Apsilankymas šiame miestelyje išskirtinis. Visur jaučiama gan aštri lietuviškos ir lenkiškos kultūros priešprieša. Įdomu vien jau tai, kaip beveik kiekvienas miestelio gyventojas mėgsta pabrėžti savo tautybę, retas automobilis neturi lipduko su tautine simbolika, nurodančia vairuotojo tautybę. Gyvenamieji namai irgi išskirtiniai, ypač miestelio apylinkėse. Lenkų namai dažnai spindi raudonumu su melsvais atspalviais, o lietuvių dažomi tradicinėmis, mūsų spalvomis: geltona, žali akcentai. Kai kurių lietuvių kiemuose stovi paminklai pagerbiantys Lietuvą ar žymius asmenis. Žmonės, augę Lietuvoje, ypač miestuose, tokius paminklus įpratę matyti greičiau viešose erdvėse, o ne nuosavų namų kiemuose.
Vienas geriausiai žinomų Punsko objektų – miestelio vizitinė kortelė – Punsko bažnyčia. Jos istorija prasideda dar 1597 metais, tačiau, bažnyčia buvo medinė ir nekartą kentėjo nuo gaisrų, kol galiausiai XIX a. pabaigoje ji buvo visiškai renovuota ir medinės vietoje buvo pastatyta mūrinė. Tuometinė bažnyčia buvo pastatyta neogotikiniu architektūros stiliumi, jos išvaizda beveik nepasikeitė iki šių dienų.
 |
| virtualtourist.com nuotr./Punskas |
Bažnyčios istorijoje atsispindi ir ilga tautinio konflikto istorija. Vos pastačius pirmąją medinę bažnyčią, LDK kanceliarija išleido dokumentą, draudžiantį Punsko bažnyčioje kunigauti lietuviškai nemokančiam kunigui. Tvarka bažnyčioje ir joje kunigavusių kunigų tautybė dažnai keitėsi, pagal tuometinę politinę situaciją. Tarpais bažnyčioje buvo draudžiama lietuvių kalba. Šiandien bažnyčioje pamaldos vyksta tiek lietuvių, tiek lenkų kalbomis.
Punske taip pat yra ir lietuviškos kultūros ir buities muziejus. Jame siekiama perteikti tradicinę lietuvišką buitį, muziejus labai primena Rumšiškes ir yra labiau skirtas vietiniams lietuviams, tačiau išsiskiria tuo, kad jame eksponuojamas tik pasienio, pietinių, etninių Lietuvos regionų paveldas.
Prie pat Punsko, vos kelios minutės automobiliu, Šilainės kaime, yra kažkas tokio, ką apibūdinti tikrai sunku, o ir palyginti nėra su kuo: Prūsų-Jotvingių gyvenvietė. Kaip pavadinimas ir byloja, tai yra ankstyvųjų viduramžių gyvenvietės rekonstrukcija, kurią sudaro šventykla, piliakalnis su pilaite, amatininkų nameliai. Bandyta atkurti tuometinį vaizdą, tačiau ne visada autentiškai. Čia ne Rumšiškės, kai kurie namukai iš tikro pritaikyti nakvynei. Galima išsinuomoti kambarį rekonstruotoje medinės pilaitės teritorijoje. Pilaitė, aišku, palyginti maža, tačiau visgi tai – pilis! Trakų pilyje to juk nesitikėtumėte? Prie pat šios gyvenvietės, o galbūt jos teritorijoje, yra ir arklių ganykla, kurioje ganosi porelė lietuviškų žemaitukų, įdomi paminklų alėja, kurioje yra paminklai dedikuoti prūsams ir žymiausiems jų vadams, karvedžiams. Tai tarsi savotiškas pramogų parkas, kuriame yra viskas, kas susiję su jotvingiais, prūsais, pagonybe.
Netoli šio netipinio muziejaus yra Šlynakiemis, žinomas kaip dviejų išskirtinių Lietuvos partizanų žūties vieta. Prie pat šio kaimo 1949 metais partizanai J. Krikščiūnas-Rimvydas ir Vitas Prabulis-Žaibas žuvo kovoje. Šie du partizanai veikė Lenkijos teritorijoje ir buvo išskirtiniai tuo, kad turėjo užtikrinti saugų Lietuvoje veikusių partizanų sienos kirtimą ir prasibrovimą į Vakarus. Šiandien jų žūties vietoje, apytiksliai kilometras į šiaurę nuo Šlynakiemio, stovi antkapis, menantis čia veikusių partizanų likimą.
Punskas yra išskirtinis miestelis, kuriame būnant sunku susiprasti – tai visgi Lietuvoje ar Lenkijoje mes esame? Užsitęsusi priešprieša tarp tarp dviejų tautų galbūt ir galėtų atbaidyti kai kuriuos, bet vietinių lietuvių svetingumas, sutikus žmogų iš Lietuvos yra stebėtinas, ir vargu ar būtų galima rasti kitą tokį lietuvių turistams svetingą miestelį, kad ir pačioje Lietuvoje.
Daugiau skaitykite: turizmogidas.lt
