J.Obelienio knygoje „Lietuvos TRS vandens turistų keliai“ ši upė rašoma taip pat – Būka ̀, tačiau jau plaukiant upe, pastebėjome kelio užrašą Buka, be ū ilgosios... Bala nematė to tarimo ir kirčiavimo, painiavos įneša tai, kad rytų aukštaičiai galūnes trumpina, o mes plauksime šia upe, kuri rašoma su ū ilgąja...
Kitas įdomus lingvistinis akcentas – ši upiukė turi net kelis pavadinimus: Minčia, Būka, Serdžia ir net Srovė, kuri prasidėjus Minčios girioje vingiuoja sau per eilę ežerų. O gal taip netgi egzotiškiau, ypač tokiems upių kolekcionieriams kaip aš, juk pasiruošęs plaukti 35 upe Lietuvoje. Tiesa, tai ne vienintelė upė mūsų šalyje turinti kelis pavadinimus – teko plaukti Seina-Marycha-Mara...
Susiruošėme plaukti per Jonines žinodami, kad gausime nuo lietaus į kailį, tačiau tam tinkamai pasiruošę. Daiktai sukrauti į hidromaišus, skraistės ir neperšlampamos striukės – po ranka. Atvykstame iš vakaro, įsikuriame stovyklą ir mėgaujamės kol kas gražiu oru ir Aukštaitijos nacionalinio parko gamta.
Stovyklavietė tvarkinga, niekur nepastebime šiukšlių, paežerėje jaunuolynas iškirstas. Smagu atrasti tvarkingą vietą, svarbu tokią pat ir palikti. Kitądien ryte atsikėlusių mūsų laukė netikėtumas – kolega prižvejojęs jau virė pilną puodą žuvienės.
Startuojame nuo Utenykščio ežero, o jis per gerą sprindį nusekęs, nes ilgą laiką Lietuvą kamavo sausra. Laiveliai gerai slysta ramiu vandens paviršiumi, o aš padėjęs irklą įmerkiu rankas į šiltoką vandenį ir jaučiuosi susiliejęs su gamta, prausiuosi veidą, sveikindamas ilgiausią metų dieną.
Aplink Baluošykštį žaliuoja Minčios giria, o man ausyse skamba „Kur gira žaliuoja“ daina, kurią neužilgo visa Lietuva trauks iš širdies Dainų šventėje minėdama Nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį – kaip smagu keliauti po Lietuvą ir dar per Jonines! Išties, kaip kalbininkas A.Vanagas rašė, Būka išteka iš Utenykščio, ji ne siaura ir ne smaila, o plati, todėl ir buka. Gražios ištakos vilnija per vandens lelijų kasas, o atabraduose kvepia vandens mėtos – jos kur kas daugiau turi eterinių aliejų negu augančios darže. Pasiskiname jų arbatai, tačiau saikingai, nes augaliją reikia tausoti.
Plaukiame po lieptais, per kuriuos Vaišnoriškių kaimo gyventojai keliaudavo vieni pas kitus į svečius. Būką pastoja nuvirtę rąstai, po kuriais nei palįsi, nei juos peršoksi. Tenka sukti galvą, kaip kliūtį įveikti. Nespėji apsidairyti, o už nugaros jau susidariusi baidarių eilė, visa spūstis. Pirmieji bando sėkmę išlipę iš laivelio, įsibridę ir keliantys jį per kliūties viršų. Kitus draugiškai padeda perstumti, kad šie liktų sausi. Taip ir kasamės po truputį į priekį, vieni kitiems padėdami.
Priekinis laivas tampa paskutiniu kolonoje iki kitos kliūties. Už posūkio matome iki pilvo vandenyje stovintį vyruką, vilkintį jūreiviškais marškinėliais, užsimaukšlinusį kapitono kepurę, padedantį laiveliams įveikti užvartą. „Turiu laivelį mažą...“ – norisi jam padėkojant padainuoti šią linksmą dainelę už pagalbą.
Baluošo ežeras pasitinka jau su tamsiais debesimis, gąsdindamas žadėtu lietumi. Sustojame Šuminuose, šalia aktoriaus Vytauto Tomkaus pirkios, norėdami pasilabinti, veždami jam dovanų, tikėdamiesi į žygio dienoraštį gauti garsiojo Tado Blindos vaidmens autografą. Prieš 18 metų čia viešėjau su operatoriumi, imdamas iš V.Tomkaus ekskliuzyvinį interviu.
Deja, aktoriaus nėra, o dėl susitikimo iš anksto mes nesitarėme, pasikliovėme atsitiktinumu. Pasivaikštome Baluošo pakrante, kur 1972 m. buvo filmuojamas legendinis „Tadas Blinda“ filmas. Aplankome Šuminų pušį, kur Blindos vyrai berods čigoną pakarti norėjo, ir rengiamės plaukti toliau.
