Gyventojai skatinami atverti kiemus
Vilniaus miesto savivaldybė pradėjo iniciatyvą, kad žavūs Senamiesčio kiemai būtų atveriami lankytojams. Pastaraisiais metais jų vis daugiau (ir dėl saugumo, ir dėl privatumo noro) užsiveria – gyventojai savo turtą paslepia nuo prašalaičių akių. O kiek įdomios architektūros ir istorijų slypi už tų užrakintų vartų!
Savivaldybė kreipėsi į gyventojus, kad šie jungtųsi prie atveriamų kiemelių iniciatyvos, taip pat surengė kelias nemokamas ekskursijas tiems, kurie nori pradėti pažinti kitokį – užkulisinį – Vilnių. Žadama, kad jų bus rengiama ir daugiau, bei tikimasi, kad pamatę smalsių žmonių entuziazmą savo kiemus atvers ir daugiau gyventojų.
Ekskursijos pradžioje meras Remigijus Šimašius pristatė viziją – kad prie lankytojus įsileidžiančių kiemelių atsirastų lentelės su valandomis, kada juos galima aplankyti. Pirmoji tokia atidengta prie Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus. „Kalbame ne apie bizūnus, ne apie spynų pjaustymus, o apie bendrą sutarimą, kad galime suderinti tiek Senamiestyje gyvenančių žmonių interesus, tiek norinčių jį pažinti“, – kalbėjo R.Šimašius.
Nepastebimas Vilnius
Ekskursijas po Senamiesčio kiemus rengianti gidė Aldona Mikulionienė priminė – kad Vilnius yra toks miestas, kuris kalba pašnibždomis, nemėgsta šūkauti kaip turguje. Todėl norint jį pažinti reikia išsukti iš numintų takų.
„Daug žmonių visą laiką vaikšto pagrindinėmis gatvėmis ir net nepasidairo. O kai įlenda į kiemus, pamato, kad miestas yra gerokai įdomesnis, įvairesnis“, – 15min sakė gidė, kuri prieš daugiau nei dešimtmetį pradėjo rengti ekskursijas po kiemelius.
Kiemus ji būtinai aplanko ir vaikštinėdama kituose miestuose. „Pavyzdžiui, labai mėgstu Brėmeną. Bet ar reikia į jį važiuoti – eikit ir pasižiūrėkit į Bernardinų bažnyčią. Kokios ten lubos, kokie skliautai! Mes turim labai daug įdomių dalykų, tik reikia juos pastebėti“, – įsitikinusi Vilniaus istorijos eksperte vadinama A.Mikulionienė.
Ar jai ne apmaudu, kad vis daugiau Senamiesčio kiemų atiduria už užrakintų vartų ir būna paslepiami nuo kitų žmonių akių? „Apmaudu tiems, kurie tik pradeda atrasti kiemus, kurie pirmą kartą ateina į ekskursiją ir pasiklauso istorijų. O man – ne. Aš surandu naujų kiemų. Vieni užsidarys, rasiu kitų“, – ryžtingai sakė ji, parodžiusi keletą jų.
1. Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus
Pirmasis prie iniciatyvos prisijungė Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus, kuris gerai pažįstamas kultūros ir meno gerbėjams. Tik dažnai yra greitai pro duris įsprunkama į renginius jame, bet nepasidairoma po jaukų kiemelį. O ar žinojote, pavyzdžiui, kad jame XIX a. pab. netgi buvo arklidė dviem arkliams?
Šis kiemelis bus atviras visiems darbo dienomis nuo 8 iki 17 val. bei savaitgaliais ir švenčių dienomis nuo 11 iki 19 val.
2. Pilies g. 38
Šis kiemelis kadaise buvo skersgatvis, pasakojo gidė A.Mikulionienė. Vėliau jis virto ilgu kiemu, kuriuo – daugeliui gal bus naujiena – galima pereiti į Išganytojo gatvę.'
„Vilniuje būdavo galima buvo vaikščioti ne tik gatvėmis, bet ir kiemais. Daug jų buvo pereinamųjų“, – aiškino gidė. Paprastai kiemas priklausydavo ir ne vienam, o keliems žmonėms. Mokesčiai miesto centre būdavo dideli, todėl vienam savininkui turėti kiemą būdavo labai brangu. Išsidalinus sumą keliese, reikėdavo mokėti visai nedaug – lyg gyventum už miesto sienų ribų.
3. „Sidabryno“ kiemas
Nedidelis, kiek apsilupusiomis sienomis, bet labai charakteringas kiemelis pasitinka Pilies gatvėje įsukus prie 32 numerio namo. Geriausias ženklas – nuo gatvės matomas užrašas „Sidabrynas“.
„Miestas yra gyvas organizmas. Kas buvo XV a., jau parodyti nebegali – tik papasakoti. Ir galiu papasakoti, kad čia, kur dabar yra kiemas, XV a. buvo dvi stačiatikių cerkvės“, – istoriją dėstė A.Mikulionienė. Joms sudegus, šioje vietoje buvo pastatyti gyvenamieji namai. O kai čia apsigyvena vienas iš Vilniaus burmistrų, jis pasistatė prašmatnų pastatą su mūrinėmis galerijomis.
