Daugiau nei pusmetį 1997 m. „VW Caravelle“ autobusiuke jie įrenginėjo būsimus namus – tvarkė elektrą, montavo virtuvę, lovą, net darbo vietą ar kriauklę su čiaupu (dėl kurios, beje, tikriausiai kitiems patartų nevargti).
Ką reiškia senas „busiukas“? Tokių reikalų, kurių neturi tie, kurie keliauja kemperiais. Teko jį ir stumti, teko ir Ispanijos pareigūnų pagalbos prašyti, keliaujant be kondicionieriaus ir kepti, ir jaustis kaip raketoje nuo net ausis užgulančio skersvėjo.
Jauna pora atvirai pripažįsta – iššūkių yra nemažai. Pavyzdžiui, ne taip paprasta, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo, yra ir suderinti darbą bei keliones. Tačiau viskas nublanksta prieš nuotykius, kerinčius vaizdus ir neįkainojamas pamokas jų asmenybėms.
Po eilinio abiejų įveikto iššūkio lemtingi buvo ir Gabijos ištarti žodžiai – „Dabar galime būti tikri, kad tikrai būsim kartu visada“. Po jų Tomas nedvejojo – geresnės akimirkos paprašyti mylimosios rankos nei stovint ant kalno viršūnės Ispanijoje gal ir nebus. Tik ši istorija ne tik romantiška, bet ir kiek kurioziška.
Bet apie viską iš eilės – interviu 15min.
– Ar ir anksčiau jutot meilę kelionėms automobiliu? Kaip mėgdavote keliauti?
– Tiesa sakant, į tokią ilgą kelionę automobiliu leidžiamės pirmą kartą. Anksčiau mūsų kelionės automobiliu su nakvyne tęsdavosi vos kelias dienas Lietuvoje prie ežero su draugais. Esame labai aktyvūs ir vietoje nenustygstantys žmonės, nuolat ieškantys naujų iššūkių, todėl nuo pat pirmųjų mūsų pažinties dienų (esame kartu 2,5 m.) leidžiamės į ilgas, kartais net ir nemažai ištvermės reikalaujančias keliones.
Esame dviračiais per dieną numynę iš Kauno iki Utenos, taip pat pėsčiomis per dieną nužygiavome iš Kauno į mano gimtinę (Graužų k., Kaišiadorių raj.), su draugais esame nukulniavę pajūriu nuo Šventosios iki Papės (Latvija) ir daugelį kitų. Daug bėgiojame, esame išbėgioję daugelį Lietuvos parkų ir parkelių, taip pat kitų kelių, kuriuose tik galima bėgioti.Taip pat, kaip ir daugelis, leidžiamės į keliones lėktuvu.
– Nustebinot, kad į tokią ilgą kelionę išsiruošėt – na, ne pirmos jaunystės autobusiuku. Kodėl įsigijot būtent jį?
– Viena iš priežasčių, dėl kurių įsigijome šį 1997 m. „VW Caravelle“ autobusiuką, buvo kaina. Įsigyti autobusiuką kainuoja nemažus pinigus, o dar plius įrengimas – galutinė suma susidaro išties nemenka. Tačiau, nustumiant į šalį finansinius aspektus, mes nusprendėme išsikelti sau savotišką iššūkį: įsigyti seną, kiek pabrozdintais šonais ir daug gyvenimo mačiusią transporto priemonę bei paversti ją komfortišku, gyventi patogiu namu ant ratų, o taip pat leistis su ja į ilgą, nepamirštamą kelionę.
Viena iš priežasčių, dėl kurių įsigijome šį 1997 m. „VW Caravelle“ autobusiuką, buvo kaina.
Tai – mūsų projektas, prie kurio mes dirbome daugiau nei pusmetį ir dirbame toliau, netaupydami nei laiko, nei pinigų.
– Ar daug teko dirbti, kad autobusiuką paruoštumėte kelionei-gyvenimui? Kokius esminius pokyčius darėte?
– Savo autobusiuką įsigijome dar žiemą, sausio mėn. Nuo tada pradėjome pirmuosius įrengimo darbus. O darbai truko kone iki pat kelionės pradžios: mes išvykome birželio 13 d., o birželio 12 d. vakarą Tomas dar atliko paskutiniuosius elektros pajungimo darbus...
