Šiek tiek gyvulių, daržų, gintaro ir daug žvejybos bei amatų. Tokia buvo vietinių senovės gyventojų kasdienybė. Panašu, kad priešų šis kraštas daug neturėjo, nes ir šiaip nedaug ką turėjo. Didžiausias priešas – smėlis. Jis vieną po kitos užpustė kelias ankstesnes Nidas. Pirmoji buvo už poros kilometrų nuo dabartinės – arčiau Baltijos.
Judresnis gyvenimas čia prasidėjo prieš penkis amžius. 1529 metai Nidai suteikta Magdeburgo teisė. Kas įdomiausia – tai buvo ne dabartinė, o priešpaskutinė Nida, kurią smėlis prarijo XVII amžiuje, siaučiant marui.
XIX amžiuje Nidoje pradėjo švartuotis garlaiviai, pastatytas švyturys. Taip – tas pats raudondryžis, kuris vėliau buvo naikintas ir atkurtas – Urbo kalnas iki šiol lyg kepure dabinasi didžiuliu švyturiu, kuris šauna virš pušaičių į 29 metrų aukštį.
1929 metais Nidoje, vasarnamyje, apsistojo rašytojas ir Nobelio premijos laureatas Tomas Manas. Dabar tai – memorialinis šio žymaus žmogaus muziejus, kuris yra gana modernus.
Tai ne vienintelis Lietuvai brangus žmogus, kuris buvo pakerėtas Nidos. Pakrantėje tikrai pamatysite paminklą maestro Vytautui Kernagiui. Prisėskite šalia, prisiminkite jo dainas.
Nidoje nesinori važiuoti greitai. Visi čia niekur neskuba. Tarsi mėgaujasi kiekviena sekunde, o gal bando įskaityti, ką reiškia vėtrungės, kurion pusėn vėjas traukia kurėnų bures, ką galvoja tupintys ir nuobodžiaujantys kormoranai.
Vėtrungės yra tarsi šeimos herbai. IŠ pradžių Prūsijos karalystėje tai buvo tarsi transporto priemonių – valčių ir laivų – valstybiniai numeriai. Tačiau niekas nedraudė būti kūrybingiems. Žmonės į vėtrunges sudėjo visus simbolius, kurie jiems yra brangūs.
Laikas Nidoje tarsi sustoja, tačiau diena vis tiek praeina. Besileidžiančią saulę norisi palydėti vienoje įspūdingiausių vietų – ant Parnidžio kopos. Kai ateini prie jos pėsčiųjų takais nuo miesto pusės, supranti – nuo tokio smėlio kalno jokiais kastuvais neišsigelbėsi.
Pačioje viršūnėje – didžiulis saulės laikrodis su daugybe akmeninių pakopų, išraižytų reikšmių ir obelisku, kurio šešėlis krenta ant sudėtingos mozaikos ir rodo ne tik laiką, bet, rodos, ir mūsų būtį Visatoje.
Ką daryti Nidoje? Eiti. Atvažiuoji ir eini. Pradedi nuo Tylos slėnio ir ramiu žingsniu seki krantine. Lygiagrečiai grįžti kiek kitu keliu ir… žygiuoji į vakarus – prie jūros. Gal ši kelionė taps padrąsinimu tiems, kurie kelionėse vengia improvizuoti, o gal tai tiesiog pažadins tuos, jau seniai įprato ilsėtis prie daug šiltesnių jūrų. Baltija yra nuostabi. Kitą kartą – ramybės uostas Preila.
Projektą „Ištikimas Baltijos jūrai“ inicijuoja „Baltijos ledai“.
