26-erių metų klaipėdietis, mūsų uoste logistikos srityje dirbantis Kristupas Armonaitis yra toks žmogus, kuris patenka į pačias neįtikimiausias vietas.
Nuo apleistų pastatų, karinių bunkerių iki net neįsivaizduojamų egzistuojant požeminės Klaipėdos slėpinių. Jo tikslas – ne tik tyrinėtojo azartas, bet ir siekis parodyti visuomenei nematomus ar nepasiekiamus paveldo, istorijos monumentus.
Savo nuotykius, įdomius pasakojimus, gausią fotomedžiagą Kristupas viešina savo paties sukurtame tinklapyje www.apleistazona.lt.
Interviu „Savaitės ekspresui“ klaipėdietis papasakojo apie, jo manymu, įdomiausius ir sudėtingiausiai pasiekiamus objektus bei pripažino, jog visų detalių negali atskleisti saugumo sumetimais.
– Tyrinėjat mūsų pajūrio ir kitų vietovių slėpinius. Kokiomis aplinkybėmis kilo mintis tai daryti ir kokios buvo to priežastys?
– Matyt, įtakos turėjo įvairūs istoriniai, fantastiniai filmai, kaip antai garsiojo Indianos Joneso nuotykiai. Herojus vis kažkur įlenda, ieško, randa ir pamato tai, ko kitas niekada neišvystų.
Tada pradėjau laisvalaikiu lankytis mažiau populiariose vietose. Ėmiau fotografuoti, dokumentuoti tas apleistas zonas.
– Koks buvo pirmas pastatas vaiduoklis, su kuriuo teko „susipažinti“?
Vyresniajai kartai puikiai žinomas ir nostalgiją keliantis nebeveikiantis Palangos „Lino“ baseinas. Man šis objektas buvo labai įdomus, nes prisimenu, kaip baseinas atrodė, kai pats jame turškiausi.
Nuvykęs į tokią apleistą vietą gali pasivaikščioti visais koridoriais, o prieš tai juk matei tik dalį visko.
Šis momentas ir yra vienas labiausiai žadinančių emocijas, kai tu patenki ten, kur esi buvęs, prisimeni, kaip viskas atrodė, o dabar klaidžioji po vaiduoklį. Kita atmosfera. Dar susirandi senas nuotraukas, palygini...
Matyt, toks pirminis impulsas ir buvo: aplankyti tuos objektus, kuriuos prisimeni iš vaikystės, jie – nebeveikiantys. Juoba kad tokia veikla mažai kas ir užsiima, todėl tai skatino išbandyti kažką naujo. Ir užsikrėčiau smalsumo virusu...
– Kaip toliau progresavo paties noras patekti ten, kur kiti negali?
– Atsirado noras sudėtingiau pasiekiamas vietas aplankyti. Sudėtingiausios – arba tos, kurios giliai po žeme, arba labai aukštai virš žemės. Pastarųjų Klaipėdoje nėra įdomių, todėl teko aiškintis, kas glūdi po žeme.
Tad ėmiau domėtis prieškariniais lietaus kolektoriais, požeminėmis upėmis, Antrojo pasaulinio karo bei šaltojo karo slėptuvėmis.
– Kuris objektas buvo sunkiausiai pasiekiamas ir kaip klostėsi įvykiai?
– Požeminiai upokšniai. Labai įdomu juos išvysti, nes kadaise tai buvo normalios upės, bet dėl miesto plėtros atsidūrė po žeme. Išskirtiniai objektai, tačiau į juos itin sunku patekti ir net nesaugu. Galėčiau paminėti Žvejonės upę, kuri yra įkalinta po gatve. Kai prasideda liūtys, mes labai dažnai matome ties geležinkelio viaduku Herkaus Manto gatvėje potvynį. Tai – Žvejonės upė.
