Kai liaudis pasismagino su Lvovu, atėjo eilė Kijevui. Tada daugelis metėsi ten, nes skrydžiai irgi buvo gana pigūs, o pats miestas gerokai didesnis ir arealas „ką ten veikti“ buvo žymiai platesnis. Nuskristi į Kijevą buvo garbės ir orumo reikalas. Ir kažkodėl daugelis pasakojo ne ką ten pamatė, bet kaip ir kur pigiai prasisuko. Kijeve aš buvau keliskart lankęsis iki šio bumo, todėl šįkart masinei psichozei nepasidaviau. Tiesa, daugumoje mano lankymosi mieste atvejų Kijevas buvo tik tranzitinis taškas. Jame praleisdavome kelias valandas laukdami kito skrydžio – pasižvalgydavome po Maidaną, išgerdavome gėrimą ir keliaudavome toliau.
Šiemet bent jau tarp savo pažįstamų stebiu naują madą – keliones į Černobylį. Tam, žinoma, padarė įtaką naujas geras serialas, nufilmuotas Lietuvoje, bet ir be jo jau kuris laikas jaučiau susidomėjimą Černobyliu tarp keliautojų. Pats jame kol kas nesu buvęs, nors galvoju apie tai jau bent keliolika metų – tai yra, nuo tada, kai ten dar niekas nevyko. Bet vis nenuvykdavau, nes bijodavau radiacijos ir niekaip negalėjau tai baimei perlaužti stuburo. Dabar jau į Černobylį vyksta kas tik netingi, bet aš vis dar bijau.
Kaip ten bebūtų, esu didelis Ukrainos mėgėjas, ir pasitaikius įdomesnei progai, niekada nevengiu pakeliauti po šią šarmingą šalį.
Praeitą vasarą kilo mintis nuvykti į mažiau populiarias šalies vietas ir pažiūrėti, koks gyvenimas yra ten. Rinkomės iš kelių variantų, kurių po Donecko ir Krymo praradimo ne tiek daug buvo ir belikę. Pradžioje pasirinkome antrą pagal dydį Ukrainos miestą Charkovą, o paskui – kaip ir buvo galima nuspėti, neradus ką per daug įdomesnio jame nuveikti, nusprendėme pavažinėti po apylinkes. Viskas baigėsi tuo, kad toje kelionėje pavažinėjome ne tik po Charkovo apylinkes, bet užšokę ant geros bangos nusigrūdome turbūt į bene tolimiausią Ukrainos kampelį – jau ant pat fronto linijos šalies pietryčiuose esantį Mariupolio miestą. Bet apie viską iš pradžių.
Pirmiausiai – apie tai, kad nusprendę vykti į Charkovą, iš pažįstamų ir draugų net tik kad nesusilaukėme kažkokio susidomėjimo, bet ir apskritai jokios reakcijos, nes niekas apie Ukrainą daugiau nei pigus palėbavimas Kijeve ar Lvove, Odesa, Černobylis ir karas Donbase nieko ir nežinojo. Tik kiek giliau žvelgiantys žmonės įvardino tokį kelionės tikslą kaip nesąmonę. Nors tą buvo galima ir patiems nuspėti, visgi vylėmės rasti kažkokių niekam nežinomų perliukų ir Rytų Ukrainoje. Ar radome? Kažkiek. Bet ne Charkove.
Į Charkovą iš Vilniaus, jei neklystu, dar praėjusią žiemą buvo galima nuskristi tiesiogiai. Deja, vasarą šio skrydžio nebėra, o kitą žiemą jis vėl atsiranda. Atrodo keista – na, kokio velnio skristi į Charkovą žiemą, kai ir vasarą ten ne kažką nuveiksi, bet oro linijos, matyt, geriau mato. O ir šiaip niekam ne paslaptis, kad šis skrydis yra darbo Vakaruose ieškančių ukrainiečių kryptis. Nesakau, kad potencialių darbuotojų Lietuvoje. Tiesiog Lietuva jiems yra pirmoji stotelė į kitas šalis. Net ir į tą pačią Rusiją, į kurią tiesiogiai iš Ukrainos nuskristi negalima.
Taigi, jei atsirastų norinčių aplankyti Charkovą, primygtinai siūlau tą daryti tik vasarą, nes gražus oras užmaskuoja vietovės nykumą, kuris išryškėja šaltuoju metų periodu. Kaip nuskristi? Skristi į tą patį Kijevą ir toliau iš jo keliauti traukiniu. Tai labai džiugi patirtis mėgstantiems traukinius, nes Ukrainoje jie pigūs ir galima atsivažinėti į valias.
