Nykiam Ujūnio miestelyje tenka praleisti dar vieną šaltą naktį. Temperatūra arti nulio, o beveidžiai pastatai ir skersgatviai menkai tesaugo nuo vėjo pustomų dulkių. Vienintelė šilta pramoga – maži restoranėliai rėkiančiais užrašais „Nemokamas Wi-Fi“. Juose – keliautojai apsimuturiavę vilnoniais trofėjais, raudonais nuo šalčio žandais dalinasi dienos dykumoje įspūdžiais, geria alų, palinkę prie telefonų „instagramina“ nuotraukas. Pavydžiai nužvelgiu juos – mirštu iš smalsumo, kas bus rytoj, pykstu ant savęs dėl per plonos aprangos, o kišenėje spaudžiu sunkiai taupomus centus.
Rytas sunkus. Geriausiu atveju lauke yra +1Cº, eilė prie vienintelio visuose svečių namuose beveik karšto dušo, padžiuvusios bandelės pusryčiams ir milijonai minčių „kas bus?“. Įsikraunam kameras ir smalsiomis akimis keliaujame link išsvajotojo džipo – dykuma jau čia pat.
Vos tik mūsų automobilis paliečia traškančią po ratais druską, norisi išsižioti. Tolumoje baltuojantis horizontas ir akinančiai žydras dangus aptemdo protą, nutildo mintis. Važiuojam šešiese, visi iš skirtingų pasaulio kraštų, bet nė vienas netaria nė žodžio – gamta kalba pati už save.
Prieš akis – beveik 11 tūkst. kv. km nusidriekusi didžiausia pasaulyje druskos dykuma. 3,5 tūkts. metrų aukštyje virš jūros lygio stinga oro, bet visą kūną apėmusi euforija leidžia apie tai pamiršti. Norisi bėgti, rėkti ir šokinėti iš džiaugsmo. Būtent su šia emocija užkabinam vėliavų salelėj vienintelę trispalvę, kuri, tikimės, ten plevėsuoja iki šiol. Tiesa, čia tik mums tiek džiaugsmo. Vairuotojas, parimęs ant savojo džipo, laukia, kol mūsų euforija išsikvėps ir galėsime kasdienės jo rutinos keliais judėti toliau.
100 km/val. greičiu lekiam baltais druskos rombais vydamiesi kitus džipus. Jokių ženklų, jokių kelių ir juostų, tik tolumoje mėlynuojantys kalnai. Patyrusieji pasakoja, kad ne vienas, bandęs įveikti dykumą savo jėgomis, pasiklydo. Sakytum, kalnai yra tarsi orientyras, bet ilgainiui jie tampa vienodi ir darosi sunku juos atskirti.
Kelyje neužčiuopsi ir nė vieno pramonės ženklo. Kol kas. Per 40 proc. viso pasaulio ličio atsargų glūdi būtent po druskos dykumos paviršiumi. Į šį ypatingą metalą, kurį naudoja didžioji dalis šių dienų technologijų – nuo išmaniųjų telefonų iki elektromobilių – nukreiptos pasaulio pramonės akys.
Bolivijai, laikomai viena vargingiausių Pietų Amerikos šalių, šių turtų išgavimas būtų didelis žingsnis šalies ekonomikos augimui, tačiau kartu tai imtų naikinti vietos ekosistemą.
„Žinome, kad Bolivija gali tapti ličio Saudo Arabija. Mes vargingi, bet ne kvaili. Litis turi likti Bolivijos nuosavybėje“, – „New York Times“ pranešime teigia vietos lyderis Francisco Quisbertas.
Itin lėtas šalies vystymasis, svaiginantis aukštis virš jūros lygio ir vietos gyventojų, kurių didžiąją dalį sudaro indėnai, priešinimasis, stabdo susitarimus. Tačiau tarptautinės automobilių pramonės atstovai, siekiantys veiksmingesnių energijos išgavimo būdų, kurių pamatas yra litis, derybų nutraukti neketina. Susitarimas su ilgamečiu šalies vadovu Evo Moralesu – tik laiko klausimas.
Nakvynė dykumoje
Daugiau nei valandą trukusi kelionė lyguma mus galiausiai nukelia prie legendomis apipinto Tunupa ugnikalnio papėdės. Pastarasis laikomas druskos dykumos pradininku, kai dėl nelaimingos meilės išverkęs visą, dabar Salar de Uyuni vadinamą, išdžiuvusį ežerą.
„Kiek laiko čia būsim?“, – nekantriai klausiu. „Mes čia nakvosim“, – linksmomis akimis rėžia bendrakeleivis.
„Akivaizdu, kad neskaičiau turistams skirtos brošiūros“, – pamanau. Vairuotojas išdalina pietus, užkuria automobilį ir išnyksta horizonte. Lieka tik dykuma, didingas, vis dar veikiantis ugnikalnis, iš druskos pastatyti svečių namai, flamingai, lamos, avys, katinas ir mes – kiek vėptelėję turistai.
Ilgai spoksome į flamingus, gainiojame avis, žiūrime į tolius, o vakare – lydime saulę. Grožio tiek daug, kad jokia kamera neužfiksuosi. Naktį surenkame visus įmanomus užklotus ir traukiam į stingdančią dykumą po žvaigždėtu jos dangumi. Daugiau visiškai nieko nebereikia. Lieki vienas su gamta, kuri neklausia, nekaltina ir neteisia.
Miegoti tenka nedaug – ankstų rytą gaudome saulėtekį ir ruošiamės ilgam kopimui į ugnikalnį.
Sunku įsivaizduoti, kaip tūkstančius metų formavęsis neliestas kraštovaizdis keisis netolimoje ateityje. Bolivijos vadovų derybos su Europos, Azijos ir Šiaurės Amerikos pramonės atstovais gali imti rodyti vaisius jau 2020 m., o šie – neišvengiamai drums dykumos tylą.
Aišku tik viena – prie druskos dykumos tikrai prisiliesite. Tik pasirinkite patys, ar tai padaryti savais žingsniais dabar, ar palaukti, kol sėsite už savo ateities automobilio vairo.