Kadangi autobusiukas tikrai gana senas, vos jį įsigijus reikėjo varyti į servisą, kuriame buvo kruopščiai atlikti techniniai remonto darbai. Svarbiausi jų – sutvarkytas autonominis šildymas, kuris neveikė, pakeistas degalų siurblys, nes iš jo netikėtai pradėjo bėgti degalai, taip pat vietomis pavirintas kėbulas. Dar reikėjo pakeisti jau nusidėvėjusias padangas.
Kadangi nusprendėme ne tik keliauti su autobusiuku, bet ir jame valgyti, dirbti, miegoti ir pan., transporto priemonės vidų reikėjo pritaikyti pagal savo poreikius. Tiesa, mūsų poreikiai – nedideli, kaip galite matyti nuotraukose: autobusiuko interjeras nėra labai išvaizdus, tačiau svarbiausia – kad jis visiškai atitinka mūsų poreikius ir autobusiuke mums labai patogu gyventi.
Mūsų tikslas buvo pasigaminti virtuvės komplektą, lovą patogiam miegui ir ergonomišką stalą darbui. Taip pat reikalingas ir tualetas: naudojame praktišką kemperio tualetą, kurį pastatėme virtuvės komplekto apačioje. Taip pat siekėme, kad nereikėtų sukti galvos, iš kur gauti elektros, tad įsirengėme galingą saulės elektrinę, visiškai mus aprūpinančia elektra.
Visi kiti įrengimai – papildomi patogumai. Įrengti autobusiuką mums labiausiai padėjo „Youtube“ vaizdo įrašai, užsienio keliautojų pasidalinimai „Instagrame“ ir įvairiuose tinklaraščiuose, o sudėtingesnius sprendimus, tokius kaip elektros įrengimas, padėjo apsvarstyti Tomo tėtis. Įrengiant autobusiuką, reikėjo išimti visas galines sėdynes, o saulės elektrinei pritvirtinti papildomai reikėjo sumontuoti stogo bagažinę.
– Įdomu ir finansinė pusė – ar brangiai atsiėjo paruošti autobusiuką tokiai kelionei?
– Pats autobusiukas, visiškas transporto priemonės pritaikymas gyvenimui ir techniniai pačio autobusiuko remontai mums kainavo apie 6 tūkst. Eur.
– Keliaujate jau daugiau nei mėnesį. Ar jau pastebėjote, ką galbūt kitaip reikėjo daryti autobusiuke? Gal kažko pasigedot arba priešingai – matot, kad be reikalo triūsėt prie kažko?
– Labiausiai džiaugiamės, kad pavyko įsirengti nepriekaištingą elektros sistemą. Esame visiškai aprūpinti elektra, kurios mums nereikia taupyti. Kadangi Ispanijoje vyrauja itin saulėti orai, mūsų įrengta saulės elektrinė praktiškai nenutrūkstamai gamina elektrą. O mums jos – tikrai labai reikia. Turime daug įrangos, kurią dažnai tenka krauti: droną, fotoaparatą bei svarbiausius darbo įrankius – kompiuterius.
Labiausiai džiaugiamės, kad pavyko įsirengti nepriekaištingą elektros sistemą.
Taip pat labai džiaugiamės savo sugalvotos bei pagamintos lovos-stalo sistema. Mūsų lova yra integruota kartu su stalu: stalas nusileidžia ant tokių medinių suolų ir tampa karališka, patogia, 160x180 cm dydžio, lova.
Tikriausiai vienintelis dalykas, įrengtas mūsų autobusiuke, kuris dar nebuvo nė karto panaudotas – kriauklė su čiaupu. Jiems sumontuoti skyrėme tikrai nemažai laiko, be to, reikėjo sugalvoti, kaip vanduo galėtų tekėti.
Kriauklę – nepatikėsite – pasigaminome iš dubens (jo dugne tiesiog išgręžėme skylę ir į ją įdėjome specialų kriauklės sietelį). Vanduo teka taip: į vandens baką yra įmerktas nedidelis degalų siurbliukas, kuris paduoda vandenį į čiaupą. Taigi, sistema įrengta sudėtingai, tačiau jos taip ir nepanaudojome: prausiamės ir plaunam indus paprasčiausiai įpylę į dubenį vandens. Taip kartu yra taupomas vanduo, kas kelionėje yra ypač aktualus dalykas.
Tikriausiai vienintelis dalykas, įrengtas mūsų autobusiuke, kuris dar nebuvo nė karto panaudotas – kriauklė su čiaupu.
