Parnidžio kopa – tai viena aukščiausių smėlio kopų Europoje, virš jūros lygio iškilusi 52 metrus ir įeinanti į baltųjų kopų masyvą (šviesų atspalvį smėlynams suteikia kvarcas).
Į šiaurę nuo kopos stūkso Urbo kalnas, į pietus – tarpkopinė raguva, vadinamasis Tylos arba Mirties slėnis. Rytuose kopos šlaitai remiasi į Kuršių marias, pietinė dalis apželdinta kalnų pušimis.
1675–1854 metais čia buvo užpustyti keturi Naglių kaimai. 1955–1973 metais kopos smėlis užpylė gretimą pamario palvę ir dalį Nidos įlankos. Tad nestebina tai, jog tuomečiai vietos gyventojai smėlynų nevertino taip, kaip juos vertiname šiandien mes, smėlio kraštovaizdis jiems asocijavosi su užpustytais namais.
Daugelis savo nuotraukų albumuose turi keletą dešimtmečių skaičiuojančias fotografijas, kuriose užfiksuotas bėgimas ar ridenimasis nuo kopos šlaito. Tai buvo įprasta. Čia savo klipus filmuodavo ir scenos žvaigždės, užfiksuoti ir nuo kopų besileidžiantys karininkai.
Tad dėl progresuojančios erozijos ir žmonių laipiojimo stačiais šlaitais Parnidžio kopa vien 1984–2004 metais prarado maždaug 15 metrų aukščio – ji nuolat slenka marių link ir žemėja.
Galiausiai Nacionalinio parko direkcija Parnidžio kopos šlaitus išskyrė kaip vietą, kurioje vaikščioti griežtai draudžiama, buvo įsteigtas Parnidžio kraštovaizdžio draustinis, kurio plotas – 168,90 ha.
Būtent po šį draustinį ekskursijon leidomės su kraštovaizdžio projektų rengimo ir įgyvendinimo Kuršių nerijoje srityje dirbančia Gražina Žemaitiene.
Iš Šilutės kilusi, bet jau ne pirmą dešimtmetį Kuršių nerijoje gyvenanti gidė atskleidė istoriją, kodėl Parnidžio kopa liko smėlio kalnu, o nebuvo apželdinta mišku kaip Urbo ir Angių kalnai, ir iškėlė diskusiją apie tai, ar tikrai pageriname kraštovaizdį statydami čia meno kūrinius?
Išskirtinė įdomybė – „šokančios pušys“
Pasivaikščiojimą pradėjome nuo Nidos sporto mokyklos.
„Man Kuršių nerija asocijuojasi su miško kvapu ir tyla“, – prisipažino viena poilsiautoja.
Parnidžio kopos viršūnės link veda ne vienas miško takelis. Juose smagu pasiklysti, stabtelėjus žavėtis saulės spindulių ir šešėlių žaismu, ryškiai žalia samanų paklote, pavienėmis „šokančiomis“ pušimis. Daugiausiai jų, tokių makabriškai išsiklaipiusių, auga Rusijos dalyje, tačiau netrūksta ir ant turistų dar neatrastos Giedružės kopos, – būtinai nuvykite pasižvalgyti.
„Manoma, kad pušų kamienai išsikraipo tuomet, kai pradeda sniegas tirpti ir vėl staigiai pašąla. Kietoje sniego paklotėje jauni augantys medeliai visaip ir išsikraipo. Rusai turi kitą versiją – kaltas kažkoks grybas, pažeidęs medį „jaunystėje“. Kalnapušes miškininkai vengia kirsti, nori, kad savaime jos virstų ir pasisėtų. Mes jau laikome tai paveldu“, – atskleidė gidė.
Mostelėjusi kopų link, ji paklausė, ar galime įsivaizduoti, kad kadaise čia buvo miškas, o dabar Grobšto gamtiniame rezervate ravimos net pušelės.
Kalnapušes miškininkai vengia kirsti.
„Naglio rezervatą, vykdami į Nidą, visi pravažiuojat. Prieš 30 metų dar matėsi kopos, – gražu. Tuomet užėjo miškas. Dabar vėl atvertos kopos. Ar tai gerai? Jei visur užleistume mišką, ar teisingai pasielgtume?
Čia visad vyravo būvio kova tarp miško, kopų ir gyventojų. Nerijų pasaulyje yra daug, bet žinote, dėl ko Kuršių nerija buvo verta UNESCO įvertinimo? Už tą susigyvenimą: sutramdyti kopas, apsodinti mišką, įsikurti. Žmogaus dėka buvo užaugintas, panaudojant pušų klojinius, pynimus, į tarpus sodinant smėliamėgius augalus, apsauginis kopagubris ir taip sustabdytas smėlio kopų judėjimas. Norėdami, kad pušys prigytų, senieji vietos gyventojai naudojo marių mergelį.
