„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Nerijaus kelionė iš Norvegijos į Lietuvą motociklu: ją pasiekus siela vis vien kitaip uždainuoja

Taip taip, mano mieli bičiuliai, žirgai tvarte, o kitaip sakant, motociklo variklyje, jau nerimsta. Mano širdis spurda, tarsi kokia varlė įkišta į kišenę ir rėkia iš krūtinės galvos pusėn – kelionė! Kelionė! Kaip žinia – širdis ir smegenys, dažniausiai nėra labai susiję reikalai ir tarpusavyje nesitaria, nors ir gyvena viename kūne.
Nerijaus kelionė Lietuvą
Nerijaus kelionė Lietuvą / NemoLTU / Nerijus Motiejaičio nuotr.

Kartais tai, ką sako širdis, neturi visiškai jokio ryšio pagal smegenų supratimo ekvivalentą. Todėl šie du, tokie mums svarbūs aparatai, tiesiog nebendrauja ir užsiima savais reikalais.

Tik kartais, kai jau labai užeina noras pasigirti, smegenys nutekina informaciją iki širdies ir ta pradeda labiau plakti ir spurdėti iš nekantrumo. Tad kelionė.

Viskas, užrakinu spintelę, trenkiu durimis ir palieku savo aukso kasyklą už nugaros. Artimiausias tris su viršum savaites piniginei nutukimas negresia ir ją sodinu ant labai stiprios dietos. Kiek gi galima? Ir taip jau valstybė, užmačiusi, kas vyksta mano piniginėje, pradėjo išmaldos maldauti – įmantriai pavadinusi tai „mokesčiais“. Kai užaugsiu, ir aš ką nors tokio sugalvosiu ir jai atgal pateiksiu.

Įsivaizduokite, įeinu pas didžiausią valstybės galvą ir šlept ant stalo voką, o ten skaičiukų rinkinys ir užrašas – „sugrąžtukai“ su mano sąskaitėlės numeriukais. Va tada tai jau mes pakeliausim.

Raktelis spynelėn ir kartu su užsikuriančio Dukačio varikliu į sielą atplaukia ramybė, kuri dūzgena nuo pat pirštų galiukų – atostogos. Motociklas, atstovėjęs ramiai ir atlaukęs savaitėlę, važiuoja tarsi naujas. Nors ir senstelėjęs savaitėlę, tačiau atšventęs savo gimtadienį vos prieš dešimt dienelių (jei įmanoma švęsti vos gimus), neša mano visus šimtą kilogramų namo.

Ten staigiai metu daiktus ir jau derinu tepalo keitimus pas gerą savo bičiulį Nerijų (gerą vardą mama parinko), kuris gyvena kaip koks Robinzonas Kruzas norvegiškos salos tolimam užkampyje. Gerai, kad valties jau nebereikia iki jo priplaukti – čiabuviai norvegai pastatė tiltą ir dabar jį pasiekti užtenka nepilnos valandėlės.

Pakrapštę motociklo pilvą nuleidžiame aštuonių šimtų kilometrų senumo tepalus ir supilame šviežutėlius, Baltijos gintarų skaidrumo, naujus. Beridenant kalbas apie savo planus pastebiu, kad saulė apsimetė pinigėliu ir jau tuoj tuoj kiaulė taupyklė ją visiškai praris.

Dievulėliau brangiausiasis, o man dar sukonstruoti ir užsidėti naujai nupirktus krepšius bei susižiūrėti, kas į juos tilps! Spaudžiu jau nebe bičiulio ranką, bet moco rankeną ir veju savo dūšią namų link, vis pakeiksnodamas tą savo plepumą ir norą viską ne tik pamatyti, bet dar ir nufilmuoti, atseit youtubui bus.

