Veidrodinį Kuršmarių paviršių drumsčia visa plastikinių, ryškiaspalvių, automobilių pavidalo vandens dviračių plejada. Siaurutėmis krantinėmis ir gatvelėmis laigo elektriniai paspirtukai, dviračiai, riedžiai, vingiuoja traukinukas. Pačiame Nidos centre, gražuolių kopų fone, stiebiasi palmės.
Nasrus rodo didžiulis pripučiamas ryklys – vaikų batutas, o greta – bokso kriaušės atrakcionas. Žuvies patiekalus keičia picos, cepelinai. Krante iš laivų sklinda bumsinčios šokių muzikos garsai, ir žemi dažniai, regis, tuoj kopų smėlį privers byrėti į marių įlanką.
„Vakarų ekspreso“ kalbinti neringiškiai net neslėpė, jog su apmaudu žvelgia į idiliško kurorto įvaizdžio nykimą, kurį lemia daugybė subjektyvių bei objektyvių veiksnių. Dar vienos Palangos nenorima, todėl Neringos politikai, valdininkai jau tariasi, kaip sustabdyti kičo ir nerijos kraštovaizdį bjaurojančių elementų invaziją.
Šimtametė rinkodara
Kuršių nerijos, kaip kurortinės vietovės, gimimas siekia XIX a. vid. Juodkrantė buvo pirmasis ir savo laiku didžiausias pusiasalio kurortas. Ištisus amžius skurdžiai gyvenę, pustomo smėlio alinami, iš vienos vietos į kitą besikraustę vietiniai žvejai per palyginti labai trumpą laiką stipriai pakeitė savo gyvenimo įpročius.
Ėmus dygti viešbučiams, gausėjant XIX a. industrinės epochos išvargintų ir tyro oro, gamtos išsiilgusių turistų antplūdžiams buvo kuriama nerijos kurortų koncepcija.
Gydomojo kimato, tyro oro kurortas. Tai – bene ryškiausia Juodkrantės etiketė, reklaminis šaukinys, apibūdinęs ir pačią vasarvietės esmę: atgaiva sielai ir kūnui nuostabioje gamtoje. Švarūs paplūdimiai – tik vienas iš kozirių, nes verslininkai tiesiog genialiai pasinaudojo tuo, kas jau sukurta pačios gamtos.
Laiveliais būdavo vykstama pasigrožėti didžiosiomis kopomis, parabolinių kopų sengirėje sukurta daugybė teminių, vardinių pasivaikščiojimo takų, promenadų, apžvalgos aikštelių, regyklų, atokvėpio vietų.
Sužadėtinių takas, Žaliasis kelias, Bloksbergo promenada, Kiškių pievelė, Eliziejus, Eglių slėnis, Paukščių takas, Angių kalnas, vilos „Miško ramybė“, „Flora“, viešbučiai „Šiaurinė Linėja“, „Kuršių briedis“, „Prie ąžuolo“...
Kurortų kūrėjai pagrindiniu koziriu rinkosi būtent gamtos tematiką. Tiek Juodkrantėje, tiek vėliau (tarpukariu) suklestėjusiame Nidos kurorte. Klaipėdietis dailininkas Adomas Brakas 1939 m. Juodkrantę pavadino „lietuviškos Rivjeros perlu“.
Tarpukariu, siekiant įtikti poilsiautojams, vasaros sezono metu Nidos centre net buvo uždrausta greitai važinėti, mat nuo laivų su vasarotojais atrūkdavę vežimai kėlė didžiules dulkes. Nidos seniūnas nurodė viešbutininkams, kasdien vykstantiems į ir iš prieplaukos, naudoti vežimus guminėmis padangomis.
„Baltijos jūros maudyklė Nida. Pagarsėjęs žvejų kaimas Neringoje, romantiškas prie didelio miško, kur yra daug elnių, aukščiausios kopos Europoje, daug lanko garsūs menininkai. Ramus vasarotojų kampelis“, – toks tekstas išspausdintas tarpukario skelbime.
Buvo rašoma, jog ypatinga Nidos kurorto žymė yra tyla, o „patys vasarotojai kurorto tylos neardo, nes didesnė jų dalis savo laiką praleidžia pliaže arba miške“.
Preila bei Pervalka mažiau garsėjo kaip populiarūs kurortai.
Po Antrojo pasaulinio karo pagal to meto sovietinį mentalitetą taip pat bandyta išsaugoti Neringos, kaip ramaus, švaraus, sanatorijų ir gydyklų kurorto, įvaizdį.