Dar įvardyčiau nuotykį ne Lietuvoje, o Norvegijoje. Ieškojau nuo pat ryto iki vėlyvo vakaro nukritusio lėktuvo. Buvau skaitęs istoriją, jog karo metais numušė britų lėktuvą, kuris nukrito kažkur netoli Oslo.
Neturėjau jokių koordinačių, pasiklydau bent kelis kartus. Bet galų gale radau tas nuolaužas.
– Kaip randat plika akimi nematomus objektus?
– Pradžioje ieškojau aklai. Šukuodavau miestą. O vėliau supratau, kad tai per ilgai užtrunka, tad pradėjau analizuoti kartografiją, istorinius šaltinius.
Tuomet atsirado tam tikra metodika, kaip patekti į skirtingus objektus. Jei tai Antrojo pasaulinio karo slėptuvė, – ieškai ventiliacijos šachtos. Požeminių upių pėdsakų dabar apskritai nematyti, todėl tenka gilintis į senus žemėlapius ir lyginti su dabartiniais.
Pamatai, kur dingsta upelis ir kur jis vėl atsiranda.
Žvejonės upė mane sudomino dėl savotiškos jos legendos: ar ji dingo, ar išties egzistuoja? Tokia ir buvo asmeninė motyvacija: išsiaiškinti, kaip ten yra iš tiesų. Išnagrinėjęs žemėlapius nuvykau į J. Janonio gatvę ir išvydau, jog ties ta vieta, kur upelis teka, – neproporcingai daug kanalizacijos dangčių.
Lindome toje vietoje, kur kadaise buvo tiltelis per upę, ir supratome, kad vaizdas nėra jau toks pribloškiantis, kaip gali atrodyti: iš buvusios upės liko tik mažas upeliukas. Jis įkalintas siaurame vamzdyje. Likęs nedidelis fragmentas su raudonų plytų skliautais. Upė sutramdyta. Vizualiai nebuvo taip įspūdinga, kaip tikėjausi, tačiau istoriškai – tikrai įdomu.
– Sugebėjote patekti net į Malūno tvenkinio vandens nuleidimo sistemą, požeminę pralaidą su kriokliu.
– Taip, tai buvo vienas pavojingiausių žygių. Senasis malūno vandens nuleidimo tunelis vis dar vinguriuoja po žeme. Nuo tvenkinio iki pat Dangės upės.
Buvęs krioklys dabar atsidūrė po žeme, srovė – labai stipri. Eini visiškoje tamsoje, su savimi gabeniesi fotografavimo įrangą. Veda noras įamžinti tokias vietas, parodyti jas žmonėms.
– Lendate su kolega į kanalizacijos šachtas, brendate vandeniu, tenka leistis net nuo krioklių po žeme. Ar nebijote nuskęsti arba net nebeišlįsti į paviršių? Kokią įrangą naudojate ir ar tokiai veiklai reikia specialaus pasiruošimo?
Reikia. Esu savamokslis, tačiau mes su kolega vis treniruojamės naudodami alpinistų įrangą. Yra didžiulė rizika, todėl pasiruošti būtina.
Tik vargu ar tai įmanoma, nes niekada nežinai, kas tavęs laukia. Todėl maksimaliai saugomės, siekiame sumažinti riziką. Sekame orų prognozes, nes požeminės vietos labai smarkiai patvinsta, todėl lendame giedrą dieną. Naudojame vandeniui atsparius rūbus.
– Ar nekilo noras aplankyti ir Baltijos jūroje šalia mūsų krantų nuskendusius laivus?
– Tikrai norėčiau, bet nemanau, kad esu pasiruošęs tam. Juk būtina nardymo kursus baigti, tad tokia veikla – ateities perspektyva.
– Kokius apleistus požeminius objektus išskirtumėte kaip pačius įdomiausius uostamiestyje, pajūryje?
