Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Akivaizdu, kad Šakynos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia skaičiuoja jau nebe pirmą amžių. Ši miestelio puošmena pradėta statyti 1789 m., o baigta labai greitai – 1790 m.
Statybas inicijavo ir darbais rūpinosi Livonijos garbės kanauninkas klebonas Juozapas Varanavičius, kuriam vietiniai žmonės buvo „prilipdę“ Varnos ar tai Varno pravardę. Tiesa, išlikę pasakojimai ir apie jo pagalbininką – vietos stipruolį – pavarde Žvirblis.
Jie šioms svarbioms statyboms net įsikūrė plytinę, kurioje degė plytas. Iš laukų rinko akmenis. Na, aišku, prie to prisidėjo ir kiti tuometinės Šakynos žmonės (įdomu, kad iki XVII a. pabaigos gyvenvietė vadinta Naujamiesčiu).
Kadangi tiek Varna, tiek Žvirblis buvo savamoksliai statybininkai, suprantama, kad ir bažnyčia neišėjo idealių formų, tačiau, kaip jau ir minėjau, ji tuo ir išskirtinė. Įdomumo dėlei – ją 1790 m. konsekravo žemaičių vyskupas Adomas Kosčius.
Kadangi tiek Varna, tiek Žvirblis buvo savamoksliai statybininkai, suprantama, kad ir bažnyčia neišėjo idealių formų.
Menama, kad 1797 m. Šakynos kraštas atiteko grafui Lotrekui, kuris bažnyčios statytojui klebonui J.Varanavičiui ne tik kad nepanoro padėti, bet net ir atėmė valaką žemės. Tiesa, 1816 m. teismas klebonui žemę grąžino.
Svarbu paminėti, ši bažnyčia – ne pirmoji Šakynoje. Pirmieji krikščioniški maldos namai čia iškilo dar iki 1636 m.
Šio krašto gyventojai šiandien gali didžiuotis ne tik Šakynos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, bet ir netoliese, maždaug už kilometro, esančiu kitu statiniu. Tai – 1802 m. Mikutaičių kaime pastatyta Šakynos kapinių koplyčia.
Ji – gerokai rečiau lankoma, kadangi stovi mažiau žinomo vieškelio pašonėje. Visgi, šią koplyčią išvysti savo akimis verta kiekvienam istorijos, architektūros, kultūros smalsuoliui. Tokio statinio Lietuvoje, tikriausiai, daugiau ir nėra.
Unikaliosios koplyčios statytojai – tie patys – Varna ir Žvirblis. Prie veikiančių kapinių, kuriose ir rymo koplyčia, galima rasti nediduką informacinį stendą.
Jame teigiama, kad Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomame dokumente 1813 m. rašoma apie Šakynos kapines, kuriose stovinti „koplyčia, erdvi, mūryta iš akmenų, su bokštu, kuriame yra du nedideli varpai“. Panašu, kad pastato išorė nepasikeitė nuo pastatymo metų, t. y. nuo 1802 m.
Žinoma, keitėsi koplyčios stogo danga. Ji buvo įvairi – kadaise – netgi šiaudinė, ir tokia, kokią matome šiandien (beje, paskutinė stogo danga pakeista po 2005 m. čia kilusio gaisro).
Specialistų teigimu, tai – unikalus liaudies architektūros formų objektas – didžiausia mūrinė koplyčia Šiaurės Lietuvoje.
Tiek pavaikščiojus aplink koplyčią, tiek aplink bažnyčią, į akis krenta žemos arba siauros durys. Štai koplyčios gale esanti durų anga šiais lakais įleistų nebent labai smulkaus sudėjimo žmogų ar vaiką.
Apie tai mąstydama prisiminiau ir prieš kiek daugiau nei metus Rumunijoje, įspūdingame Transilvanijos regione, patirtus įspūdžius. Tada teko lankytis į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktame archajiškame Viscri kaime su įtvirtinta bažnyčia. Ten, dėl baimės užstrigti bokšte, teko apsisukti atgal...
Šakynos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir kapinių koplyčia yra tikrai ypatingas kultūros paveldas – statiniai, kurie taip ir traukia stabtelėti prieš juos ir tiesiog gėrėtis. Žvelgiant į šį sakralų paveldą, verta mintimis pagerbti tuos, kurie tais itin sudėtingais laikais sukūrė tokį laikui nepavaldų grožį.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