Namus pasiekiu laikrodžio dūžiams dar neišmušus vidurnakčio, čia jau Pelenė keltų man pavydo sceną, ane? Griebiu siuntos baisulinę dėžę, kurioje atkeliavo užsakyti kelioniniai krepšiai iš kitos Atlanto pusės. Plėšiu jos viršų, beriu turinį lauk... Tai dar gerai, kad ir motociklo taip neužsisakiau, nes to lego nė per metus nesurinkčiau. Žiūriu į tą detalių kratinį, kuris turėtų mano lagaminais vadintis ir nutariu eiti miegoti. Jau artėja antra valanda, o naktį tai jau aš tikrai nedirbsiu, palikim naktinius „darbus“ raudonųjų žibintų kvartalų ir vagių profesijos atstovams.

NemoLTU / Nerijus Motiejaičio nuotr. /Nerijaus kelionė į Lietuvą
NemoLTU / Nerijus Motiejaičio nuotr. /Nerijaus kelionė į Lietuvą

Sako, rytas už vakarą protingesnis, na ką aš žinau – tiek vakar vakare, tiek šiandien ryte, niekaip smegenyse nesukalkuliuoju, kiek bus ta kvadratinė šaknis iš 2022? Po truputį akys atsimerkia ir suprantu, kad man visai tos šaknies nereikia ir palengva įgaunu vertikalią padėtį. Prabėgdamas pro stiklinėj kabinoj kabantį dušą, dar prabraukiu dantimis balta koše ištepliotą šepetį (ir ką aš naktį valgiau, kad ryte reikia dantis valytis?), spaudžiu kavos aparato mygtuką ir puolu į lego galvosūkį.

Gera valandėlė, gal ir antra, bet tas daiktas jau ant moco ir viskas, kas buvo surikiuota eilėn susikraut į kelionę, dabar atsiduria maišuose. Na gerai ne viskas... Tačiau prisiekiu, savo buvusio motociklo rakteliais – beveik viskas – koks 60 procentų viso suruošto kelionėn turinio tikrai tilpo.

Beieškant vietos, kur sutalpinti dar kelis labai svarbius daikčiukus, atlekia Vladas. Visai pamiršau paminėti, kad šįkart lekiu ne vienas. Tad mieli mano skaitytojai – Vladas. Vladai – skaitytojai. Na va, dabar jau nieks nesakys, kad nemandagus ir nesupažindinau.

Vladas keliaus su manim iki Lietuvos, o ten jau jis turi savo reikalų, o aš savo. Tačiau dviese pasiekti Tėvynę vis smagiau. Vidurdieniui pasislinkus į vakarų pusę šokam ant žirgų ir... taip!

Dabar jau niekas nepasakys, kad kelionė neprasidėjo. Mano kelionės įrankis, kaip jau žinote iš praeito pasakojimo, yra „Ducati Desert X“. Pagamintas vos daugiau nei prieš savaitėlę ir, tikiuosi, sugest nesiruošia. Vlado žirgas vadinasi BMW GS 850. Tas ir nėra nuvarytas kuinas, gal tik antrą ar trečią gimtadienį teatšventęs. Rašau, ne dėl to, kad pasigirčiau, bet kad į kelionės nuotaiką įvesčiau – juk važiuosite kartu, tai sėdam visi kartu ir bus smagiau per šitą straipsnį akis ridinėti.

NemoLTU / Nerijus Motiejaičio nuotr. /Nerijaus kelionė į Lietuvą
NemoLTU / Nerijus Motiejaičio nuotr. /Nerijaus kelionė į Lietuvą

Ech, koks tai geras jausmas keliauti. O dar kai žinau, kad keliauju visiškai priešingai nei visi mūsų tautiečiai, tai dar smagesnį jausmą sukelia. Kodėl priešingai? Nagi mūsų tauta per atostogas bėga tik kur šilčiau, kur aukščiau ar šlapiau, bet tik nuo Lietuvos toliau, o aš, beprotis, į Lietuvą varau.