Sovietmečiu, kai niekas nebemokėjo sodinti, buvo bandoma apsodinti Parnidžio kopą, tačiau nepavyko. Kodėl? Būtent todėl, kad nedėjo mergelio“, – žengdama šimtmetį skaičiuojančio miško takeliais, patikino gidė.
Seniausioms pušims – 300 metų
Gražina priminė, kad Kuršių nerijoje po smėliu yra palaidota 14 kaimų. Tai nutiko žmogui neatsakingai elgiantis su mišku, – jį ėmus sparčiai kirsti.
„Iki XV a. ąžuolai čia sudarė apie 50 proc. Įdomu, kad dabar kormoranyne jie pradėjo augti. XVIII–XIX a. miškai buvo iškirsti, prasidėjo užpustymai. Dar prieš juos buvo paplitusi ganiava – ožkos, karvės, arkliai nugriauždavo jaunus ūglius, miškas nebūdavo atsodinamas. Šiemet į Nidą specialiai atvežtos avių, ožkų bandos – kad išlaikytume pievas. Natūralus šienavimas padeda puoselėti esamą būklę, – šyptelėjo gidė. – Kuršių nerijoje labai kovojama su erškėtrožėmis. Nieko po savęs jos nepalieka, ypač prie kopų kalnagubrio“.
Seniausios pušys Kuršių nerijoje auga Juodkrantėje, einant jūros link – joms apie 300 metų.
Įdomu tai, kad netrukus į Parnidžio kopos viršūnę, prie saulės laikrodžio, ves naujas medinis takelis, pakeliui atsivers geresnės regyklos – bus praretintas beržų jaunuolynas.
Dabartiniai itin statūs laiptai bus panaikinti, nes yra avarinės būklės. Darbus užbaigti planuojama dar šiemet.
„Pušiniai takai tarnauja 5 metus, naujieji bus iš maumedžio – tarnaus ilgiau“, – pasidžiaugė Gražina.
Atskleidė ji ir tai, kad į rezervatą eilinis žmogus vis dėlto gali įžengti, – tam parko direkcija organizuoja ekskursijas, kai susimokėjus 25 eurus, į laukinę gamtą einama kartu su specialistu.
Nuo belaisvių stovyklos – iki sklandytojų mokyklos
Pasiekėme Parnidžio kopos viršūnę.
Vaizdas, nors matytas šimtus kartus, kaskart vis vien pakeri. Apžvalgos aikštelėje gidė papasakojo, kad dabartinė Nida įsikūrusi jau trečioje vietoje. Pirmoji gyvenvietė buvo Grobšto rago įlankoje ir pirmą kartą paminėta 1437 metais.
Po maždaug 200 metų antroji Nida persikėlė arčiau Tylos slėnio, bet apie ją – mažiausiai duomenų. Manoma, kad prieš šimtmečius dabar regimas smėlynas buvo miškai, o 1916 metais Tylos slėnyje apgyvendinti prancūzų belaisviai, kurie nukasinėjo kopas. Belaisvių stovykla veikė keletą mėnesių.
„Daug neatsakytų klausimų. Vieni sako, kad 1200 belaisvių ten žuvo, kiti – kad 200. Labai skirtinga informacija. Kažkada vokiečių belaisviai buvo apgyvendinti Alžyro smėlynuose, tad tai buvo savotiškas atsakas prancūzams.
Kaip jau supratote, tuomet niekas kopų grožio, kurį dabar įžvelgiame, nematė. Užsimenama, kad prancūzų belaisvių stovykla čia buvo ir 1870–1871 metais. Iš lūpų į lūpas tai sklinda, tačiau patvirtinančio dokumento nėra“, – dar keletą faktų įvardijo Gražina.
Ant Sklandytojų kopos 1933–1939 metais buvo įkurta Lietuvos aeroklubo sklandytojų mokykla, buvo pastatyti angarai, kuriuose remontavo lėktuvus. Buvo lengva pagauti tinkamą vėją, o jei nukrisdavo lėktuvas, jis nukrisdavo į kopas gana minkštai.
„Taigi vyravo nuolatinė intervencija. Niekas nemanė, kad reikia smėlio kraštovaizdį tausoti. Šiandien Sklandytojų kopa – rezervato dalis. Saugojimas pradėtas apie 1960-uosius. Parnidžio kopą, kaip minėjau, buvo suplanuota apželdinti mišku, tačiau nepavyko – neužteko finansų, darbo jėgos, nenaudotas mergelis. 100 metų nepraėjo ir kaip pasikeitė požiūris!“ – patikino gidė.