Be privalumų, jau pastebėjome ne vieną trūkumą, tačiau jau nusprendėme, kaip grįžę į Lietuvą juos tvarkysime. Pirma, mūsų viryklė yra sumontuota ant virtuvinio komplekto ir neišsiima. Ispanijoje vasarą vyrauja itin karšti orai, tai jei norime pasigaminti autobusiuko viduje maisto, tiesiogine to žodžio prasme patys „kepame“.
Problema tampa dar didesne, nes mūsų sena transporto priemonė neturi kondicionieriaus, tad praktiškai neįmanoma išvėdinti susikaupusio karšto oro. Tad jei lauke labai karšta, maistą gaminamės tiesiog lauke ant mažos turistinės viryklėlės.
Taip pat autobusiuke neturime šaldytuvo, tačiau jau svarstome, kaip jį įsirengti. Dėl vietos taupymo apsvarstėme, kad galbūt užteks šaltkrepšio. Tačiau jo neužtenka: mes negalime sau leisti pirkti greitai gendančių produktų.
– Ar pasitaikė gedimų kelyje? Mačiau prie vienos nuotraukos, kad busiukas „uždūsta pumpuodamas į kalną“...
– Gedimai – gana dažnas palydovas mūsų kelionėje. Ir dabar Jums atsakinėjame į klausimus sėdėdami viename Ispanijos parkelyje, nes neturime namų: jie – servise... Bet apie tai – kiek plačiau papasakosiu vėliau.
Mūsų „busikas“ labai pavargsta važiuodamas į kalną. Tačiau mes praktiškai iš karto, vos atvykę į Ispaniją, šovėme į vienus aukščiausių kalnų Europoje – Pirėnus. Dar aš sakau Tomui, gal nevažiuojam, nes bus problemų, Tomas atkirto: „viskas ok, nebijok, aš pasitikiu mūsų mašina“. Na gerai, galvoju, jei antra pusė ramina, viskas bus gerai.
Mūsų „busikas“ labai pavargsta važiuodamas į kalną.
Taip ir judėjome vingiuotais ir aukštais Pirėnų keliais bei grožėdamiesi vaizdais. Viskas ir buvo gerai, iki kol nereikėjo išvažiuoti iš kalnų...
Staiga bevažiuojant autobusiukas pradėjo trūkčioti ir leisti juodus dūmus. Gerokai išsigandome, nes buvome kalnuose, kuriuose nebuvo jokio didesnio miesto su autoservisu. Pasižiūrėję žemėlapyje atradome miestą net už 200 km, kuriame buvo autoservisas. Tai link jo, vos vilkdamiesi, su avariniu ir praleisdami mus lenkiančius automobilius šiaip ne taip atvykome.
Dar blogiau – buvo vėlus penktadienio vakaras, tad geriausiu atveju servisas dirbo tik pirmadienį. Bet viskas laimingai baigėsi: gedimas nebuvo labai didelis. Palikome autobusiuką vietiniame servise ir per pusdienį meistrai pašalino gedimą, o mes galėjome keliauti toliau.
O kitas rimtas gedimas, apie kurį užsiminiau anksčiau, atsirado visai neseniai, praėjusį sekmadienį. Tiesiog sustojome nakvynei ant nedidelio kalnelio. Po to norėjome kiek toliau pavaryti autobusiuką. Ir viskas. Jokių gyvybės ženklų! Jis nesikūrė.
Tomas iki pat sutemos ieškojo problemos, kokia gali būti bėda, skambino pažįstamiems – nieko. Galiausiai išsiaiškinome, kad starteris sugedo, dėl to mašina neužsiveda. Tad vienintelis būdas užkurti autobusiuką – pastumti jį nuo kalno ir taip užkurti. Kaip matėte nuotraukose, mūsų autobusiukas nėra mažas, bet Tomas visgi pasiryžo jį bandyti išjudinti, o aš sėdau prie vairo.
Vienintelis būdas užkurti autobusiuką buvo pastumti jį nuo kalno ir taip užkurti.