Bergenas gražus miestas, pravažiuodamas dar mirkteliu akį praeinančiai suknelei, paglostau akimis kokią bažnytėlę ir pasileidžiam į kalnus. Kalnus Bergene pasiekti, tai tas pats, kas bare iki tūliko nueiti, tik tiek, kad eilėje stovėt nereikia – užkūrei mocą, vienas du ir kalnuose. Gal todėl Bergenas ir vadinasi Bergenas? Žodis „berg“ atitinka mūsišką „kalnas“. Braukiam padangomis asfaltą ir širdis dainuoja, į taktą pasvirusių medelių šakos siūbuoja ir tik opa!

Bergenas gražus miestas, pravažiuodamas dar mirkteliu akį praeinančiai suknelei, paglostau akimis kokią bažnytėlę ir pasileidžiam į kalnus.

Gerai, kad šalmas su stiklu, o tai akys būtų iškritusios po termometro rodiklius besidairinėjant. Du. Ne, čia ne keliautojai, ne ratai ant mūsų pirdaklietų ir ne prisiminimai apie fizikos pamokas vaikystėje. Du. Lygiai tiek rodo termometro parodymai prietaisų skydelyje. Gyvenimėli, ir kada tu pablogėsi?

Ieškome kokios kebabinės ir ačiū lenkiško kraujo arabei, kuri ne tik kebabą, bet ir karštos kavos po gerą puodą pataiso. Prikimštas pilvas išstumdo kraują atgal į nubalusius pirštus ir sugrąžina tikėjimą kelionės tikslais. Prasukame pro naftos kranus, kurie paplonina mūsų pinigines atitinkamais kiekiais piniginių vienetų ir šaunam gilyn į kalnus, kur tamsėjantys debesys mums primena, kodėl tūlas lietuvis ne Norvegiją, bet kokią nors musulmonišką šalį atostogoms renkasi.

Kylam aukštyn, tačiau kartu ir važiuojame savo tikslo artyn. Tamsūs debesys jau virš galvų ir net pradedu girdėti, kaip lietaus lašai, barškėdami šalman keikiasi. Matyt, kokios jų lenktynės, kas pirmas žemę pasieks, ar kaip ten yr? Nes tyliai ant šalmo nusileist negali, trenkiasi visu garsumu ir dar plyšių ieško, kaip už kokio kalnieriaus užlįsti. Kerštingi rupūžiokai, pyksta už nutrauktą tiesiausią kelią žemyn. Taip kilometras po kilometro, valandėlė po valandėlės ir stumiamės link vakaro.

NemoLTU / Nerijus Motiejaičio nuotr. /Nerijaus kelionė į Lietuvą
NemoLTU / Nerijus Motiejaičio nuotr. /Nerijaus kelionė į Lietuvą

Dar gerai, kad nuriedėjus nuo kalnų termometras kiek draugiškiau prieš tą dvejetq dar ir vienetą parašo. Jau paskutinis vasaros mėnuo ir saulė turi vis mažiau reikalų šioje planetos pusėje, tai labai į naktį tempt negali. Vis akim kliudom kokius laisvesnius žemės lopinėlius.

Tyrinėjame upelių bei ežeriukų pakrantes, kol pagaliau akys užkliūva už nuvažiavimo į miškelį. Turbūt nereikia sakyti, kad čia ir apsistojome. Du motociklai, dvi palapinės, du geri bičiuliai ir daug kartų po du paukštelius čirpiančius „ate“ bepasislepiančiai saulei. Gyvenimas gražus, na sutikite, bent jau per atostogas.

Naktis buvo. Ji tikrai buvo, nes šį kartą, pasakymas „per trumpa“ netinka. Buvo taip šalta, kad miegmaišis, su savo +8 laipsnių komforto zona, šildė tiek pat kiek nabašnyko kojos. Taip, pabudau tiek kartų, kiek kiti ir per savaitę nepabunda. Tačiau nesibarsiu, o padėkosiu savo kūrėjui, kad pabudau.

