Ispanijos pietuose esantis Andalūzijos regionas – ypatingas. Apie jo lankytinas vietas, kultūrą, tradicijas, papročius ir gastronomiją Virgenextra.lt pasakoja ten gyvenantys Laima Druknerytė ir Mindaugas Stongvilas. Įkvėpimų kelionėms ne tik iš Andalūzijos taip pat ieškokite šio puslapio Facebook ir Instagram paskyrose.
Tąkart negalėjau nuo jos atplėšti akių: vilkinti juoda suknele, pasidabinusi juoda mantilija – ispanišku galvos apdangalu, pasitempusi ir susikaupusi, ji atrodė išties įspūdingai. Tik vėliau sužinojau, kad ji yra „Mi Mantilla“ prekinio ženklo įkūrėja ir savininkė.
Su Censi kalbamės apie šį elegantišką ispanų moterų dėvimą rūbą.
– Kas yra mantilija (isp. „mantilla“)?
– „Mantilla“ (tariama mantija) yra galvos apdangalas. Bet kai sakome, kad moteris pasipuošusi mantilija – tai reiškia, kad ji pagal protokolą pasipuošusi visu mantilijos kostiumu: skara, ją prilaikančiomis aukštomis šukomis ir segtuku; vilki suknele, pasiūta pagal griežtą protokolą, ir mūvi prie jos priklausančias pirštines.
– Ką asmeniškai tau reiškia mantilija?
– Galvos apdangalas mantilija visuomet buvo mano šeimos tradicija. Mama ja puošėsi priešvelykinės savaitės metu (isp. Semana Santa). Nuo mažens mačiau šiuo rūbu besirengiančias savo tetas, kaimynes ir man tai labai patiko. Atsimenu, kai pirmą kartą, būdama dešimties, priešvelykinės savaitės metu išėjau į gatvę pasipuošusi mantilija, praradau kalbos dovaną. Toks svarbus man buvo šis momentas.
– Čia, Andalūzijoje, moterys iki šiol svarbių švenčių metu dėvi mantiliją. Šis galvos apdangalas ir rūbas – ne muziejinė relikvija, o gyva tradicija. Papasakok, kaip „Mi mantilla“ tapo tavo pragyvenimo šaltiniu?
– Prieš 13 metų modeliavau, siuvau ir prekiavau moteriškais rūbais. Pastebėjau, kad artėjant Velykoms moterys ima ieškoti suknelių, tinkančių prie mantilijos. Tuomet šį galvos apdangalą buvo galima nusipirkti vienur, šukas kitur, o suknelę, atitinkančią protokolą, reikėjo siūtis individualiai. Kilo mintis pasiūlyti įsigyti visą komplektą vienoje vietoje.
– Kokiomis progomis šis kostiumas dėvimas?
– Įvairiausiomis progomis. Krikšto metu vaikelis apgobiamas baltos arba dramblio kaulo spalvos mantilijos skara. Vestuvėse nuotakos dėvi baltą dekoruotą mantiijos stiliaus nuometą (vadinamą mantilla de gloria), kuriuo apsigobusios eina prie altoriaus. Santuokos liturgijos metu šiuo nuometu apgobiami abu jaunieji. Ši veiksmas simbolizuoja jų sąjungą.
Jei Ispanijoje jaunikio motina ateina į vestuves pasipuošusi spalvota mantilija, tai reiškia, kad šeima turi aukštą socialinį statusą ir yra pasiturinti.
Priešvelykinės savaitės metu Didžiojo trečiadienio ir ketvirtadienio procesijose dėvima juoda gedulo mantilijos skara (dar vadinama mantilla de pasión y luto). Laidotuvėse taip pat apsigobiama juoda mantilija. Teko susilaukti ir netikėtų užsakymų – mantiliją siuntėme į vienus Alikantės laidojimo namus, nes mirusioji norėjo būti palaidota kaip garsi dainininkė Lola Flores, apsigaubusi „mantilla“ nėriniais. Ši keista mada ėmė plisti, vėliau gavome dar 4 užsakymus iš tų pačių laidojimo namų.
Yra ir labai asmeninis santykis su mantilija. Ja moterys apsigaubia prašydamos Dievo pagalbos arba norėdamos už ją atsidėkoti. Prieš Velykas mantiliją teko siųsti ir į moterų kalėjimą.
Bažnyčiose Marijos statulos taip pat puošiamos nėriniuotomis „mantilla“ skaromis. Dažnai tai bendruomenės dovana savo šventajai. Marijos mantilija yra nedidelė, gobianti tik veidą.
– Vis pažymi, kad mantilija turi griežtą dėvėjimo protokolą. Koks jis?
– Tai yra pats elegantiškiausias ispanų moterų galvos apdangalas. Kaip vyrui nedera prie frako apsiauti paplūdimio šlepečių, taip ir mantilija negali būti derinama su mini suknele ar drąsia iškirpte.
Spalvota mantilija dėvima švenčių, o juoda – gedulo metu. Ji turi būti prisegta labai tiksliai ir tiesiai, skara turi būti lygi suknelės ilgiui – ne trumpesnė ir ne ilgesnė. Suknelė vienspalvė ir dengianti kelius. Prie jos būtini aksesuarai – pirštinės, segės, auskarai. Bateliai turi būti neaukštos pakulnės, uždari. Būtinos pėdkelnės.
Plaukai surišti į kuodą, makiažas subtilus. Pasipuošus šiuo rūbu reikia elgtis santūriai, laikytis tiesiai, vaikščioti lėtai, mažais žingsneliais.
