Pajutau grįžusi į nesuglamūrintų ir neužgniaužtų emocijų kraštą, kai iš Kutaisio į Račos sostinę – Ambrolaurį – vežusio tarpmiestinio autobuso vairuotojas ant negrabaus, netyčia kledaro salone pritrupinusio padėjėjo užstaugė taip tūžmingai, kad bekriokdamas nuo sėdynės nupūtė ir tuos trupinius, ir visas dulkes.
Jis mus dramatiškomis kalnų atbrailomis ir dulkėtais žvyrkeliais į Račą kratė tris valandas. Naktį irgi beveik taip pat ūmiai stojo nirši liūtis ir trankėsi perkūnija. Bet ryte žalias aukštumas ir slėnius jau šildė saulė.
Dar viena mineralinių vandenų ir vyno gimtinė
Sniego nubalintų, ledo sidabruojamų Kaukazo viršūnių apsuptoje Račoje vasarą būna ir karšta, ir tvanku, tačiau svilina švelniau ir ne taip aršiai kaip kaimyninėje Imeretijoje. O rudenį, kai vietiniai švęs vynuogių derlių – tam skirta šventė Rtveli, – oras bus aksomiškai minkštas ir prisisodrins subrendusių vaisių ir jauno vyno aromato. Sakartvele jo yra visur, tačiau ne visur vynuogių auginimas bei vyno gaminimas turi tokias gilias tradicijas kaip Račoje.
Savaime suprantama, aplink Ambrolaurį rasti vyno daryklą – tarp kitko, labai modernią – žymiai paprasčiau nei kavinę, kur galima būtų pagurkšnoti geros rūšinės arabikos. Tačiau turistai čia dar taip aršiai neplūsta, kad reikėtų vyno degustaciją rezervuotis iš anksto ar laukti eilėse prie statinių kranelių.
Račoje gausu ne tik vyno, bet ir mineralinių vandenų. Vanduo gali būti sūrus, gali būti bjaurus, gali pasitaikyti pakenčiamo skonio ar net skanus, tačiau visada – sveikas. Tie tyro ir mineralinio vandens šaltiniai vietiniams – tokia savaime suprantama gamtos duotybė, kad daug kur nėra nė jokios rodyklės, nes visi, kam reikia, ir taip žino, kur ieškoti vertingosios srovelės.
Laisvi gyvuliai – laisvi ir žmonės
Ambrolauryje gatvės žiedą puošia gigantiškas butelis. Tačiau ne mineralinio vandens. Vyno! Jei trūktų legendų, tai prifantazuočiau, kad kartą šalies globėjas šv. Georgijus (lietuviškai – šv. Jurgis) atidarė tą butelį ir iš jo po Račą išsiliejęs, net Imeretiją pasiekęs vynas ilgainiui virto sraunia ir rūsčia Rioni upe, ir teka ji nesustabdoma, primindama, kad taip Sakartvele teka vynas iš molinių indų – kvevrių. Kalnai, vietomis apaugę tankia žaluma, kai kur – uolėti ir „liepsningi“ kaip kanjonas, nudažė Rionį kakavine spalva.
Tačiau išgalvotų ir tikrų legendų Rača ir taip soti. Pavyzdžiui, ponia Ketevan, kurios vasarnamy atostogavome, mums važiuojant parodė kalnų kelyje vietą, kur buvo didžiuliai vartai: juos esą Čingischano kariai pasiekė, tačiau gilyn net ir jie neįstengė prasibrauti. Gruzinai, kalbėdami apie savo šalies istoriją, pabrėžtinai didžiuojasi tais laikais ar momentais, kai jiems pavyko atsilaikyti prieš užkariautojus.
Į sultingą kalnuotą gabalą – Sakartvelą, kurio teritorijoje anksčiau gyvavo skirtingos kunigaikštystės ir karalystės, įvairios tautos bei dinastijos vis gviešėsi kaip į strategišką, pilną gamtos gėrybių koridorių tarp Europos ir Azijos.
Nepriklausomai nuo to, į kurią pusę metasi valdžia, iš prigimties kietiems bei oriems kalniečiams per ankstesnius amžius tiek susikaupė nuoskaudų, kad jie lig šiol draugauti nenori su jokiais kaimynais – nei su islamiškąja Turkija, kurios turtuoliai su investicijomis taikosi į Gruzijos žemes, nei tuo labiau su Azerbaidžanu, nei su krikščioniškomis, taigi, mentalitetu artimesnėmis šalimis – Armėnija ar Rusija.
Tačiau ir vakarietiškos iliuzijos Sakartvelo gyventojų netraukia. Tie, kas buvo jų pakerėti, panašiai kaip kaimynai turkai, ES liga persirgo ir dabar tik su užuojauta šaiposi iš Pribaltikos vargšiukų, Europai už kompensacijas pardavusių savo tradicinius ūkius ir galutinai prarandančių smulkius ūkininkus, kartu – paprasčiausią laisvę rinktis ką, kiek ir kaip auginti.
Kad Sakartvele padėtis kitokia, išduoda kaimų takais ir miestelių keliais slampinėjančios palaidos karvės. Raguočiai patys grįžta namo, ir įprasta, kad jie automobiliams pastoja kelią. Vairuotojas kartą užstaugė ant mūsų, savo klientų, kad per lėtai judinomės į mašiną. Tačiau neteko matyti to paties karšto būdo kalniečio, rėkiančio ant karvių dėl to, kad jos neskuba pakelti pasturgalių ir pasitraukti į šalikelę.
Kaimuose emancipuotos, laisvos ir kiaulės – gyvena visiškame kiauliškame komforte: slampinėja kriuksėdamos ir purvuose ilsisi kur panorėjusios, dargi turi asmeninius saugotojus – pavienius ar būriais besišlaistančius šunis.
Pas mus gatvės keturkojai gaudomi ir utilizuojami. Pas mus nėra palaidų kanopinių. Pas mus jie suštampuoti, sučipuoti ir sugrūsti į modernias fermas. Be to, pas mus ne tik gyvūnams, bet ir žmonėms daugėja taisyklių, formalumų, instrukcijų, teisingų standartų, draudimų ir nurodymų – ne tik kaip gyventi, bet ir ką sakyti, ką galvoti, netgi ką toleruoti. O nuo šių vienintelio teisingo ir tvarkingo gyvenimo normų piliečiai tampa tik irzlesni, ir nei laimės, nei sveikatos jos dar niekam nepridėjo.
Pastebėjau dėsnį: ten, kur laisvi gyvūnai, laisvesni bei sveikesni ir žmonės, nepriklausomai nuo ekonomikos rodiklių ir net režimo – nuo Himalajų iki Kaukazo. Aišku, ir Sakartvelo gyventojai turi savų, įsisenėjusių bėdų. Pavyzdžiui, jiems reikia atlaikyti visiškai skirtingų jėgų spaudimą ir gundymus – ir prorusiškų, ir amerikietiškų jėgų, kurios su Kaukazu išvis niekaip nesusaistytos – nei istoriškai, nei geografiškai, nei kultūriškai. Vietiniai keiksnoja aplink išsikerojusią korupciją, purviną savivalę, tačiau jie turi stiprų norą išlikti šeimininkais patys sau.
Apetito ir gyvenimo pamokos
Pusės kilometro aukštyje virš jūros lygio, didžiuliame priekalnių guolyje, pūpsantis ponios Ketevan vasarnamis – paprastas, neišsiskiria iš kaimo aplinkos, nesitaiko į viešbučio standartus, bet turi visus būtinus patogumus, kokių reikia gamtiškam šeimos poilsiui, panašiai kaip ir mūsų tetų sodybose.
Prietamsėje vėsioje virtuvėje sukasi ir valgyti vien iš daržo gėrybių, kaimynų vištų kiaušinių, kaimiško karvių pieno bei mėsos daro pati Ketevan, bet mielai vietą prie puodų užleidžia ir svečiams, jei šie patys nori ką nors pasigaminti. Ji nešykšti gruziniškų patiekalų receptų, pamokina, kaip ką daryti. Pataria ir gyvenimiškais klausimais. Jau aišku, kodėl anksčiau čia ilsėjęsi lietuviai šeimyniškai svetingą Ketevan praminė Mama Keto, ir ši pravardė prilipo kaip oficialus sodybos pavadinimas.
Ketevan gali išvirti ar pačirškinti virš atviros ugnies ko tik užsigeisime, o ir turi daug iš anksto paruoštų atsargų – uogienių vaikams, žolelių mišinių, daržovių marinatų. Tik reikia nepamiršti, jog esame Račoje – pupelių mėgėjų krašte. Todėl Mama Keto svečius būtinai pavaišina tiršta pupelių sriuba lobio bei pupelėmis kimšta duona lobiani.
Moteris vis negali atsistebėti, kodėl valgome tiek mažai bulkos, irgi jos pačios keptos. Tenka aiškinti, kad mes, išlepę miestiečiai, nepratę miltiniais mieliniais kepiniais stiprintis, kai ir taip jau srebiame sotų veršienos troškinį ar taršome vištieną su gausybe šviežių daržovių ir riešutais įtrintais keptais baklažanais, žinodami, kad desertui laukia sūris su medumi. Ne bėda – mirkydama riekes į aitrų slyvų padažą tkemali arba į sriubos likučius, minkštą batoną pati viena sudoroja septynmetė Ketevan anūkė.
Iš pradžių buvo net maloniai keista, kad sodybos šeimininkė primygtinai nereikalauja gerti kaimynų gamintos čačos ar vyno, neprievartauja sakyti ir klausyti gruziniškų tostų. Atvirkščiai – ji džiaugiasi, kad pasitaikė tokia blaivininkų kompanija, kuri čia atvyko ne prisiliuobti, o tiesiog pailsėti.
Šachmatai tūkstantametės liepos drevėje
Net neturint tikslo įveikti kuo daugiau šimtų kilometrų, neįmanoma vien tupėti Keto sodybos pavėsinėje ir ištisai suptis ant hamako, kai horizonte iš visų pusių banguoja kalnai. Taigi, galima susiorganizuoti kelių valandų žygį po Sadmelio apylinkes ir nueiti į artimiausią kalnų upę išsimaudyti ne tiesiai, o per aplinkui, vingiuojant takais palei kapines, kaimus ir vynuogynus, pakeliui stabtelėti atsigaivinti šaltinio vandeniu ar tiesiai nuo šakų paraškyti saldžių šilkmedžio uogų. Beje, ankstesniais amžiais vietiniai darydavo šilką, tačiau dabar toks užsiėmimas – per brangus.
Kai tik Ketevan užsimename, kad norėtume kur nors toliau nukeliauti, ji iškart, regis, spragtelėjusi pirštu, per kaimynus ir jų gimines randa mums vairuotoją. Su mumis važiuoja ir ji pati. Keto pagal išsilavinimą yra filologė, bet laisvu laiku nuo šeimininkavimo vasarnamy ir gyvenimo Tbilisyje ji gidauja turistams ir savo tautiečiams gidams rengia turus po Račą.
Šiame regione galima kiekvieną dieną vykti vis kur nors kitur: tai į kokį nors seną vaizdingą vienuolyną, tai į garsią sinagogą – mat čia buvo nemaža žydų bendruomenė, – tai į įstabų kalną. Keto, žinanti, kad jau anksčiau išmaišėme beveik visą jos šalį ir apsilankėme visur, kur keliautojai privalo pabūti, šįkart mums surengė dienos išvyką į sovietmečiu buvusį garsų, dabar apleistą, ištuštėjusį mineralinių vandenų kurortą – Šovį. Miškai ir slėniai ten turi daugiau nei 50 žalių atspalvių.
O vieną dieną patekome prie laukymės aukščiau kalnuose, kur iš po medžių ir tarp aukštų, seniai nepjautų žolių išnyra, iš pirmo žvilgsnio, kukli, tačiau tūkstančio metų senumo Zemo-Krikhi cerkvė. Apeigos vyksta tik per šventes, kitu metu ji nei atidaryta, nei uždaryta, bet lankytis galima, užsukančių pasimelsti, uždegti žvakę – vos vienas kitas per visą savaitę. Visiška ramybė. Šalia lyg niekur nieko auga liepos, sodintos tada, kai buvo pastatyta ši nedidelė šventovė.
Liepos, kurioms tūkstantis metų, niekaip neaptvertos. Vienos jų kamienas toks platus, o anga jame tokia didelė, jog įlįsti galima vidun kaip į Mikės Pūkuotuko namą, o kitos drevėje kaimiečiai slepia šachmatus – išsitraukia juos, kai ateina prisėsti prie šalia sukalto medinio stalo.
Rača tokia – dar betarpiška, neformali ir pati sau.