Tiesa, kartais būna taip, kad bilietų tai pačiai dienai gali nebegauti, todėl geriau įsigyti juos internetu. Tai yra padaroma lengvai, greitai ir paprastai. Bilietų paklausa, žinoma, priklauso ir nuo kelionės tikslo, ir yra ypač aktuali vasarą keliaujant Odesos kryptimi. Charkovui tai negalioja. Į Charkovą bilietų visada yra. Bet mes vis tiek pirkome iš anksto dėl visa ko. Kijevo stotyje vis tiek reikėjo stoti prie langelio ir atsiimti juos fiziškai.
Traukiniai į Charkovą gali būti dieniniai ir naktiniai. Mes šįkart pasirinkome dieninį, kuris yra ne greičiausias, bet gan greitas ir tikslą pasiekia per penkias valandas. Antros klasės bilieto kaina buvo 9 eurai. Kokia gera kaina, pagalvojome, dar nežinodami, kokios kainos mūsų laukia ateityje. Galima rinktis ir naktinį traukinį – jis kainuoja net pigiau, ir gali jame miegoti sutaupant išlaidas nakvynei. Kitą kartą taip ir daryčiau, nes tai gali būti smagus nuotykis.
Dieninis traukinys nuvylė. Ne, jame nebuvo nieko blogo, viskas buvo standartiška, bet būtent tai ir nuvylė. Pamenant ankstesnius važinėjimus naktiniais traukiniais po Ukrainą, pilnais linksmybių ir nuotykių, šitas buvo tiesiog kaip paprastas Vilnius–Kaunas dviaukštis traukinys, kokiu ir Lietuvoje dažnai tenka važinėtis. Nebuvo nei plackarto, nei vagono-restorano, nei keleivių su šlepetėmis, „kiapiatoku“ ir degtine. Mes tikrai ne to tikėjomės, tad malonus jaudulys prapuolė. Teko sėdėti nugarą sulenkus pilname traukinyje ir zulinti užpakalį į kietas sėdynes. Gerai, kad nors savo gėrimą turėjome, kurį užsimaišyti vis lįsdavome į tamsų kampą.
Saulėgrąžas gliaudančių keleivių čia irgi nebuvo. Tarsi ne Ukrainoje keliautume. Kažkas dar ne visai taip su šia kelione, galvojame, patys vieni jas gliaudydami ir spjaudydami į maišelį.
Netrukus gėrimas ima veikti, ir reikalai automatiškai pradeda taisytis. Užmezgame pokalbį su pilnomis ryžto akimis vyriškiu ir suprantame, iš kur tas ryžtas. Vyras yra Ukrainos armijai fronte talkinantis savanoris charkovietis – užkietėjęs patriotas. Jis iš pradžių kalba su mumis ukrainietiškai, bet pamatęs, kad nesuprantame, bando kalbėti labai darkyta anglų kalba, bet tada jį suprantame dar prasčiau. Nesikankink, sakome. Dėstyk mintis rusiškai, jei nori. Jis, įsitikinęs mūsų tautybe, tą ir padaro. Pilnutėliame vagone išsivystome karštą ir garsią diskusiją apie reikalus. Manau, tokie šalies patriotai, koks buvo šis vyras, yra tikras ukrainiečių tautos lobynas.
Labai nustebino, kad kažkur Ukrainos rytuose, šalia pat rusų sienos, pilnutėliame traukinyje, Ukrainos armijos savanoriui garsiai dėstant savo griežtą poziciją, nesureagavo nė vienas keleivis. Juk šioje teritorijoje kas antras žmogus galėjo būti nusiteikęs priešiškai, ir kas nors tikrai galėjo bent jau po nosimi leptelti savo priešingą poziciją arba dar blogiau – išprovokuoti konfliktą. Esu tikras, kad Vilniaus troleibuse daug lengviau įsivelti į konfliktą piktai kalbant apie Putiną arba kokį nors Vilniaus rajono koloradinį herojų. Tai buvo keista ir nuostabu.
Kai šį pastebėjimą pasakiau savanoriui, jis nusijuokė ir paaiškino. Anot jo, niekas čia nebenori Putino. Jei neseniai jo norinčių buvo daug, tai dabar jie nutilo, nes pamatė, kad Putinas taikiai neateis. Antro Donbaso Charkove nenori net ir aršiausi prorusai. Todėl jie sėdi tyliai, o Charkove, esančiame visai šalia rusų sienos ir ne taip seniai taip pat stovėjusio arti karo slenksčio, dabar kaip niekada vyrauja proukrainietiškos pozicijos.
Bešnekant su šiuo žmogumi penkių valandų kelionė praėjo kaip akimirka. Net nepastebėjome, kaip atėjo vidurnaktis, ir mūsų traukinys sustojo Charkove.
Dalykai žadėjo įdomią kelionę po rytų Ukrainą. Apie tolimesnius nuotykius – kitame pasakojime.