Jei moteris žemesnė nei 1,65 cm ūgio, dėvima pusinė mantilijos skara (iki 1,10 m pločio ir 2,30 m ilgio), jei aukštesnė – visa mantilijos skara (iki 1,30 m pločio ir 2,60 m ilgio). Šį galvos apdangalą prilaikančių šukų aukštis priklauso nuo veido formos ir palydovo ūgio.
– Iš ko gaminama ši skara ir suknelės, kokios šio kostiumo kainos?
– Pailgos stačiakampio formos mantilija gaminama iš šilko nėrinių arba poliesterio, dekoruojama gėlių motyvais, banguotais kutuotais kraštais, siuvinėjama šilko ar medvilnės siūlais. Poliesterio mantiliją galima įsigyti ir už 80 Eur. Tuo tarpu šilkinė, rankomis siuvinėta, gali kainuoti ir nuo 1000 Eur. Reta, antikvarinė rankų darbo mantilija gali kainuoti nuo 40 tūkstančių eurų!
Ne mažiau svarbios ir šukos (isp. peineta). Anksčiau joms gaminti naudotas vėžlio kiautas ir perlamutras. Šiuo metu šios medžiagos uždraustos, o vietoj jų naudojamas kaulo spalvos celiulioidas.
Suknelės siuvamos iš krepo, aksomo. Vienspalvės, tačiau gali būti nėriniuotomis rankovėmis.
– Paprasčiausią mantilijos kostiumą šiuo metu galima įsigyti maždaug už 200 eurų (skara, šukos, segė, suknelė ir pirštinės). Kokia yra šio rūbo istorija?
– Žodis „Mantilla“ kilęs nuo lotyniško žodžio mantellum – mantija. Nėra vienos versijos, kada ji atsirado. Musulmonų ir krikščionių religijos darė stiprią įtaką šiam galvos apdangalui, nes abi religijos reikalavo, kad maldos namuose mišių metu moterys apsigobtų galvas.
Ispanijos šiaurėje moterys saugojosi nuo šalčio ir vėjo tankiomis skaromis, pietuose – šilkinius audinius naudojo kaip puošybos elementą. XVII amžiuje Katalonijos meistrai skaras pradėjo siuvinėti ir nuo to laiko mantilija įgavo tokį vaizdą, kokį matome šiandien.
Yra teigiančių, kad anksčiau mantiliją nešiojo prastuomenės moterys ir tik po to, kai Diego Velázquezas ir Francisco Goya ėmė tapyti ispanų moteris, apsigobusias „mantilla“, – jos įgavo populiarumą aukštuomenėje. Taip nėra.
Šis rūbas visuomet buvo mėgstamas aukštuomenės. Jis buvo siuvinėjamas rankomis ir gaminamas iš kokybiškų medžiagų, todėl brangus. Tik turtuoliai galėjo sau leisti juo puoštis. Rengtis mantilija buvo privilegija.
– Kuriuose Ispanijos regionuose šis rūbas populiariausias?
– Nors labiausiai dėvimas Andalūzijoje, tačiau populiarus ir Aragone, Leone, Kastilijoje La Mančoje, nes ten gyvena daug andalūzų. Valencijos mieste mantilija dėvima Las Fallas festivalio metu. Tolede vykstančiose Corpus Cristi ir miesto patronų procese moterys d4vi mantiliją. Taip pat ir už Atlanto – Peru, Čilėje, Gvatemaloje gyva ši tradicija.
– Kaip keitėsi šis kostiumas?
– Mantilija išgyveno ir aukso amžių, ir nuopuolio laikus. Jos populiarumą lėmė ir politika, ir vyraujančios laikmečio mados, ir socialiniai pokyčiai visuomenėje. Pavyzdžiui, hipių laikais apie mantiliją buvo manoma, kad tai kažkas senovinio ir nepatrauklaus. Jaunos merginos net nenorėjo į jas žiūrėti. Imta manyti, kad šis galvos apdangalas tinka tik vyresnėms moterims.
Apie 1990 metus požiūris pasikeitė kardinaliai: jaunos merginos ėmė rengtis šiuo rūbu, nekreipiant dėmesio į jo dėvėjimo protokolą. „Mantilla“ skaras ėmė derinti su mini suknelėmis, dėvėti jas mergvakariuose, švenčiant Naujuosius metus. Imta su šiuo rūbu elgtis taip, tarsi jis būtų karnavalinis kostiumas.
Per dešimtmetį netinkamo dėvėjimo mantilija tapo ne atgailos, bet seksualumo simboliu, todėl bažnyčia nebenorėjo šiuo rūbu vilkinčių moterų matyti religinių procesijų metu.
Šiuo metu apie „mantilla“ mokoma Ispanijos mokyklose ir siekiama sudominti mergaites mūsų šalies tradicijomis. Anksčiau puoštis „mantilla“ buvo galima tik nuo 18 metų, tačiau dabar ir mažos mergaitės rengiamos „mantilla“ – tam siuvamos mažos, vaikiškos skaros ir suknelės, organizuojamos vaikų procesijos, kurių anksčiau nebūdavo.
– Kaip manai, kas laukia mantilijos ateityje?
– Manau, kad ši tradicija liks per amžius. Ji įsišaknijusi mūsų kultūroje, neprarasime jos. „Mantilla“ laukia daug išbandymų, gerų ir blogų laikų. Bet tikiu, kad ji neliks tik relikvija muziejuje.