NemoLTU / Nerijus Motiejaičio nuotr. /Nerijaus kelionė į Lietuvą
NemoLTU / Nerijus Motiejaičio nuotr. /Nerijaus kelionė į Lietuvą

Vladas ir su miegu atrodo susipykęs, nuo labo ryto kavos kvapus po visą mišką skleist pradėjo. Išsiritau ir aš iš savo laikino būsto. Lengvai prisėdę su kavos puodeliu aptariame šios dienos planą. Jis labai paprastas – važiuoti, kol pasieksime savo kelionės tikslą, o tai yra keltas į Lenkiją. Klausite kodėl į Lenkiją? Na, bičiuliai, kuo jūs mus laikote? Manote, mes neskaitome laikraščių ir nežiūrime televizoriaus?

Taigi Lenkijoje dešra daug pigesnė, ir lašiniai labai gera kaina. Dar ir alus vos ne pusvelčiui, tiesa, dar sakė ir elektra baisiai pigi. Tai mes nutarėm užpirkti pilnus lagaminus ir parvežti Lietuvon, pardavus gal benzinas atsipirks.

Dar ir alus vos ne pusvelčiui, tiesa, dar sakė ir elektra baisiai pigi.

Na ne ne, nusiraminkit, ne visai tiesa. Paprasčiausiai plaukt per Baltiją norėjosi sekmadienį, o niekas kitas neplaukė, nebent gal Aurimas Valujevičius treniruotę darydamas būt prasukęs, bet abejoju, ar į savo tą transatlantinį luotą būt mus su visa manta sutalpinęs.

Tad teko rinktis lenkišką maršrutą ir plaukti iš Karlskronos į Gdynią.
Šioje vietoje daug pasakoti nėra ką. Per nepilnas dvylika valandų nulėkėme apie aštuonis šimtus kilometrų ir atsitrenkėme į eilę tokių pačių kaip mes, norinčių patekti į kitą jūros pusę. Iš tos visos kelionės iki kelto norėčiau tik vieną pastebėjimą paminėt – tas daiktas degalinėse, kurį įkiši bakan, turi kažkokį tai magnetą, kuris lupą pinigėlius iš tavo piniginės greičiau nei tavo mylima antra pusė.

Dar toks pastebėjimas, kad abu tie reikalai turi vieną bendrą savybę – ir pas tą pistoletą kolonkėj, ir pas tą besišypsančią į akis namie, tas magnetas veikia tik į vieną pusę. Namuose tai jau reikalas patikrintas, o va to pistoleto piniginėn įkišt dar nebandžiau, bet labai daug vilčių į netikėtą praturtėjimą ir nededu.

NemoLTU / Nerijus Motiejaičio nuotr. /Nerijaus kelionė į Lietuvą
NemoLTU / Nerijus Motiejaičio nuotr. /Nerijaus kelionė į Lietuvą

Subrazdėję į tą Nojaus arkos naujovišką kopiją, pririšom savo transportą, kad jūrai užsiūbavus anie eit gult nesugalvotų. Mes žmonės paprasti – stengdamiesi labai nesitrinti neaiškiose kompanijose, pasiėmėm atskirą, dvivietį architektūrinį kūrinį pavadinimu „kajutė“, su nupieštu langu. Tikras langas būt dar papildomai kokią šimtinę kainavęs, tai mes nutarėm, kad naktį žvaigždes pigiau skaičiuoti iškišus galvą iš palapinės ir nutarėm pataupyti.

Dvivietė turi ir savo privalumų – gal dėl tikimybės išvengti neaiškios kompanijos, o gal kad po tiek kilometrų iš batų ištrauktos atraminės galūnės neužtroškintų jautresnių kajutės gyventojų. Išsiskaičiavę, kuris pirmas, šokam į dušo tualeto hibridinį variantą ir traukiam ieškoti to stebuklingo maisto baro, į kurį bilietukai jau buvo iš anksto užprenumeruoti. Na kas ten per monas?