Stumiant autobusiuką nuo kalniuko, pasitaikė duobė, į kurią papuolė ratas. Taigi, Tomui niekaip nebūtų pavykę išstumti mūsų namų. Netoliese mūsų buvo dvi panelės su automobiliu, tai jos geranoriškai atėjo ir pasiūlė savo pagalbą. Tačiau net ir tada nepavyko autobusiuko pajudinti. Galiausiai paprašėme jų, kad jos su savo mašina patrauktų mūsų autobusiuką, tačiau jų automobilyje nebuvo kablio. Mums teko toliau laukti pagalbos. Ant to kalniuko prastovėjome pusę dienos... Kas blogiausia, kad miestelis buvo gana toli nuo mūsų sugedimo vietos, tai niekaip nebūtume nusigavę iki jo. Tad ką – beliko laukti, kol kažkas netyčia pravažiuos...
Po kiek laiko susistabdėme važiuojantį vaikinuką. Tas irgi negalėjo niekuo padėti, nes kablio jo automobilis neturėjo, tuomet dar vienas automobilis pravažiavo, o jo vairuotojas visiškai nesuprato, ko mes norim, nes jis nekalbėjo angliškai...
Galiausiai mums labai pasisekė: keliu važiavo Ispanijos pareigūnai. Tai jie su savo automobiliu patraukė mūsų autobusiuką, ir mes jį pagaliau užkūrėme. Toliau sekė kelionė iki serviso. Tad dabar mūsų autobusiukas servise: žadėjo sutvarkyti antradienį, o mes kol kas glaudžiamės netoli serviso esančiame viešbutuke.
– Ar kiekvieną naktį nakvojate automobilyje? Ar apsistojate kartais ir viešbutukyje, jau pasiilgę daugiau komforto?
– Taip, mes kiekvieną naktį nakvojame automobilyje. Kalbant apie komfortą, nepasakyčiau, kad labai esame jo pasiilgę: kadangi jau nemažai laiko gyvename tokiomis sąlygomis, jau pripratome, kad, pavyzdžiui, praustis lauke kartais tenka prie vos 10 laipsnių šilumos, o rankomis išskalbtus drabužius džiauti ant medžių šakų...
Be to, mes žinojome, kad gyvenimas autobusiuke nebus tik romantika: taip ir tikėjomės, kad čia nebus daug komforto. Tačiau gyvenimas tokiomis sąlygomis – savotiškas iššūkis, kurį mes priėmėme.
– Kodėl pasirinkote važiuoti būtent į Ispaniją? Kuo patraukė šalis?
– Į Ispaniją pirmą kartą buvome atskridę savaitei atostogų prieš porą metų gruodžio mėn. Tą kartą mus sužavėjo nuostabaus grožio paplūdimiai ir didingieji kalnai. O lankėmės Alikantės apylinkėse. Vos grįžę atgal į Lietuvą, pasakėme sau, kad būtinai dar sugrįšime į Ispaniją. Ir mums pavyko įgyvendinti sau duotą pažadą. Tiesa, tuo metu dar nė nesvajojome, kad čia praleisime tiek daug laiko ir atvyksime patys – savo transportu.
Žinojome, kad gyvenimas autobusiuke nebus tik romantika: taip ir tikėjomės, kad čia nebus daug komforto.
Tačiau, kai sugalvojome įsigyti autobusiuką ir jį įsirengti, iš karto išsikėlėme tikslą: keliauti juo Ispaniją.
– Ispanija jau kurį laiką paraudonavusi dėl COVID situacijos. Ar kelionėje susidūrėte su kokiais nepatogumais, ribojimais dėl koronaviruso?
– Nepasakyčiau, kad labai susiduriame su nepatogumais ir ribojimais dėl koronaviruso. Pačioje Ispanijoje situacija, sakykime, gana rami: keliaujame tarp skirtingų apylinkių, tačiau didelių suvaržymų nejaučiame. Tačiau verta paminėti, kad didžiąją gyvenimo Ispanijoje dalį praleidžiame gamtoje, kur mažai žmonių ar jų net visai nėra, tad čia ir jokie ribojimai negalioja. Jei būname miestuose, laikomės visų reikalavimų: dezinfekuojame rankas, dėvime kaukes.
– Koks jūsų planas – kiek dar ketinate leisti laiko Ispanijoje? Gal trauksite kur į kitą šalį? Kada ketinate grįžti į Lietuvą?
– Kadangi mūsų neriboja nei darbai, nei jokie kiti dalykai, kaip ir nebuvome numatę tikslios išvykimo datos, taip ir tikslios grįžimo į Lietuvą datos nesame numatę. Šiuo metu tiesiog mėgaujamės šiltu oru, įspūdingais vaizdais ir nepamirštamais nuotykiais, kurių mūsų kelionėje nestinga. Neįkainojamas jausmas yra keliauti, niekur neskubėti ir džiaugtis akimirkomis, ką ir darome šiuo metu.
