„Iki pandemijos kurortinio sezono startas kiekvieną pavasarį ateidavo vis anksčiau. Praėjusieji ir šie metai – kitokie. Jau atvėrėme duris lankytojams, tačiau viltis sulaukti svečių galime sieti tik su judėjimo ribojimų atlaisvinimu. Šiuo metu kiekvienai idėjai turi turėti planą B. Kas, jeigu negalėsime susitikti su projektų partneriais gyvai, kas, jeigu bus keblu organizuoti svečių iš užsienio keliones, kas, jeigu nesurinksime planuotų įplaukų? – pasakoja dr. L. Motuzienė. – Šioje patirtyje bandome įžvelgti teigiamų dalykų: kad ir kokia griežta, tai – efektyvi veiklų planavimo pamoka. Bet, žinoma, tikros vasaros – su galimybe bendrauti, keliauti, lankytis kultūros įstaigose ir renginiuose, – laukiame labiau nei bet kada iki šiol.“
2016-aisiais įkūrus biudžetinę įstaigą, buvo suvienyti ir jos padaliniais tapo keli kultūros objektai: rašytojo Thomo Manno memorialinis muziejus, Kuršių nerijos istorijos muziejus bei Nidos žvejo etnografinė sodyba. Neringos muziejų žinioje taip pat yra pernai lankytojams atvertas aukščiausias Kuršių nerijos objektas – istorinis Nidos švyturys, penktąjį dešimtmetį skaičiuojantis Juodkrantės Raganų kalno medžio skulptūrų parkas ir kurėnų vėtrungių ekspozicija Kuršių marių krantinėje Nidoje. Be to, įstaiga rūpinasi ryšiais su akademine bendruomene, Kuršių nerijos istorijai skirtų knygų leidyba ir renginių – nuo konferencijų iki masinių švenčių – organizavimu, vardija dr. L. Motuzienė.
– Su kokiais iššūkiais susidūrėte sujungus skirtingus padalinius?
– Man kaip istorikei atrodė itin svarbu išryškinti kiekvieno padalinio išskirtinumą per jo eksponatus ir sukauptą informaciją, nepamirštant modernių muziejininkystės tendencijų, bei puoselėti komandos motyvaciją. Džiaugiuosi, kad mūsų kolektyve nestinga puikių specialistų, kurie padeda atskleisti Neringos unikalumą lankytojams. Todėl ypač džiugina mūsų sukurtas edukacinių veiklų paketas, kuriame yra programų, skirtų ir vaikams, ir suaugusiesiems. Jis lankytojams leidžia ne tik susipažinti su muziejų aplinka ir eksponatais, bet ir suprasti jų atsiradimo ir egzistavimo kontekstą. Ko gero, dažnas iš mūsų simpatiją tam tikrai temai ar dalykui pajunta sutikęs nuoširdžiai jį mėgusį propaguotoją, nesvarbu, ar tai buvo mokyklos pedagogas, ar artimiausios aplinkos žmogus, ar bičiulis. Siekiame užkrėsti lankytojus meile Neringai – ne tik kaip kurortui, bet ir kaip išskirtinės istorijos kraštui.
– Paminėjote modernumą – kaip jis suprantamas muziejininkystėje?
– Su lankytojais turime kalbėti jiems suprantama ir patrauklia kalba. Todėl be naujųjų technologijų, kurios padėtų pasakoti istoriją, vargu ar galima apsieiti, juolab kad mums tai padeda spręsti riboto eksponatų skaičiais problemą. Štai atnaujindami Nidos žvejo etnografinės sodybos ekspoziciją, siekėme sukurti sustabdytos akimirkos įspūdį, kad lankytojai pasijustų patekę į žvejo namus, kuriuose verda kasdienis gyvenimas. Tam pasitarnavo instaliacijos, vaizdo projekcijos ir kiti sprendimai. Panašiu metodu kiek anksčiau atnaujinome Th. Manno memorialinį muziejų ir šiuos darbus nuosekliai plečiame – kad kiekvieną sezoną pasitiktume svečius su kokiomis nors naujovėmis.
Beje, eksponatų fondą taip pat tebeformuojame, juolab kad šiais laikais artefaktų paieškas gerokai palengvina tiek tarptautiniai ryšiai, tiek internetas. Padedant Neringos savivaldybei, mums pavyko įsigyti tokius garsiosios XIX a. pab. – XX a. pr. Nidos dailininkų kolonijos menininko Ernsto Mollenhauerio paveikslą, tapytą Nidoje 1924 metais, vokiečių istoriko Waltherio Hubatscho studijų laikų Karaliaučiaus universitete atributiką, indą su įspaudu „Herm. Blode”, menantį iki Antrojo pasaulinio karo gyvavusio žymaus Hermanno Blodės viešbučio laikus.
Didelio pasisekimo sulaukė ir mūsų iniciatyva „Muziejų kuriame kartu“, skirta įtraukti vietos gyventojus – juos kvietėme parodoms skolinti asmenines relikvijas, susijusias su Neringos praeitimi. Sulaukėme įvairiausių ir įdomiausių daiktų – nuo Nidoje atrastų istorinių buities rakandų iki papuošalų. Kiekvienas iš jų – su sava istorija. Ši patirtis leidžia gyventojams visiškai kitaip, tarsi iš vidaus, pažvelgti į muziejų veiklos principus.
Kai kurie darbai, sakytumei, higieniniai, bet, kaip rodo patirtis, labai aktualūs ir teikiantys pridėtinės vertės – pavyzdžiui, mūsų interneto svetainė www.neringosmuziejai.lt, sukurta pasitelkus tradicinei Neringos architektūrai būdingas spalvas ir formas, kasa-parduotuvėle Th. Manno muziejuje, kavinukė su lauko staliukais Neringos istorijos muziejuje... Norime, kad mūsų svečiai ne tik užsibūtų ilgiau, bet ir norėtų čia sugrįžti.
– Pagrindinė Jūsų tikslinė lankytojų grupė – turistai iš užsienio?
– Tarptautiškumas – nuo seno vienas ryškiausių Neringos turizmo bruožų. Tad ekskursijos, leidiniai ir kasdienis aptarnavimas keliomis kalbomis – mums įprastas dalykas. Tačiau kuo toliau, tuo daugiau nuodugnesnio dėmesio sulaukiame iš tautiečių. Suprasdami skonių ir poreikių įvairovę, siekiame plėtoti veiklą įvairiomis kryptimis.
Ne kiekvienas domisi literatūros istorija ar etnografija, tačiau dauguma kurorto svečių mielai pasivaikšto tarp nuotaikingų Raganų kalno skulptūrų arba apžvelgia Nidos apylinkių panoramą iš švyturio. Dar daugiau galimybių įtraukti žmones suteikia mūsų organizuojami renginiai – pavyzdžiui, tokia mūsų tradicija, kaip kasmet per Žolinę auksarankius iš visos Lietuvos sutraukiančios senųjų amatų dienos Neringoje, leidžia apie praeities paveldą kalbėti per patyrimą.
Dar viena svarbi tikslinės mūsų auditorijos, o drauge – ir įstaigos veiklos, dalis, dėl pandemijos natūraliai labiau apribota, yra akademinė bendruomenė. Mokslinių konferencijų ir seminarų organizavimas drauge su partneriais ir erdvių suteikimas kitų rengėjų projektams – kryptis, kuria norime pamažu keisti požiūrį į Neringą kaip kraštą, vertą lankyti tik vasarą. Labai tikimės, kad, suvaldžius pandemiją, prie jos galėsime grįžti.
