Nusprendžiu likti porai dienų Lobučėje, kol draugai sugrįš aplankę Everesto bazinę stovyklą ir Kalapataro viršukalnę. Aiškūs argumentai: susirgau, jaučiuosi per silpnas, šliuzų kontrolė prarasta, o pakelėje būdelių nėra. Prieš žadintuvą nebesu toks tikras: „Negi pasiduosiu prieš pat finišą“, - klausiu savęs abejodamas. Pauliui abejonės nekyla: „Judinkis, jei reikės nunešiu. Tau liks tik galvą pasaugoti, kad į akmenis nesidaužytų“.
Pasižadu pritraukti bent iki atspirties Gorakšepo miestelio. Jau trečia diena sninga ir nuostabūs vaizdai pasislėpę po tirštu rūko sluoksniu. Pėdinu į priekį svarstydamas, kad lengviausia pasiduoti ir verkti dėl skaudančių kojų, diegiančios nugaros, slogos, spaudžiančios galvos, pūliuojančių žaizdų, viduriavimo. Bet, jei žmogus išmoksta nebūti priklausomas nuo oro ir pilko dangaus, gal galiu atsiriboti nuo sergančio kūno?
 |
| Be sienų nuotr./Everesto bazinė stovykla |
Kelis kartus apdergęs pakelės akmenis pasiekiu ne tik miestelį, bet ir bazinę stovyklą. 5360 m aukštyje prie ledyno įsikūręs milžiniškas palapinių miestelis, kuriame bandysiantys kopti į Everestą pratinasi prie aukštumų. Girdžiu lyg netoliese karštu oru būtų pradėję pildyti balioną ir apsidairęs matau nuo ledyno besiritančią sniego laviną. Grupelė alpinistų liko per plauką nuo katastrofos ir galiu tik įsivaizduoti, kas darosi jų galvoje.
Iš stovyklos grįžę į Gorakšepą sėdame prie senokai nematytų lietuviškų vaišių – ant stalo puikuojasi džiovinta juoda duona, „Džiugas“, vytinta dešra ir rūkytas kumpelis. Pakeliui sutikome per Himalajus žygiuojančią „Hihike.lt“ komandą. Lietuvaičiai per šešias dienas įkopė į šešias aukščiau nei penki kilometrai iškilusias viršukalnes, o už trijų dienų planuoja šturmuoti Iceland Peak. Galutinis taškas 6189 m aukštyje, o paskutinis šimtas metrų – tiesia siena į viršų darbuojantis ledo kirtikliais. „Mūsų šūkis – kentėk atostogas“, – rimtu veidu rėžia žygio vadovas Tadas.
 |
| Be sienų nuotr./Rūke pasislėpę kalnai |
Ir vėl trečia valanda nakties. Ką tik sugrojau septintą pučiamųjų simfoniją. Žinau, kad nereikėjo valgyti nei sūrio, nei mėsos, bet ar įmanoma atsisakyti? Durys subilda nuo barbenimo. „Kelkitės, rūkas išsisklaidė, reikia lipti viršun“, - girdžiu Tado balsą. Dvi paros be miego, maistas niekaip neužsilaiko skrandyje – turiu visus reikalingus argumentus likti lovoje. Pro langą matau giedrą žvaigždėtą dangų. Mane ir už Everesto tekančią saulę skiria ne daugiau nei trys valandos kančios. Suprantu, kad neturiu pasirinkimo.
Seku paskui Pauliaus žibintuvėlį stengdamasis neatsilikti. Stabčiodami slenkame aukštyn. Drąsinuosi ironizuodamas: „Po sunkumų, visada palengvėja“. Pasiekę viršūnę iškeliame plazdančią trispalvę. Nugara bėga šiurpuliukai. Valandą laiko Kalapataras priklauso Lietuvai.
 |
| Be sienų nuotr./Ant lubų pakibę „Be sienų“ marškinėliai |
Keverzoju „Andrius“ šalia Pauliaus, Bertos, Tado, Vaido, Romo, Ugniaus vardų ir nuspalvinu didelį užrašą LITHUANIA. Netrukus ant Gorakšepo kavinės lubų šalia Airijos ir Puerto Riko vėliavų pakibs „Be sienų“ marškinėliai. Anksčiau juokdavausi iš raižinių „čia buvo Vasia“. Dabar didžiuojuosi matydamas savo vardą. Džiaugiuosi, kad pavyko nepasiduoti ligai. Kol nepasiduodu, esu stipresnis už aplinkybes.