Baluošykštis paskęsta lietaus migloje, vos spėjame užsimesti skraistes ir striukes. Pliūpteli tokia liūtis, kad laiveliuose sėdime iki pusės vandenyje. Serdžia pasitinka alsuojanti vėsa ir netgi sparčiai dirbant irklais nepavyksta sušilti. Graži gamta dabar ne motais, galvoje krebžda viena mintis – kuo greičiau persirengti sausais drabužiais. Žmogaus fiziologija ir elgsena pragmatiška ir banali – grožį ji pajusti gali tuomet, kai yra nealkana, neištroškusi, nepavargusi ir nesušalusi. Kuomet dantimis kaleni, grožio gali ir nepastebėti.
Poilsiavietė su pastoge, lyg užsakyta, išdygsta už posūkio ir kviečia kuo skubiau lipti į krantą. Vos spėjame įšokti į sausus drabužius ir užkąsti, lietus baigia savo paskaitą apie sausros žalą Lietuvoje. Kuriame laužą ir verdame mėtų arbatą. Puodas nemažas, todėl karštas skystis su palaima liejasi į mūsų pilvus. Pro šalį praplaukiančioje baidarėje – sustirę du vyrukai. Pasiūlome karšto gėrimo, ir jie su džiugesiu iššoka į krantą. Vincas ir Mantas atsidėkodami siūlo mums atplaukti į Ginučių malūną–pirtį, pasišildyti, kurią jie užsisakę, ten ir nakvos. Žadame pagalvoti apie gundantį pasiūlymą. Kažkas pajuokavo: „Artėja „neperšlampamos“ Joninės“.
Išsiverdame barščių, po kurių pasijaučiame laimingiausi baidarininkai Serdžios pakrantėje. Mums atsiveria akys ir pradedame aplink matyti gamtos grožio subtilybes. Leidžiamės Sravinaičio ežeru iki Ginučių. Subildame visi pas savo naujus pažįstamus į pirtį ir mėgaujamės karšta pirtimi. Dar neseniai drebėjome nuo šalčio, o dabar jau neriame po malūno kriokliu atsigaivint.
Ežero pakrantėje dega laužai, žmonės ruošiasi švęsti Jonines, tik pakankamai ramiai. Vis rečiau Lietuvoje besigirdi dainų, armonikos griežimo – gal žmonės pavargę nuo triukšmo, o gal tiesiog pamiršo tradicijas? Nenoromis prisimenu V.Šiškausko dainą: „Nebelinksmas mūsų kaimas, nebemokame dainuot, nebesirenka kaimynai, pas kitus pavakarot“. Teks laukti Dainų šventės...
Savo kelionę baigiame Pabiržės kaime Ignalinos rajone, kuris išsidėstęs tarp Lūšių ir Asalnų ežero. Unikali vieta – ledynmečio sustumtas pusiasalis, kuriame išsibarstę sodybos su 18 jų gyventojų. Nuo senų laikų iki mūsų dienų per Sekmines iš Meironių kaimo į Pabiržės pusiasalį Asalnų ežeru plukdomos į ganyklą karvės. Atgal pargabenamos rudenį, prieš Mykolines.
Čia įsikūrusi kaimo turizmo sodyba ir „Super baidarės“ laivelių nuoma. Klausiu sodybos bendrasavininko, Aukštaitijos regiono Vandens turizmo asociacijos (ARVTA) nario Tado Kindurio, ar sunku darbuotis aptarnaujant turistus? Atsako, kad padeda visa šeima – 4 žmonės. Kai geri orai, lankytojų netrūksta, ir Asociacijos nariai būna kolegomis, tačiau kai dienos apniukę, tuomet jau konkurentai.
T.Kindurys pasakojo, kad gamtosaugininkai norėjo uždrausti plukdyti turistus Būkos upe motyvuojant, jog čia daug retų augalų ir norint apsaugoti šį regioną nuo šiukšlintojų. Buvo suburta Asociacija, kurios pagrindinis tikslas buvo organizuotai tvarkyti šį gamtos kampelį ir tinkamai jį saugoti. Ši organizacija vienija 19 narių ir turi 950 baidarių, kurios per sezoną aptarnauja ir plukdo 28 500 turistų. Suvaldyti tokį srautą keliautojų, o kartu ir apsaugoti gamtą yra nelengva. Asociacija organizuoja talkas, pasikviesdama savanorius, skautus ar šaulius, kurie surenka turistų ir žvejų paliktas šiukšles. Ji taip pat gina savo teises, nes turizmo plėtojimas Lietuvoje yra prioritetinė valstybės politika.
Tadas pastebi, kad daugiausia baidarėmis Aukštaitijos nacionaliniame parke baidarėmis plaukia lietuvių jaunimas, užsieniečiai sudaro tik nežymią dalį keliautojų. Plaukdami Būkos upe suskaičiavome pro mus praplaukiant 32 baidares, reiškia Jonines švęsti čia susiruošė 64 vandens turistai. Tai tik vieno upelio suvestinė. Viso Aukštaitijos nacionaliniame parke per Joninių savaitgalį keliavo per 300 baidarininkų, tai tikra Lietuvos vandens turizmo mėgėjų Meka!