Palanga visada buvo kitokia: triukšmingesnė, pilna poilsiautojų, kurie mėgo šokti, klausytis muzikos, vaikščioti į koncertus, sėdėti restoranuose; didžiausias šalies kurortas prie Baltijos jūros ir prieš šimtą metų buvo atsvara Neringai bei nenaudojo „ramybės, idilės, tylos oazės“ etiketės. Laisvė rinktis ir puiki alternatyva poilsiautojui: du skirtingi, bet abu nuostabūs kurortai.
Pokyčių mozaika
Tai, jog pirmiausia Nida ėmė keistis, pastebėta dar prieš keletą metų. Jei anksčiau tai atrodė neįtikima, tai dabar jau tapo įprasta vaikštant Parnidžio kraštovaizdžio draustinio pilkosiomis kopomis girdėti nuo marių aidinčią muziką. Ji sklinda iš pramoginių laivų, kuriuos išsinuomoja triukšmą mėgstantys vasarotojai.
Atsigabena galingas, žemų dažnių kolonėles, todėl marių platybės garsą sustiprina kelis kartus ir žmogus po smėliakalnius vaikšto tarsi šalia diskotekos.
Neringos kurortų gatvelėmis zujančios autorikšos – nebe naujiena. Ši pigesnė nei automobilių taksi pavėžėjimo priemonė greitai sulaukė vietinių žmonių ir vasarotojų kritikos dėl keliamo triukšmo, ypač naktimis, kai parvežami „klubinėtojai“.
Nidoje kaip ant mielių ėmė dygti ir įvairiausių elektra varomų transporto priemonių (įvairaus galingumo paspirtukų ir pan.) nuomos punktai, todėl dabar ramiai su mažamečiais vaikais pasivaikščioti tampa kebloka. Tenka tik gūžčioti pečiais, kodėl žmonės masiškai zuja po nedidelę gyvenvietę Nidą paspirtukais, užuot ramiai vaikščioję.
Radosi Nidoje ir elektra varomas traukinukas, kuris vežioja smalsiuosius po centrinę dalį siaurutėmis ir pėsčiųjų itin mėgstamomis gatvelėmis. Juodkrantėje – elektromobiliai vaikams.
Jiems skirtas ir pačioje Nidos širdyje, prie žvejų uostelio, pūpsantis pripučiamas batutas su rykliu. Tėvams šalia skirtas bokso kriaušės atrakcionas, kai smūgiuojama ir varžomasi, kieno smūgis stipresnis.
Rekonstruotas „Audronašos“ pastatas, vadinamoji Nidos prieplauka su restoranu ir vazonuose susodintomis palmėmis. Kuršių nerijoje.
Bene didžiausias pasipiktinimas ir diskusijos užvirė šį mėnesį dėl vandens dviračių nuomos punkto Juodkrantėje, šalia prieplaukos. Nemažai daliai poilsiautojų užkliuvo tai, jog plaukiojimo priemonės esą niekaip nedera prie idiliško, pastelinio Kuršių marių kraštovaizdžio.
„Kas į Kuršių neriją ir šitų š... privežė? Įspūdingai ryškiai rožinė mašina atrodo tame marių peizaže. Net sustojau. Dar truputis, ir kuo Neringa skirsis nuo bet kokios paežerės, Palangos ar Šventosios?
Čia ne turgus, kraštovaizdis – ne rankinukas. Šiaip šią vietą saugo UNESCO ir pati valstybė, bet, matyt, sunku įsivaizduot, kad kažkam pakils ranka Rembrantą savo kreiva ranka patobulint“, – socialiniame tinkle piktinosi Agnė.
„O kodėl Neringa turi skirtis nuo likusios Lietuvos? Kas per snobizmas bandant sudvasinti vietovę. Čia tas pats, kaip ponios pradeda prunkštauti, kai per daug tokių pačių rankinukų prisiperka, ir panašiai. Net nežinau: labiau apgailėtina ar labiau juokinga“, – kitokią nuomonę išreiškė Mindaugas.
Žmonės vienas per kitą žėrė savo požiūrį į esminį reiškinį: Neringa virsta, o gal jau ir virto Palangos klonu. Esą paslaugų pasiūla bus tol ir tokia, kokia yra paklausa, kuri gimsta dėl savito mentaliteto. Apgailestauta, esą Palangos formato spalvom ir garsais rėkiantys atrakcionai, visokie spalvoti ledų kioskeliai kelia liūdesį dėl „visuomenės poreikių“ ir vulgaraus pataikavimo jiems.
„Vieną iš nedaugelio ypatingų vietų Lietuvoje skubame padaryti serijine Jono Basanavičiaus gatve su čeburekais ir alumi. Deja. Paskutinė vinis į Neringos karstą bus atsidariusi kebabinė“, – komentavo poilsiautojas.