Šv. Marijos skulptūra čia yra atsiradusi ne taip ir seniai, bet virš jos esančios ertmės rąstui istorija senesnė. A.Mikulionienė pasakojo, kad rąstas būdavo patraukiamas į priekį, per jį permetama virvė, ir taip būdavo galima pakelti krovinį, skirtą čia buvusiai parduotuvei.
XIX a. šis kiemas buvo vadinamas Viktorijos, nes čia buvo įsikūrusi tokio vardo vyninė. Sakoma, kad ją mėgo ir filomatai. Po Antrojo pasaulinio karo kieme gyveno nemažai menininkų, kurių darbuose yra atsiradęs ir šis vaizdas.
4. Viešbutis „Narutis“
Vos už kelių namų – pavyzdys, kaip senieji kiemeliai yra išnaudojami šiuolaikiškai. Tai, kas kadaise buvo atviras kiemas, dabar yra virtęs viešbučio registratūra. Čia tebėra išlikusios galerijos aplink visą kiemą.
XIX a. pradžioje šioje vietoje, kur dabar yra „Narutis“, buvo dvi parduotuvės – viena vyno, kita audinių. „Spėkite, kurią labiau mėgo vyrai? Audinių!“, – pasakojo gidė. Pasirodo, šios parduotuvės savininkas buvo vedęs anglę, kuri buvo nuostabiai graži. „Jis ją pasodindavo parduotuvėje, visi norėjo į ją pasižiūrėti“, – parduotuvės savininko triuką atskleidė A.Mikulionienė.
Šioje vietoj, beje, gimė ir pirmasis satyrinis Vilniaus laikraštis „Grindinio žinios“. „Vienas Vilniaus universiteto profesorius parašė pamfletą ir čia išmėtė. Kitas eidamas pro šalį paskaitė, pridėjo dar pora žodžių. Trečias – dar. Ir iš to atsirado pirmasis satyrinis laikraštis“, – pasakojo gidė.
5. Universiteto ir Dominikonų gatvių kampas
Šie kiemeliai – gal ne ir ne patys išvaizdžiausi, tačiau, gidės teigimu, labai charakteringi Vilniui. Kiemas čia yra iš dviejų dalių. Pirmajame gyveno pats savininkas, o antrą, kuris išeina į dabartinę Stiklių gatvę, jis nuomojo.
Šie XV-XVI a. sandūroje atsiradę kiemai ir skiriasi. Pirmąjį puošia masyvios betoninės galerijos, kitame jos – jau medinės.
6. „Stiklių“ kiemas
Kaip senoviški kiemai prikeliami dabartiniam gyvenimui, galima pamatyti „Stiklių“ viešbučio ir restorano kieme. „Tokie vilnietiški kiemai yra patys gražiausi – pereinami, su galerijomis“, – pasakojo gidė.
Šie susijungiantys kiemai dabar itin išpuoselėti – skendi žalumoje, yra be galo sutvarkyti. Viename jų įrengta „Stiklių“ viešbučio dalis. „Senoviška, bet kartu ir šiuolaikiška“, – komentavo A.Mikulionienė.
7. Dievo Gailestingumo šventovės kiemas
Kitas kiemas, į kurį vedė Vilniaus gidė, – pasislėpęs už Dievo Gailestingumo šventovės. Tarp siaurų Senamiesčio gatvelių esantis kiemas nustebins savo dydžiu ir erdve.
Įdomus akcentas jame – gulinčio Kristaus skulptūra, kurio yra tik galva ir rankos. Ten, kur turėtų būti kūnas, dabar auga žaluma, o anksčiau ten buvo akmenys – kaip kad okupacijos laikais Lietuvos šalies kūnas buvo sukaustytas.
A.Mikulionienė pataria čia būtinai pasigrožėti Šv.Dvasios bažnyčia – ją pamatyti galima iš neįprastos pusės. O ant kulno apsisukę 180 laipsnių kampu jau žvelgsite į Gedimino pilies bokštą.
8. Alumnatas
Iš Dievo Gailestingumo šventovės kiemo pro Prezidentūros pašonę galima įžengti į Italiją. Ne be reikalo Italų kultūros institutas ir itališkas restoranas įsikūrę XVI a. Alumnato kieme Universiteto gatvėje.
Alumnato kiemą supa galerijos, kurių idėja yra atėjusi iš Italijos. „Bet jos čia labai lietuviškos – sunkokos, prispaustos“, – atkreipė dėmesį gidė. Bet blogu oru jos suteikdavo prieglobstį – net ir lyjant buvo galima pasivaikščioti.
Kai XVI a. buvo reformuotos stačiatikių cerkvės ir jos tapo unitų, joms reikėjo naujų dvasininkų. Tad popiežius skyrė pinigų naujam pastatui, kuriame įkurta seminarija ir bendrabutis. Taip ir atsirado šis kiemas.
O išeidami pro kiemą į Universiteto gatvę, pakelkite dar akis į pastato fasadą – pamatysite vieną atidengtą popiežiaus portretą. Kadaise jų ant sienų buvo net 47.
