Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Nevėžninkai (Panevėžio r.) – viena seniausių krašto vietovių. Šioje Nevėžio upės žemumoje kadaise būta pilkapių, netoli rymo piliakalnis. Čia daugybę metų gyveno žmonės, o palei vaizdingus ir derlingus upės krantus kūrėsi dvarai.
XIX a. antrojoje pusėje Nevėžninkų dvarininkai Eidrigevičiai nutarė pastatyti didžiulę akmeninę mauzoliejinę koplyčią. Kurį laiką pastatas atliko maldos namų funkciją – koplyčioje vykdavo pamaldos, į kurias būriuodavosi vietiniai gyventojai.
Antrojo pasaulinio karo metu iš Lietuvos išvyko paskutinioji Nevėžninkų dvarininkė. Nuo tada koplyčia virto į elektrinę, o vėliau – praplatinus duris, į sandėlį. Tačiau net ir tada įspūdingo grožio Nevėžninkų koplyčia buvo prižiūrima, tuo tarpu dvaro pastatai – nusiaubti.
Gal analogų Lietuvoje neturinti koplyčia ir būtų atgimusi, jei ne 1978 m. šalia įvykusios statybos... Tuo metu netoliese įkurti didžiausi Baltijos šalyse vandens biologinio valymo įrenginiai, aplink iškastos milžiniškos duobės. Nuo tada Nevėžninkų architektūros deimantas paskendo į nebūtį.
Dar prieš penketą metų kalbintas panevėžietis sakė, kad, norint nusidanginti prie koplyčios, nebus paprasta. Į ją veda tik vienintelis išmaurotas laukų keliukas iš Rytų. Istorijos apie užklimpusius, nebeužsikuriančius automobilius šią vietą pavertė dar didesne mįsle ir geiduliu.
Iš Pietų, per šlapius Nevėžio kemsynus ir išvirtusių šimtamečių gluosnių šakas siūbavau link dangaus mėlynę siekiančio pušyno. Jame dar galima įžiūrėti tikriausiai į dvarą vedusios alėjos medžius, akmeninius pamatus, buvusį tvenkinį. Čia – lyg negyvenama sala, nei rūmų, nei kaimo, tik už kelio-šaltinio atkarpos išnyranti neįtikėtino grožio koplyčia.
Nors ji ir labai nuniokota, bet vis dar didinga, apsigaubusi mistika ir paslaptingumu.
Atskirta nuo pasaulio, tačiau su savo pasauliu...
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“