Šiuo metu tiesiog mėgaujamės šiltu oru, įspūdingais vaizdais ir nepamirštamais nuotykiais, kurių mūsų kelionėje nestinga.
Tiesa, grįždami į Lietuvą, norėtume prasukti pro šiaurinę Italiją, tačiau dar seksime pandeminę situaciją, šalių ribojimus ir kitas taisykles, kad keliaujant nekiltų jokių nesklandumų.
– Ispaniją tikriausiai jau neblogai pažinote. Gal pasidalintumėte tokiomis vietomis, kurios turistų nelabai žinomos, bet tikrai vertos pamatyti? Arba tokiomis, kurios labiausiai nustebino ir jus pačius?
– Kalbant apie pačia Ispaniją, bene labiausiai nustebino tai, kad ji yra tokia unikali: čia ir jūra, smėlis, kalnai, tačiau galima atrasti ir įspūdingų ežerų/užtvankų, mažyčių miestelių, jaukiai įsispraudusių kalnų papėdėse... Būtų galima vardinti ir vardinti.
Taip pat nustebino itin dideli temperatūrų kontrastai: jei piečiau naktimis ir dienomis vyrauja 25 ir daugiau laipsnių šilumos, tai šiaurinėje dalyje, netoli Pirėnų, dieną temperatūra siekia 20 laipsnių, o naktimis – vos 6. Tai mes juokiamės, kad per šį laiką pragyvenome tris skirtingus metų laikus: tik sniego nematėme.
Mums patikusių vietų sąrašas – gana platus. Tai gal įvardysiu kelias mums labiausiai patikusias. Šiaurėje labiausiai patiko Benaskės miestelis, esantis Pirėnuose. Ir patys didingieji Pirėnai, kurių dalelėje pavyko pažygiuoti. Žmonėms, mėgstantiems žygius, Pirėnai – tikras rojus. Čia yra tiek mažesnių, tiek itin aukštų, daugiau nei 3 km siekiančių viršūnių. Tad kiekvienas, įsivertinęs savo fizinį pasirengimą, gali atrasti geriausią žygio maršrutą.
Visą tą grožį, tą gamtos didybę, labai sunku papasakoti, tad visus gražiausius vaizdus sudėjome į vieną vaizdo įrašą, ir patalpinome mūsų „Youtube“ kanale.
Labai patiko pati Benaskė: tai nedidelis miestelis, kuriame galima labai romantiškai pavaikštinėti vakarais: žibintų šviesos apšviečia gatveles, o pats miestelis atrodo kaip iš filmo.
Taip pat, kalbant apie žygius, mums labai patiko The Cares Trail žygio maršrutas, esantis Picos de Europa nacionaliniame parke. Tai ne itin lengva žygio trasa, kuri į vieną pusę tęsiasi apie 10 km, tačiau apsilankyti čia – tikrai verta. Visa trasa driekiasi per kalnų slėnius, tad kur beeisi – visur kalnai, visur įspūdingi vaizdai.
Mėgstantiems jūros malonumus, labai rekomenduojame apsilankyti Cala del Moraig paplūdimyje, esančiame apie 80 km nuo Alikantės. Užburiančio mėlynumo vanduo ir įspūdingo grožio olos tikrai nepaliks abejingų.
Mėgstantiems vandens pramogas, taip pat patariame apsilankyti Embalse de la Llosa del Cavall užtvankoje. Tai – gražiausias vandens telkinys, kokį tik esame matę Ispanijoje. Jį supa nerealaus grožio kalnai. Ši vieta, galime teigti, tikrai labai mažai lankytina turistų, nes kiek buvome šioje vietoje (net nakvojome čia), nė vienas žmogus čia nebuvo užklydęs. O užklysti – tikrai verta.
Embalse de la Llosa del Cavall – gražiausias vandens telkinys, kokį tik esame matę Ispanijoje.
Apskritai Ispanijoje yra nemažai užtvankų (taip, užtvankų, kurių kiekviena turi savo istoriją), tačiau jų dydis prilygsta ežerams. Šios užtvankos žavi smaragdo spalvos vandeniu ir aplink jas stūksančiais kalnais.
