Išradingasis melsvys
Neries regioniniame parke randamos 623 drugelių rūšys, t.y. daugiau nei ketvirtadalis žinomų drugelių rūšių Lietuvoje. Vienas jų – Gencijoninis melsvys. Šio Dūkšto pievose gyvenančio drugelio gyvenimo apibūdinimui tiktų tokie epitetai: nepaprastas, keistas, unikalus, paslaptingas...
 |
| S. Pupininko nuotr./Melsvasis gerncijonas |
Gencijoninis melsvys – viena rečiausių ir labiausiai saugomų rūšių. Jis yra įrašytas į Lietuvos ir Europos Raudonąsias knygas. Kelios žinomos jo radimvietės Lietuvoje – pačios šiauriausios.
Suaugęs drugelis liepos pabaigoje padeda kiaušinius ant reto, į Lietuvos Raudonąją knygą įtraukto augalo – melsvojo gencijono. Iš kiaušinio išsivystęs vikšras įsigraužia į šio augalo audinius, kur praleidžia dvi – tris savaites. Vėliau vikšras nusileidžia ant žemės. Čia jo išgyvenimui būtina tokia sąlyga – jį turi surasti tam tikros rūšies skruzdėlės ir nusinešti į skruzdėlyną (kitokiu atveju jis žūva). Drugelio vikšras išskiria specialų skystį, apgaunantį skruzdėles, ir jos jį pripažįsta savu.
Skruzdėlyne jis net dešimt mėnesių (rudenį, žiemą, pavasarį ir dalį vasaros) yra skruzdėlių maitinamas ir globojamas. Skruzdėlės maitina taip gerai, kad vikšro svoris jau pirmą buvimo skruzdėlyne mėnesį padidėja beveik šimtą kartų! Vasaros pradžioje drugelio vikšras išsivysto į lėliukę, kuria vis dar rūpinasi skruzdėlės darbininkės. Lėliukė suaugusiu drugiu pavirsta maždaug po mėnesio (birželio pabaigoje). O štai jau drugelis iš skruzdėlyno turi sprukti kuo greičiau: mat jo, sparnuoto, skruzdėlės jau nebelaiko savu ir gali susidoroti kaip ir su kiekvienu įsibrovėliu.
Įdomu, kad skirtingose Europos vietovėse drugys susijęs su skirtingomis jį „įsivaikinančių“ skruzdžių rūšimis. Pavyzdžiui, Lietuvoje šio drugio vystymosi cikle dalyvauja ta pati skruzdėlių rūšis, kaip ir Prancūzijoje, o štai Lenkijoje (artimiausios drugelio radimvietės yra nutolusios nuo Lietuvos per 500 km) – Gencijoninį melsvį augina kita skruzdėlių rūšis. Kodėl? Mokslininkai neturi atsakymo į šį klausimą.
Norint išsaugoti šį nepaprastą drugelį, negalima leisti jo buveinėms užželti ne tik pušimis, gudobelėmis ar krūmais, bet net ir vešlia žoline augalija. Buveinė, kurioje gyvena drugelis, turi būti atvira ir žemažolė.
Niūraspalvis auksavabalis
Neries regioniniame parke gyvena ir Niūraspalvis auksavabalis (Osmoderma eremita) – vienas rečiausių Lietuvos ir Europos vabalų rūšių. Šiandien Lietuvoje žinoma tik 20 – 30 vietų, kuriose šis vabalas veisiasi (viena iš jų – Dūkštų ąžuolynas). Jis aptinkamas brandžiuose lapuočių ir mišriuose miškuose, dažniausiai ąžuolynuose. Medžiai, tinkami šiam vabalui gyventi, turi būti seni, mažiausiai 150 – 200 metų amžiaus, 40 – 100 cm ar didesnio skersmens.
 |
| S. Pupininko nuotr./Niuraspalvis auksavabalis |
Niūraspalvio auksavabalio vystymosi ciklas labai specifinis. Vabalo patelės senų medžių kamienų drevėse padeda apie 30 kiaušinėlių. Išsiritusios lervos vystosi jose apie trejus metus, misdamos drėgna trūnijančia mediena. Po trejų metų, pavasarį, jos virsta lėliukėmis, o liepos – rugsėjo mėnesį išsivysto suaugę vabalai. Toje pačioje drevėje niūraspalviai auksavabaliai gali gyventi net 50 metų, kol visas medžio kamieno vidus sunaudojamas ar supūna.
Pagrindinė priemonė, taikoma šio vabalo apsaugai, – senų drevėtų medžių išsaugojimas.