Tvarką tobulins
Pabandžius susisiekti su ryškiaspalvius vandens dviračius Juodkrantėje nuomojančiais verslininkais šie net kelis kartus žadėjo perskambinti, pakomentuoti, tačiau to taip ir nepadarė. Pavyko sužinoti, jog nuomos punktą atidarė ne vietiniai, o sutartis galioja iki šių metų pabaigos. Pro margų laivelių uostelį ėję poilsiautojai „Vakarų ekspresui“ beveik vieningai komentavo matomą vaizdą: labai keista.
„Neįprasta. Tiesą pasakius, net bjauroka. Fotografavau Kuršių marių peizažą ir turėjau laukti gal pusvalandį, kol vienas po kito praplauks tie spalvoti vandens dviračiai-mašinėlės. Gadina vaizdą. Apskritai netinka čia. Klaipėdoje, prie Biržos tilto, irgi panašūs plaukioja Dange, bet ten – gražu, nes miestas, upė turi būti gyva. Tačiau nerija tam ir yra nerija, unikalus gamtos kampelis, į kurį atvyksti ne kičo pažiūrėti.
Nežinau, ar bevyksime čia su žmona, nes nebėra Kuršių nerijos kurortai tokie, kokie buvo. Ramūs, jaukūs, tylūs, be šimtų paspirtukininkų, elektriniais dviračiais ant galvos važiuojančių veikėjų, o dar tuos vandens dviračius atitįsė. Valdžia turi kažką daryti, mąstyti, nes Neringa praras savo unikalumą“, – „Vakarų ekspresui“ sakė kaunietis Ervinas.
Būta ir kitokios nuomonės: vilnietė Lidija skundėsi, jog Juodkrantėje nėra jokių aktyvių pramogų, todėl vandens dviračiai, irklentės jai netrukdo.
„Ką čia veikti? Paplūdimys, kavinė, nueini į miškelį, pasivaikštai, ir viskas. Jei kažkam nepatinka tie ryškūs vandens dviračiai, tai lai nuomoja kitokius. Net valtele pasiplaukioti būtų malonu, bet nėra tokios paslaugos. Dabar kažkas ėmė ją teikti ir užsipuolė, kad ne taip atrodo, spalvos nepatinka. Gal ir nelabai derinasi prie marių fono, bet kodėl tada leido tokius nuomoti?“ – klausė ji.
O leido Neringos miesto savivaldybės administracija. „Vakarų ekspresas“ išsiaiškino, jog aukciono būdu verslininkams išduodant leidimus vykdyti tam tikrą veiklą veikia gana paprasta sistema. Pagal ją išduodamas leidimas, pavyzdžiui, nuomoti plaukiojančias vandens priemones, tačiau kaip jos atrodys – niekam nesvarbu: nereikia derinti nei su vyriausiuoju miesto architektu, nei su dailininku. Todėl ryškiaspalviai vandens dviračiai mariose – joks pažeidimas.
„Nebuvo aukciono sąlygose aprašo tokio, jog vandens plaukiojimo primones reikia suderinti, parodyti, kokias naudos, gauti pritarimą. Akivaizdu, kad reikės tobulinti, pakoreguoti sąlygas, nes tie ryškiaspalviai vandens dviračiai tikrai rėžia akį
Pripažįstame, kad ir iš mūsų pusės yra padaryta klaidų, bet visko į priekį nenumatysi, neretai tenka reaguoti jau post factum. Taip buvo ir su tuktukais, kai apribojome jų važinėjimą naktimis. Kitas dalykas: savo veiklą pristatantys verslininkai dažnai viena sako, rodo, o visai ką kita daro.
Su elektrinių paspirtukų ir visokių kitų panašių transporto priemonių problema susiduriame ne tik mes, bet ir ta pati Palanga. Mes negalime drausti to, kas nedraudžiama teisės aktais“, – „Vakarų ekspresui“ sakė Neringos miesto savivaldybės administracijos direktorius Egidijus Šakalys.
Vis dėlto jis pripažino, kad ir pati savivalda turi pakankamai teisinių mechanizmų koreguoti tvarkas, todėl kitais metais vandens dviračių nuomai reikės gauti ir vyriausiojo savivaldybės dailininko palaiminimą.
Savo ruožtu Neringos vicemeras Narūnas Lendraitis nesutiko, jog Nida jau tapusi Palangos dublere.
„Manau, situaciją dar ištaisysime, nes jokiu būdu Neringa negali prarasti savo unikalumo. Mes nuolat akcentuojame vietos dvasios svarbą, gręžiamės į praeities žavesius, imame pavyzdžius iš pirmųjų kurortų kūrėjų, džiaugiamės, jog žmonės randa atilsį, prieglobstį Neringoje, bėga iš didmiesčių.