– Taip keliaudami tikriausiai sutinkant ir nemažai kitų netradicinių keliautojų. Prisiminkit kelis, kurie įstrigo/nustebino labiausiai.
– Nustebino tai, kad Ispanijoje labai daug kemperistų. Tiesa pasakius, kiek matėme, visi jų – ispanai, tik vienas kitas prancūzas užklydęs. O iš tokių tolimų šalių kaip mes nesutikome nė vieni keliautojo.
Labiausiai nustebino tai, kad su savadarbiais kemperiais čia yra labai daug keliaujančių šeimų. Ir – nepatikėsite. Su mažais, dar tik ropoti pradedančiais, vaikais. Mus tai tikrai nustebino, nes Lietuvoje, bent jau mes asmeniškai, nematėme ir nepažįstame nė vienos taip keliaujančios šeimos.
Ir kas įdomiausia, kad matėme vieną šeimą, kuri keliauja su daug mažesniu nei mūsų – universalo tipo – automobiliu. Mums tekilo keli klausimai: kaip jie išsitenka tokiame mažame automobilyje ir kaip jie susitvarko su mažais vaikais, gyvendami tokioje mažoje erdvėje.
Su savadarbiais kemperiais čia yra labai daug keliaujančių šeimų. Su mažais, dar tik ropoti pradedančiais, vaikais.
– Kokių smagiausių kuriozų pasitaikė jau kelionėje?
– Buvo toks įvykis. Kadangi su savimi turime daug brangios įrangos, stengiamės kiek įmanoma neatkreipti žmonių dėmesio, viską slepiame autobusiuke arba pasiimame su savimi išeidami. Tačiau kartą pastatėme stovėjimo aikštelėje automobilį ir kelioms valandoms išėjome apsipirkti. Grįžę radome pilnai atidarytą langą! Jį pamiršome išlipdami uždaryti. Tačiau visa laimė, kad viskas gerai baigėsi: niekas nedingo, nors buvo „ant akių“, ant sėdynės buvo paliktas mano telefonas, o netoli vairo – piniginė.
Kita tokia juokingesnė situacija – kai Ispanijoje... sušalome, ir dar vasaros metu. Atvykome į Pirėnus ir tikrai nesitikėjome, kad teks šalti. Juose lankėmės apie pusę savaitės: per tą laiką kelias dienas be perstojo lijo, o naktimis temperatūra siekė vos 6 laipsnius. Mes nebuvome pasiruošę tam nei fiziškai, nei emociškai. Naktimis teko miegoti su miegmaišiais autobusiuke ir papildomai jungtis šildymą. Na, o kadangi norėjome saulėtos Ispanijos, tai neapsikentę šalčio, patraukėme link pietų.
– O ką įvardintumėte kaip sunkiausius tokios kelionės aspektus?
– Turbūt sunkiausia yra ištverti karštį. Mūsų autobusiukas senas, jame nėra ventiliatoriaus, ir karštį mes jaučiame dvigubai didesnį, nei jis yra lauke. Kadangi mums reikia dirbti, tenka ieškotis patogesnės vietos darbui parkuose, pavėsyje, nes autobusiuke sėdėdami paprasčiausiai iškeptume.
Karštis mums taip pat labai jaučiasi važiuojant: tenka atsidaryti visus langus ir liuką, kad neuždustume autobusiuke. O atidarius viską, girdisi toks autobusiuko variklio ir skersvėjo akordas, jog atrodo, kad mes esame raketoje.
Mūsų autobusiukas senas, jame nėra ventiliatoriaus, ir karštį mes jaučiame dvigubai didesnį, nei jis yra lauke.
Taip pat karštis, kaip jau minėjau, kenkia ir maistui. Kai lauke būna labai karšta, mums gana dažnai tenka lankytis parduotuvėse, nes negalime daug visko prisipirkti – maistas sugestų. Gaminamės patys, kavinėse praktiškai nesilankome.
Kadangi visada nakvojame autobusiuke, ne visada pavyksta atrasti romantika dvelkiančią ar kitą įspūdingą vietą prie jūros, prie kurių fotografuojasi kemperistai. Yra tekę miegoti netikėčiausiose vietose: prie gatvės, miške, laukuose ir pan. Nors stengiamės rinktis nuošalesnes vietas gamtos apsuptyje, ne visada tai pavyksta. Ne kartą yra tekę pasistatyti autobusiuką tiesiog mieste, netoli jūros, automobilių parkinge.