Ko gero, tai Antrojo pasaulinio karo ir sovietinės šaltojo karo slėptuvės. Klaipėdoje sovietinių laikų slėptuvės dažniausiai yra po įvairiomis gamyklomis. Ir stebėtinai gerai užsikonservavusios.
Nusileidi į jas ir tarsi laiko mašina persikeli į tuos laikus, nes net daiktai būna palikti: apdulkėję, neliesti dešimtmečiais. Koks nors darbuotojų registracijos žurnalas, įvairūs kiti dalykai.
Dar viena įspūdinga vieta – tai senamiesčio kolektorius, kuris yra deimanto formos, ilgas, erdvus. Vilniuje irgi yra panašus.
Tik į jį patekti kone neįmanoma. Prieš įlendant specialiu aparatu teko matuoti dujų nuotėkio lygį, nes gali apsinuodyti ir žūti. Naudojome ir dujokaukes. Uždara erdvė. Kiti nuotekų kolektoriai turi pradžią ir pabaigą, o tas deimantinis – ne. Nevyksta gryno oro cirkuliacija.
– Kokius objektus ar teritorijas rekomenduotumėte pamatyti pradedančiajam nuotykių ir nepažinto pajūrio ieškotojui?
– Pirmiausiai – Kuršių nerijoje, Giruliuose esančius Antrojo pasaulinio karo vokiečių gynybinius įtvirtinimus. Kalbu apie Kiaulės Nugaros bateriją netoli Alksnynės, Memel Nord ir kitus.
Jei žmogų apims azartas, jis norės ir daugiau pamatyti. Tai – tarsi pasitikrinimas, ar tau įdomu. Kariniai objektai yra lengviausiai pasiekiami. Nelabai rekomenduočiau pradėti landžioti po pavojingas vietas.
– Matote, kaip senasis paveldas tiesiog dūla ir nyksta. Ar įmanoma jį išgebėti arba atverti visuomenei?
– Matau tendencijas, jog tas apleistų struktūrų pritaikymas turizmui, visuomenei vyksta. Pirmiausiai – vokiškojo paveldo dalis, slėptuvės.
Pavyzdžiui, prie geležinkelio stoties esantis bunkeris, kuris prieš keletą metų tapo puikiu „Escape Bunker 1944“ projektu. Pabėgimo kambarys. Apleistoje vokiečių projektuotoje slėptuvėje jį sukūrė kultūros paveldo specialistė Augustė Rumbutytė.
Pažaisti kviečiamos komandos iki 6 asmenų, apsiginklavusios logika ir ryžtu įveikti sugalvotas užduotis ir ištrūkti iš bunkerio per 60 minučių. Ta vieta buvo atgaivinta, o prieš tai radau visišką šabakštyną. Dabar žmonės mato kitą vaizdą, turi progą susipažinti su istorija.
Tad, mano galva, vokiškas požemines slėptuves reikėtų išnaudoti būtent panašiems atraktyviems, edukaciniams užsiėmimams. O tų slėptuvių mieste mes turime daug. Bandoma pritaikyti ir vadinamojo Jono kalnelio slėptuvę, ir Ferdinando skvere gana įdomus projektas sugalvotas.
– Ar likę dar slėpinių, kurių Klaipėdoje nelankėte, bet planuojate tai padaryti?
– Tiesą pasakius, pačius įdomiausius jau apžiūrėjom. Bet, be abejo, tų slapukų yra. Vis papasakoja žmonės apie po žeme esančius kažkokius senus šulinius, turėtų būti ir tunelių, apie kuriuos dar nežinau.
– Tyrinėjate ne tik Klaipėdą, bet ir kitus miestus, valstybes. Kuo mūsų miestas išsiskiria? Gal čia yra kažkas ypatingo, ko nerasi kitur?
– Kai palygini su Vilniaus požemiais, Klaipėdoje, regis, nieko panašaus nėra. Man taip daugelį metų atrodė. Galbūt dėl to, jog sostinėje entuziastai labiau ieškodavo tokių slėpinių.
