyta astronominė observatorija, į kurią, žinoma, geriau atvykti vakarop.
Tatakoa dykuma apsaugota nuo žmogaus įsikišimo. Šiame regione draudžiamos bet kokios veiklos. Vis dėlto ateityje ekologinę pusiausvyrą gali išbalansuoti vis didėjantys turistų srautai. Transporto priemonių išmetami teršalai, kitokios atliekos gali paveikti regiono oro kokybę….
Kokoros slėnis arba „Vandens žvaigždė“
Toje pačioje Salento savivaldybėje esantis Kokoros slėnis – visiška priešingybė dykumai, tai – Vandens slėnis. Pagal vietinių pasakojimus, Kokoros vietovėje gyveno Quimbaya genties princesė, kurios vardas reiškė „Vandens žvaigždė“.
O iš tikrųjų, nors vietovė iškilusi vos ne iki dviejų kilometrų aukščio, Andų kalnai sustabdo vakarų vėjus nuo Ramiojo vandenyno, taigi debesys Salento regionui vos ne kiekvieną dieną pažeria lietaus. Temperatūra svyruoja nuo 12 iki 25 laipsnių. Visa tai leido išsivystyti tam tikrai ekosistemai…
Vietovės originalumą atrado turistai
Salento (aukštis siekia 1895 metrus) miestelis ir, beje, visas šis regionas, turintis šiek tiek daugiau, nei 7000 gyventojų, pirmiausia yra vertinamas dėl visų kalnų ir rimtų žygių sporto rūšių, ypač dėl sportinės žvejybos. Žvejyba užsiimama upėse, kurios yra 2000 – 4000 metrų aukštyje virš jūros lygio. Viskas vardan upėtakio, kurio čia niekada netrūko. Deja, kanadiečiai, jau seniai importavę dvi naujas upėtakių veisles, sunaikino originalias vietinių žuvų veisles…
Dar ši vietovė žinoma dėl senų džipų, vis dar naudojamų komunalinėms reikmėms, žinoma, ir dėl kavos, auginamos kalnų šlatuose… Ir dėl savo vietovės originalumo, kurį atrado turistai.
Prieš šimtmečius šią vietovę įsisavinę Quimbaya tautelės indėnai, kildinantys save iš šiaurės, čia sukūrė ir pritaikė metalurgijos metodus (aukso ir vario), pirmieji statybose ir transporte ėmė naudoti bambuką, išgavo tekstilę. Išmoko auginti kavą, kitus augalus – avokadą, kukurūzus, maniokus…
Pirmoji kelio atkarpa – arkliais
Mūsų kelionės planas – iš Rio Quindio (maždaug per penkiolika kilometrų nuo Salento) slėnio pačios žemiausios vietos patekti į aukščiausiąjį tašką – į 2870 metrų aukštį. Pirmoji kelio dalis prasidėjo žirgyne (siekėme sutaupyti šiek tiek laiko, mat, šiame regione debesys užslenka ankstyvą popietę ir uždengia legendinį slėnį, neslėpsiu – ir jėgų), ir mes užsiropštėme ant arklių.
Ypatingas įspūdis – per didelius ir slidžius akmenis romus, senas žirgas visą valandą kantriai nešė mane į viršų iki pat antrojo kelionės etapo. Tuomet mažais takeliais pėsčiomis, dažnai per „lietaus mišką“ įveikėme gerus dešimt kilometrų į kalną. Teko ir lipti, ir vėl šiek tiek nusileisti, vėl lipti sportiškais, o kartais labai žemiškais laiptais bei pereiti mažus upelius.
Kalno papėdėje įsikūrusiose kavinukėse (žinoma, pernelyg prabangu jas taip pavadinti) buvo galima pailsėti ir atsigerti kolumbietiškos kavos, fotoaparatu užfiksuoti mažuosius kolibrius, suskridusius į lesyklas.
Miškas yra saugomas, jame prieglobstį randa puma, lokiai, elniai (jų mes, žinoma, nesutikome) ir taip pat daugybė paukščių.
Dideliame aukštyje augančios palmės
Vaškinės palmės, dėl kurių ir leidomės į šį žygį, neretai auga privačios nuosavybės plotuose, tad norėdami į juos patekti, turėjome susimokėti. Jos auga 1800–2400 metrų aukštyje. Tai vienintelė palmių rūšis – Ceroxylon quindiuense, gyvuojanti dideliame aukštyje. Vadinamoji vaškinė palmė gali išgyventi iki 100 metų. Nuo 1985 m. ši gražuolė paskelbta nacionaliniu Kolumbijos medžiu ir dabar yra saugoma. Jos augimas gana lėtas – reikia smėlingo ir rūgštaus dirvožemio bei gerų kritulių. Mediena nėra ekonomiškai naudinga, tačiau jos prieglobstyje mėgsta įsikurti bei jos vaisiais maitinasi kai kurios paukščių rūšys.
Tą dieną debesys atkeliavo žymiai greičiau ir apie vidurdienį slėnį jau ėmė gaubti migla, pavertusi grakščias palmes mistinėmis herojėmis. Saulės blyksniai pro debesų plyšelius apšvietė žalią kalno šlaitą su vienišomis tarsi pasivaikščioti išėjusiomis palmėmis. Įspūdis nenusakomas...
