Ežeras yra maždaug už 10 km nuo Aglonos, spygliuočių miškų apsuptyje. Dar vadinamas ir Čortoks ar Čertaks ežeru, bet dėl savo neįprastumo buvo apipintas legendomis ir pramintas Velnezers – Velnio ežeru.
Velnežeris yra rezervato teritorijoje, tad jį galima tik pažiūrėti – jokiu būdu neleidžiama net kojos įkišti.
Žmones labiausiai vilioja ypatinga ežero vandens spalva, kuri skiriasi nuo kitų apylinkėse esančių vandens telkinių ir keičiasi priklausomai nuo Saulės apšvietimo.
Stebina ir vandens skaidrumas. Sakoma, kad galima matyti net keliolikos metrų gylį. Taip yra dėl to, kad vandenyje yra labai mažai ištirpusių mineralų. Tiesa, pamatyti ne itin yra ką – ežere beveik nėra nei augalijos, nei žuvų. Net ir palei krantus vandenyje auga tik siauras augalų ruožas, o į ežerą įkritę medžių lapai nesupūva, jie tarsi marinuojasi po atsiradusiu apsauginiu sluoksniu.
Ežeras turi ir neįprastą kvapą – manoma, kad būtent tai atbaido paukščius. Būnant prie Velnežerio galima suprasti, kas yra tyla – negirdėti nei paukščių čiulbėjimo, nei vabzdžių čirpimo ar dūzgimo. Jie čia neužsuka.
Dėl savo keistumo nuo seno buvo tikima, kad šis ežeras yra prakeiktas. Sakoma, kad prie jo kartais neveikia įvairūs prietaisai, dingsta ryšys, o miškuose žmonės dažnai labai lengvai pasiklysta. Legendos pasakoja, kad žmonės ne kartą esą mėgino įsikurti prie ežero, bet ilgai neišbūdavo čia.
Ko tik nepasakojama apie neįprastą vandens telkinį... Pavyzdžiui, esą, jeigu juo plauktum, viduryje susisuktų galva ir paskęstum. Sklando ir pasakojimas, esą ten nuskendęs žmogus vėliau būdavo rastas visai kito ežero pakrantėje.
Ežerą tyrinėję mokslininkai čia yra radę radono dujų – tai galėtų paaiškinti, kodėl ežere nėra gyvybės. Šios dujos yra radioaktyvios.
Latvijoje yra ir daugiau keistų vietų. Pavyzdžiui, vidury laukų stovintis tiltas iš niekur į niekur. Arba latviškuoju Stounhendžu vadinamas Puokainių miškas, kuris yra visai netoli Lietuvos. Apie jį skaitykite čia: Visai šalia Lietuvos – didžiausias Europoje alyvų sodas ir latviškasis Stounhendžas.