Niekas neužsiėmė tokių išskirtinių, unikalių vietų paieška. Tad mūsų veikla ir pademonstravo, jog uostamiestis taip pat yra neįtikėtinai įdomus. Kad egzistuoja požeminė Klaipėda. Tikiu, jog dar rasime ne vieną įdomybę ir būtinai pasidalinsime informacija, vaizdo medžiaga su visuomene.
Apie senamiesčio kolektorių
K.Armonaičio pasakojimas: „Neseniai kviečiau kartu virtualiai su mumis pažvelgti po Klaipėdos grindiniu ir susipažinti su dalimi šio miesto požemių. Šiandien leisimės gerokai giliau po žeme.
Pradėjus tyrinėti Klaipėdos miesto nematomą požeminį sluoksnį atrodė, jog visos lietaus surinkimo arterijos yra naujos statybos, betoniniai kvadratiniai tuneliai arba plastikiniai didžiuliai vamzdžiai, kuriuose grožio tikrai mažai.
Paskutiniai atradimai įžiebė ugnelę ir pastūmėjo toliau domėtis tuo, kas matosi tik senuose žemėlapiuose. Šis straipsnis būtų neįmanomas be patyrusio kolegos, kuriam norėčiau dar kartą padėkoti.
Kolektorius buvo pastatytas dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Nors pirminė paskirtis buvo surinkti kartu buitines nuotekas ir lietaus vandenį, bet šiandien čia teka tik lietaus vanduo. Plačiau šį kartą apie tunelio atsiradimo priežastis Klaipėdos (tuometinio Mėmelio) mieste nepasakosiu.
Gylis visame tunelyje nėra vienodas. Vietomis lietaus vanduo nukreipiamas estakadomis į apačią ir tokiu būdu, eidami į priekį, keliaujame gilyn. Apvalių formų raudonų plytų tunelis taip pat vietomis šakojasi, bet dauguma atšakų yra užmūrytos arba susiaurėja taip smarkiai, jog toliau keliauti jomis yra neįmanoma.
Nusileidimas į apačią – kvadratinėmis vokiškomis metalinėmis kopėtėlėmis.
Prieš leidžiantis į apačią, reikia šiek tiek labiau nei įprastai pasiruošti. Iš spintos išsitraukiau ilgai nenaudotą rusišką anticheminį kostiumą, kuris šioje vietoje yra tiesiog būtinas. Taip pat reikėjo pasirūpinti papildomais žibintuvėliais, ciklopais, atsarginiais elementais apšvietimui ir fotoaparatui. Nusileidus į apačią, prožektorius tampa tavo geriausiu draugu.
Pamažu einu į priekį ir stengiuosi fotoaparatu užfiksuoti kiekvieną įdomesnę vietą. Dėl milžiniškos drėgmės ore tenka kaskart kariauti su fotoaparatu. Nuvalius objektyvą, šis iš karto vėl aprasoja.
Randame užmūrytą išsišakojimą. Dar vienas pasisukimas. Senąjį kolektorių vietomis kerta betoniniai vamzdžiai. Paskutinis šulinys. Esame jau giliai po žeme. Ilga ir tiesi tunelio atkarpa.
Vietomis karaliauja drėgmė… O kai kur visiškai sausa. Pro išmuštą skylę matosi senas metalinis vamzdis ir smėliu užneštas tunelis.
Lietaus vanduo tokia estakada nusileidžia į žemesnį lygį. Seną kolektorių skersai kerta naujas plastikinis vamzdis. Artėjant link pabaigos, didysis tunelis susiaurėja ir pasidalina į tris mažesnius. Kolektoriaus pabaiga.
Šiam kartui tiek. Nepaprasta patirtis atsidurti taip giliai po miestu, kurį prieš tai galvojai puikiai pažįstantis. Galima tik įsivaizduoti, kiek dar paslapčių slepia mūsų miestas.“