Maisto pridėta tiek, kad turėjo tikrai užtekt visam laivui ir dar, pamaniau, gal pusbroliui vestuvėm parvežt krepšį kitą, vis jaunai šeimai kokį pinigą sutaupyčiau? O kad jūs žinotumėt! Žmogus pavalgęs dar ir paėst gali, o paėdęs dar ir visokiausių gėrimų skrandin sutalpinti... Ir kas sugalvojo tuos bufetus? Na mes su Vladu tai tikrai daug nevalgėm, mes ne kokie besočiai. Pavargę nuėjome miegoti ir lyg pajutau, kad laivas kryptelėjo ton pusėn, kur mūsų kajutės priglaudė tokius pavargusius ir vos vos pavalgiusius keliauninkų kūnus.

Kaip gerai, kad ne visi laivai yra „Titanikai“. Ryte, praplėšęs akis, sukalbėjau poterėlį už tą nepakartotą istorinį įvykį. Motociklus radom ten, kur ir pasidėjom. Patys pririšom, patys atrišom ir netrukus jau riedėjom Gdynės gatvėmis.

Vladas pradėjo pyktis su kažkokia moteriške. Ir taip klausau, ir anaip. Galų gale supratau, kad jis bando įtikinti navigaciją, jog pasukti į dešinę yra daug paprasčiau nei triskart sukti į kairę ir apvažiuoti visą kvartalą. Pabandžiau juos sutaikyti, bet supratau, kad kur du yra, ten trečias gali ir per marmūzę gaut.

NemoLTU / Nerijus Motiejaičio nuotr. /Nerijaus kelionė į Lietuvą
NemoLTU / Nerijus Motiejaičio nuotr. /Nerijaus kelionė į Lietuvą

Užkimšau savo barščių srėbilką ir tylomis sekiau paskui jo BMW, šventai tikėdamas, kad visi šie ratai ir kvadratai po miesto gatves yra tiesiausias kelias į gimtinę. Taip su mažais nuotykiais išbridome iš to baisiai painaus miesto ir pasileidome į Lietuvos pusę. Į ten, kur mus žemelė nuo vaikystės nešiojo. Kur ji mus mylėjo ir kaip tikrus savo vaikus nuo visų blogybių dabojo.

Kur su pagaliais kaip pačius didžiausius priešus dilgėles kapojom, o kai subrendom, visokiais ižais, minskais ir javom pas mergičkas lakiojom. Ech gimtinė, Lietuvėlė... Ją pasiekus siela vis vien kitaip uždainuoja.

Atrodo, net motociklas jaučia šeimininko nuotaiką ir į gazo rankenos pasukimą visai kitaip reaguoja. Murkia kaip liūtas iš narvo paleistas ir spurda tarsi sakydamas – suk tu tik tą rankeną ir parodysiu, kaip skrist moku. Tačiau nuraminu tą norą atsidurt kuo greičiau ten, kur sutaręs susitikti su bičiuliu, ir stabdau arklius.

Čia jau laikas atsisveikinti su Vladu. Smagiai prariedėjom, tačiau jam vieni planai, man kiti. Spaudžiam vienas kitam dešines ir skirstomės savais keliais, kurie dar ne kartą ir ne du vėl susikryžiuos netolimoje ateityje.

NemoLTU / Nerijus Motiejaičio nuotr. /Nerijaus kelionė į Lietuvą
NemoLTU / Nerijus Motiejaičio nuotr. /Nerijaus kelionė į Lietuvą

Leiskite, jus mieli bičiuliai, palikti šioje vietoje, nes Lietuvėlė yra kaip ir kelionės tikslas, bet kartu ir kelionės atspirties taškas. Iš čia po savaitėlės pajudėsime į Prancūzijos Alpes. Jei noro bus keliaut kartu, ant mano Dukačio vietos užteks visiems, o jei pritrūks – prie kompanijos jungiasi kitas mano bičiulis su šiek tiek storesniu BMW nei Vlado. Tad su kažkokiu keistu jausmeliu, jog mane persekioja vokiški motociklai, sakau jums ate ir iki kito karto!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų