Palmės, Belgija ir menas
Į Belgiją Sandra išvyko būdama šešiolikos metų, kartu su dvejais metais jaunesne seserimi. Jų ten jau laukė anksčiau atvykusi mama. Šeima emigravo dėl ekonominių priežasčių, o Sandra nekantravo pamatyti palmes. Moteris sako, kad anuomet galvojo, jog Belgijoje daug palmių.
Lietuvoje mergina paliko savo artimuosius, draugus. Jai teko atsisveikinti ir su hobiais bei sportu – žolės rieduliu: „viską atidaviau mokslams, nieko nesportavau“. Nors save Širvintose prisimena ne kaip stropią mokinę, sako, kad Belgijoje viskas pasikeitė.
Mergina nenorėjo mokytis profesinio lavinimo mokykloje, o norėjo siekti aukštojo išsilavinimo. Kalbos barjeras ją tik skatino dar labiau stengtis ir nepasiduoti. Suvokimas, kad ji negali išreikšti paprasčiausių minčių ar paprašyti pasuoti žolės riedulį, vertė skirti laiko mokytis kalbą. „Kai tokios mintys tau šauna į galvą, supranti, kad baigiasi katino dienos“, – prisimena tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovė.
Po metų intensyvių kalbos kursų atėjo laikas pasirinkti vidurinę mokyklą. Belgijoje vidurinės mokyklos turi pakraipą. Sandra, būdama maksimalistė, norėjo stoti į geriausią mokyklą, tačiau socialinė darbuotoja paklausė jos, kokius talentus ji turi. Mergina tuomet pasakė, kad mėgsta piešti. Ji prisimena, kad moteris daugiau ir neklausinėjo ir užregistravo ją mokyklą, orientuotą į menus.
„Noriu pas ją nuvažiuoti su daug šokolado ir gėlėmis“, – sako Sandra, prisimindama moterį, kurios sprendimas pakeitė jos gyvenimo kelią. Ta diena jai atvėrė duris į meno pasaulį, apie kurį anksčiau nebuvo susimąsčiusi.
Žemėlapiai ir stogai
Po mokyklos sekė bakalauro ir magistro studijos. Dar pokalbio pradžioje menininkė pristatė savo susižavėjimą žemėlapiais. Iš kur toks susidomėjimas, ji sako nežinanti. Moteris tvirtina, kad žemėlapio grožis atsiskleidžia ne spalvose ar formose, bet kompozicijoje, apie kurią žmonės nesusimasto.
Tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovė sako norinti įgyvendinti projektą – visame pasaulyje nudažyti bent po kelis stogus − taip sujungti pasaulį, pamirštant stereotipus ir suvienijant menininkus. Jos pasaulėžiūra atsispindi ir jos požiūryje į tapatybę: „Jaučiuosi, kad aš iš niekur – nei aš iš Belgijos, nei iš Lietuvos. Man nepatinka toks dalykas, aš esu tiesiog žmogus. Belgas, rusas, anglas, nesvarbu, tu − žmogus“.
Lietuviška kilmė moteriai nepadeda atverti durų. Ji atvirauja, kad žmonės turi daug negatyvių įsitikinimų apie Lietuvą. Belgams sunku ištarti ir jos pavardę, tačiau ji nenori naudoti meninio slapyvardžio savo kūrybai. O savo pavardės rašymo ir tarimo variacijų Belgijoje prisiklauso įvairiausių. Dėl to ji nepyksta: „Meno pasaulyje visiškai nepykstu todėl, kad man visiškai nesvarbu, kas aš tokia. Mane gali vadinti kaip nori, man svarbiausia, kad suprastų žinutę, kas nutapyta“.
Sandra įsitikinusi, kad menininkui Briuselis yra geriausia vieta: galerijos, parodos, renginiai, žmonių požiūris į meną sukuria puikias sąlygas kūrybai. Grįžus į gimtinę jai tenka susidurti ir su pašiepiančiu draugų požiūriu: „Jiems atrodo, kad menas yra žaidimas, kad čia išvis kaip galima žiūrėti rimtai. Aš teplionėmis užsiimu, teplioju ir viskas, taip yra pasakę man“.
Paklausta, ar finansiškai Briuselyje kurti palankiau, moteris sako: „Nesu ekspertė ar išstudijavusi Lietuvos meną ir nežinau, kokios sumos sukasi apie meno dirbinius, bet žinau vieną faktą. Žinau, kad paprastas pilietis gali išleisti 2-3 tūkst. eurų, kad galėtų nusipirkti sau originalų paveikslą pasikabinti ant sienos. O Lietuvoje nemanau, kad daug žmonių taip galvoja“.
Vis dėl to Sandra turi minčių atvykti į Lietuvą dėl kūrybos, surengti parodą, tačiau dar nesijaučia tam pasiruošusi. Moteris sako, kad pirmiausia turi surengti keturias parodas per metus ir parduoti darbų jose. „Labai norėčiau surengti parodą Lietuvoje, Vilniuje, bet vis dar nedrįstu; gal dar neužaugau“.
Kas kitaip, kas ne taip, ir kaip pasiruošti
Kai pasiilgsta Lietuvos, Sandra važiuoja pas savo seserį, Belgijoje gyvenančią su vyru lietuviu. Menininkė sako, kad norėtų, jog kartais belgai nusimestų mandagumo kaukes ir sakytų tiesiai šviesiai kaip yra, neišsisukinėdami. Tačiau ji negaili gerų žodžių švietimo sistemai ir atmosferai klasėse.
Mokykla Lietuvoje moteriai stipriai siejasi su alkoholiu, patyčiomis. Ir pati ji sako nebuvusi auksinis vaikas ir daug kantrybės pareikalavusi iš savo matematikos mokytojos, kurios norėtų atsiprašyti už visas išdaigas.
Tiems, kurie planuoja važiuoti į Belgiją gyventi, Sandra pataria žinoti, ko jie tikisi iš Belgijos. „Jei nori atvažiuoti dėl pinigų − nevažiuok“, – patarimas, kuriuo Sandra dalinasi su savo draugais, jei jie susimąsto emigruoti į Belgiją. O jei gyvenimo būdas yra priimtinas ir nori pažinti kultūrą ir integruotis – moteris pabrėžia – pradėk nuo kalbos.