O čia jau prasideda sudėtingumai: vasaros sezonas, gausu žmonių, tad kiekvienas savo automobilį parkuoja, kaip tik išmano. Kartą atsikėlėme, o šalia mūsų kažkas buvo taip pasistatęs krovininį autobusiuką, kad mes net negalėjome atidaryti priekinių durų. Tokioje situacijoje nei valgyti lauke ant kelio pasigaminsi, nei nusiprausi, ir apskritai toks uždarytas jautiesi.
– Kuo užsiimate gyvenime, kad galite leistis į tokią ilgą kelionę? Minėjote, kad tenka derinti darbą ir pramogas kelionės metu. Kaip atrodo eilinė jūsų kelionės diena?
– Esame laisvai samdomi specialistai. Aš – tekstų rašytoja ir socialinių tinklų specialistė, Tomas – kuria internetines svetaines, fotografuoja, filmuoja, montuoja vaizdo įrašus ir yra socialinių tinklų specialistas.
Suderinti darbą ir keliones nėra taip paprasta, kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Mums iš pradžių viskas irgi atrodė daug paprasčiau. Bet įprastai stengiamės išlaikyti dienotvarkę – nuo ryto iki maždaug 16 val. (mūsų laiku) darbuojamės, tada arba važiuojame į kitą nakvynės vietą, iš kurios kitą dieną kažkur keliaujame, arba žygiuojame patyrinėti netoliese esančių apylinkių. Abu esame laisvai samdomi darbuotojai, tad darbo laiką pasikoreguojame: svarbu, klientai būtų patenkinti ir viskas būtų padaryta laiku.
Dar būna labai sunku dirbti, kai esame apsistoję netoli jūros: tuomet, esant šiltam orui, labai kyla pagunda nerti į jūrą, o ne į darbus prie kompiuterių.
– Paprastai paklausiu – kaip neišprotėti tiek daug laiko ir tokioje mažoje erdvėje leidžiant laiką dviese? Ar nesinori erdvės, pailsėti vienas nuo kito? Gal turite kokių patarimų, kaip išvengti konfliktų ilgose kelionėse automobiliu?
– Labai džiaugiamės, kad mums pavyksta išvengti konfliktų. Kiekvieną nesutarimą greitai išsprendžiame. Kitas dalykas, kadangi mes ne tik atostogaujame, bet ir dirbame, tai tiesiog kiekvienas „įlendame“ į kompiuterį ir savo darbus ir nematome vienas kito. Taip ir praeina laikas. O po to jau leidžiamės į nuotykius. Nėra taip, kad visą dieną leidžiame tik kartu ir kartu kažką veikiame. Gal todėl mums ir pavyksta išlaikyti balansą santykiuose.
Na, o jei kažkuriam labai kažkas nepatinka, einame pasivaikščioti po vieną: būname gamtoje, kur erdvė tikrai labai didelė, ir gali eiti kur nori. Pabūni su savimi, apmąstai mintis, grįžti, ir vėl viskas būna gerai.
– Kokius svarbiausius potyrius, pamokas parsivešite iš šios kelionės? Žinoma, ji dar nesibaigė ir dar tikriausiai daug ką padovanos, bet visgi...
– Kaip tik neseniai aptarėme šį klausimą, ką mums davė/duos ši kelionė, tad ačiū, kad paklausėte. Pirmas ir turbūt svarbiausias dalykas – kad ši kelionė tik dar labiau sutvirtino mūsų santykius (jau nekalbu apie kelionėje įvykusias sužadėtuves).
Pabūni su savimi, apmąstai mintis, grįžti, ir vėl viskas būna gerai.
– Sužadėtuves? Papasakokit plačiau!
– Visiškai nesitikėjau, nes net kalbų jokių apie tai nebuvo. Na taip, aptardavome vestuvių klausimus: galbūt kokios šventės norėtume, ką kviestume ir pan. Bet tik tiek. O sužadėtinis, jei kažkas apie vestuves užsimindavo, nusijuokdamas sakydavo: kad tegu pirmiau draugai kurie nors susituokia, tada mes. Tai aš ir negalvodavau, kad jis piršis artimiausiu metu.
Į daug kalnų Ispanijoje esame įkopę, tačiau viena viršūnė – mūsų sužadėtuvių viršūnė – įstrigs amžiams atmintyje. Žygiavome maršrutu Serra de Rodes nacionaliniame parke (žygiavom kaip visada – aptardami, kokie vaizdai, ar sunku ir pan.). O žygio maršrutas nebuvo labai lengvas: Tomas man retkarčiais paduodavo ranką, kad galėčiau lipti į viršų. Be to, buvo labai karšta.
Ir vienu momentu, kai įveikėme sunkią atkarpą, aš jam tarstelėjau: žinai, tokie žygiai mus dar labiau sustiprina kaip porą. Dabar galime būti tikri, kad tikrai būsim kartu visada. Ir tuomet lipom toliau.
Po kiek laiko užkopėme į viršūnę. Aš, kaip visada, į kamerą papasakojau, koks maršrutas, kaip sekėsi. O jis sako – pabandys droną čia pakelti. Kol jis aplink filmavo, aš ilsėjausi ant akmens. Tuomet jis filmuodamas man sako: „Tu palipk ten aukščiau ir pamojuok į droną, aš pafilmuosiu“. Tuomet sako – „Atsisuk“.
Aš atsisuku, o jis klūpi su žiedu ir klausia – „Ar būsi mano žmona?“. Aišku, kaip ir kiekvienai merginai – man šokas. Apsiverkiau, nežinojau, ką sakyt, tik pasakiau: „Tu rimtai?“ Jis sako – „Taip, noriu, kad būtum mano žmona“.
Na ir kaip visada – pas mus niekas nevyksta be nuotykių... Vos Tomas taip pasakė, dronas pradėjo skristi ne ten, kur reikia. Tad jam teko pirmiau droną nuleisti, kad jis neatsitrenktų į kalną, o tada jau užbaigti, ką pradėjo!
Pamatyti tai galite šio įrašo pabaigoje:
O dėl pačios vietos – čia jau Tomo nuopelnas, kad jis buvo toks išradingas. Man pačiai reikėjo laiko suprasti, kas ir kaip įvyko.
Kaip ir kiekvienai merginai, man labai rūpėjo sužinoti, kodėl būtent čia jis pasipiršo ir kodėl būtent tada. Tai jis sakė, kad labai norėjo pasipiršti užsienyje nepamirštamoje vietoje.
Sakė – „Ai, pagalvojau, tu dar taip pasakei, kad mus tokie žygiai sustiprina, tai, pagalvojau – kad čia bus tinkama vieta“. Sakė, kad žiedą visada su savimi nešiojosi drono dėkle (aš ten niekada nelendu, tai niekaip nebūčiau radusi žiedo) ir laukė tinkamos progos. Tai va tokia netikėta mūsų istorija. Į tą vietą tikriausiai negrįšime niekada, tačiau ji neabejotinai liks mūsų prisiminimuose.
– Grįžkime dar prie šios kelionės pamokų...
– Išmokome daugelį sprendimų priimti kartu, išmokome padėti vienas kitam ir suprasti, kaip turi branginti tai, ką turi šalia savęs. Ši kelionė buvo kupina išbandymų, kurie tik dar labiau mus suartino.
Kitas dalykas – abu subrendome kaip asmenybės. Išmokome išeiti iš savo komforto zonos ir mąstyti, kaip išsisukti iš susiklosčiusios blogos situacijos. Kad ir kai sugedo autobusiukas. Buvome kalnuose visiškai vieni, mums tuo metu nebūtų niekas galėjęs padėti. Tad reikėjo mąstyti, ką ir kaip daryti, kas lauks toliau, jei kažkas nepavyks ir pan. Šiandien miegi autobuse, o ryt – gali tekti ieškotis nakvynės vietos. Išmokome psichologiškai būti stiprūs ir nepalūžti susiklosčiusiose situacijose: o kas bus, jei nepasieksime miesto ir sustosime kelyje?
Nė karto nenusivylėme savo kelione ir nė karto negalvojome, kad gal reikėjo nevykti, nes jos metu buvo tikrai nemažai problemų (daugiausiai – autobusiuko gedimai). Supratome, kad galime išsisukti iš bet kokios sudėtingos situacijos, net jei tuo metu ir atrodo, kad nėra jokios išeities.
Nieko nėra neįmanomo, jei labai nori ir atkakliai sieki savo tikslo.
Sekite Gabiją ir Tomą soc. tinkluose:
Youtube: youtube.com/channel/UCfky-HgO1_mmaqdvIXV2FCw
Instagram: instagram.com/keliaujam_keliaujam/
