Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Linkaučių koplyčios priešistorę iškapstė XIX a. gyvenęs Motiejus Valančius.
1655–1660 m. Žemaitiją, kaip ir didelę dalį ATR, buvo užėmęs vadinamasis „švedų tvanas“. Mūšiai ir nepriteklius kraštan atnešė badą, kuris gyvybes nešėsi kartu su maro epidemija.
Tuometinis Linkaučių dvaro savininkas Mikalojus Jonas Bardauskas su žmona Elena, praradę geresnio rytojaus viltį, sudūmojo įsteigti šv. Norberto ordino seserų vienuolyną, taip pat pastatyti 7 mūrines koplyčias.
Apie tokius užmojus dvarininkai informavo ordino vadovybę, kuri buvo įsikūrusi Krokuvoje, ir neilgai trukus prižiūrėti statybų į Linkaučius pasiuntė vienuolį kunigą.
Apsireiškus Krokuvos kunigui, badas ir maras nurimo, todėl Bardauskams nei vienuolyno, nei koplyčių gausos nebereikėjo. Visgi, vieną renesansinę koplyčią buvo spėta pastatyti, ji – prieš jūsų akis. Beje, paties dvaro sodybos vieta jau daug metų nugrimzdusi į užmarštį.
Koplyčioje vykdavo pamaldos, o jas vesdavo garbūs kunigai. Kaskart pablogėjus pastato būklei, įvairūs vietovės ponai ją prižiūrėdavo, remontuodavo. Po II-ojo pasaulinio karo šis reikšmingas architektūros paminklas pradėjo vis labiau irti. Tačiau, išgyvenusi vargus negalus, koplyčia 1991 m. sulaukė šiokio tokio remonto, kai į Linkaučius atvyko buvusių dvarininkų palikuonis iš Lenkijos. Deja, restauracija taip ir nebuvo baigta.
Manau, Linkaučių „senelė“ užmiršta nepelnytai. Viešojoje erdvėje apie ją galima rasti vos keletą besikartojančių faktų, tad už detalesnį šio paveldo ištakų informacijos pateikimą esu dėkinga Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centro muziejaus vedėjui V. Mažonui.
Svarbu paminėti ir tai, kad aplink koplyčią buvo kaimo kapinės (dvarininkai laidojosi koplyčios viduje). Tačiau nūnai nei antkapių, nei kauburėlių nebematyti, stovi tik vienas samanotas kryžius, o koplyčios šešėlyje ant žemės guli vaikų klegesį girdėjęs kapinių krepšinio lanko stovas...
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“