Tad dabartinės tendencijos, kai randasi vis daugiau kičo, triukšmo, mūsų netenkina. Naudosime visus teisinius, biurokratinius instrumentus, siekdami suvaldyti tą procesą. Ieškosime sprendimų.
Ne draudimais, o kompromisais. Norite vandens dviračių – nuomokite, bet tik ne tokius, kokie dabar plaukioja ir tiesiog rėžia akį, gadina peizažą ir disonuoja su Kuršmarių kraštovaizdžiu“, – „Vakarų ekspresui“ sakė jis.
Pakitęs kontingentas
Kas atsitiko Nidai, Juodkrantei, šioms pradėjus panašėti į Palangą, atsakyti sunku, tačiau dauguma „Vakarų ekspreso“ pokalbininkų bedė pirštu į COVID-19 pandemiją, karantinus, judėjimo apribojimus ir su tuo susijusias pasekmes.
„Tiesiog pasikeitė vasarotojų auditorija. Jei prieš pandemiją daugiausia būdavę vokiečių, rusų, prancūzų turistų, tai per pandemiją jų sumažėjo drastiškai. Nebeatplaukia į Klaipėdą kruiziniai laivai. Nebeatvykstama organizuotomis grupėmis, matome pavienius užsienio turistus.
Pernai, kai buvo sukurtas Baltijos šalių kelionių burbulas, plūstelėjo latviai, estai. Jau antri metai daugiausia atvyksta lietuvaičiai, ypač – vilniečiai. O jie nori pramogų, ryškių spalvų, veiksmo, todėl pagal jų poreikius prisitaiko ir vietinis verslas.
Kitas dalykas – į Neringą per pandemiją net persikraustė gyventi ir dirbti nuotoliniu būdu daugybė šeimų, ypač – iš Vilniaus. Dažnam lietuviui miško promenados, teminiai pasivaikščiojimo takai nėra tokie aktualūs kaip aktyvios pramogos“, – „Vakarų ekspresui“ komentavo Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ direktorė Edita Lubickaitė.
Anot jos, verslininkai priversti adaptuotis ir reaguoti į pasikeitusią lankytojų auditoriją: tai, kas buvo aktualu ir ko reikėjo užsieniečiams, mažiau domina lietuvaičius, todėl randasi jiems pritaikytų veiklų.
Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direktorė Aušra Feser pastebėjo, jog ypač Nida dar prieškariu buvo susidūrusi su kičo apraiškomis paslaugų sektoriuje.
„1926 m. Nidos mokyklos mokytojas ir kronikos autorius Henry Fuchsas rašė, jog į kurortą ateina kičas ir reikia su juo kovoti. Šiuo tikslu 1929 m. buvo įsteigta vietinė statybų policija. Tas kičas veržėsi ir, kaip matome, atkeliauja ir dabar iš miestų. Dirbtinės gėlės kieme.
Jau ir tokių vaizdų Nidoje esama. Žolės veja keičiama trinkelėmis. Palmės Nidos uostelyje! Prie pat į Kultūros vertybių registrą įrašyto pastato. Vietoje, iš kurios atsiveria pasakiška kopų panorama, ir, regis, tik gėrėkis, sėdėdamas lauko terasoje, mėgaukis jachtų vaizdais, mariomis. Kam dar palmių reikia?“ – nesuprato ji.
Parko vadovė filosofavo, jog žmogus vis mėgsta konkuruoti su gamta ir bandyti nurungti natūralų jos grožį įsivaizduodamas, kad kičas privilios daugiau žmonių ar suteiks žavesio.
Vargu ar to kičo reikia tokioje įstabioje, gražioje vietoje kaip Kuršių nerija. Ji jau pati yra gyvas paveikslas, kam jį gadinti?
Čia gražiausia, ką mes turime, yra gamta, kultūrinis kraštovaizdis. Neseniai filmavome vaizdo klipą, folkloro ansamblis “Giedružė„ kopose dainavo. Ir iš marių pusės, iš pramoginio laivo bumbsėjo šokių muzika. Na, kažkas nesuvokiamo...“ – piktinosi ji.
Svarstoma, kad pataikaudami tam tikram poilsiautojų kontingentui vietiniai pjauna šaką, ant kurios patys sėdi: pasklidus garsui apie Neringos virtimą antra Palanga į pusiasalį nebevažiuos tie, kurie jį rinkosi dėl ramybės ir išskirtinės auros. Pirmiausia – aukso kiaušinius dedantys vokiečiai, kurių keliones dabar apribojo tik pandemija.