Pasak jos, iš pradžių Nidą garsino ją atradę menininkai, vėliau ji jau pati garsėjo kaip geras žvejybos ūkis ir tik 1960 metais imta apie šį kurortą galvoti kaip apie poilsiavietę.
Parnidžio kopą buvo suplanuota apželdinti mišku, tačiau nepavyko – neužteko finansų, darbo jėgos, nenaudotas mergelis.
„Dabar Nida tampa turtingųjų miegamuoju rajonu. Beje, daugelis klausia, ko čia vokiečiai taip važiuoja. Pažiūrėt į savo buvusius namus. Taip, čia buvo baltų žemės, bet vėliau – prūsų ir vokiečių. Karas juos išvijo, tad žmonės nori grįžti į buvusius namus“, – paaiškino gidė.
Būti laikrodžiui ar nebūti?
Žvilgsnį metėme ir į saulės laikrodį, dėl kurio, jį statant, kilo daug diskusijų. Pirmoji mintis, pastatyti saulės laikrodį ant Parnidžio kopos, 1985 metais kilo Libertui Klimkai ir Ričardui Krištapavičiui. Iš Karelijos buvo atgabentas specialus akmuo, kuris paguldytas išgulėjo keletą metų.
„Atėjo Nepriklausomybės metas. Tas akmuo vis dar gulėjo, niekas nesiryžo statyti laikrodžio: gamtinė aplinka, o laikrodis – savotiška urbanizacijos išraiška. 1995 metais buvo apsispręsta jį pastatyti, tačiau 1999 metais laikrodį nuvertė uraganas „Anatolijus“.
Kilo diskusija: ar verta atstatyti, jei pati gamtą statinį atmetė. Tuomet imtasi respublikinės gyventojų apklausos. Dauguma pasisakė, kad reikia laikrodžio. 13,8 metrų aukščio, 36 tonas sveriantis akmens stulpas atstatytas 2011 metais. Tiesa, akmuo jau naudotas kitas – iš Kinijos“, – istoriją perteikė gidė.
Ilgą laiką, anot Gražinos, apie Kuršų neriją, ypač tuomet, kai buvo iškirsti miškai, vyko pustymai, vyravo visai kitokia nuomonė – vargo ir beveidžių žmonių kraštas. Pirmieji gražūs atsiliepimai 1809 metais pasiekė iš vokiečių mokslininko: šį kraštą reikia pamatyti, kaip Italiją ar Ispaniją, idant siela nestokotų gražių vaizdų.
Tačiau 1832 metais vienas keliautojas vėl įvardijo: Dievo užmirštas kraštas, čia baisu, neaišku, iš ko žmonės gyvena, kaip iš viso išgyvena.
Parnidžio kopoje 2018 metais pastatytas paminklas filosofui Jeanui-Paului Sartrui. Iš bronzos išlietą skulptoriaus kūrinį „Prieš vėją“ galima pamatyti einant pakeliui iki saulės laikrodžio.
Prancūzų filosofai ir rašytojai J.P.Sartras ir Simone de Beauvoir Lietuvoje penkias dienas viešėjo 1965-ųjų vasarą. Skulptūra vaizduoja J.P.Sartrą, žengiantį per smėlio kopas. Šalia skulptūros lietuvių ir prancūzų kalbomis užrašytos filosofo Nidoje ištartos frazės: „Jaučiuosi, lyg stovėčiau rojaus prieangyje“ bei „Pirmą kartą debesys man po kojomis“.
Tačiau ir ši meninė invazija į gamtą sukėlė didžiules diskusijas.
„Vis dėlto, J.P.Sartras į Nidą buvo atvykęs kaip sovietinis svečias“, – patikino gidė.
Dėl dar vienos – paukščio skulptūros, specialistai sulaukia gausybės pasipiktinusiųjų skambučių.
„Žmonės teiraujasi, kas išdrįso nacių simbolį – erelį, pastatyti ant Parnidžio kopos“, – šyptelėjo Gražina.
Žmonės gyveno jau akmens amžiuje
Dar vienas stabtelėjimas – Penkių kalvelių gyvenvietės vietoje.
Kadaise tarp Parnidžio kopos ir Baltijos jūros, Sklandytojų kopos teritorijoje, buvo įsikūrusi akmens amžių siekianti gyvenvietė. Taigi, pirmieji gyventojai Nidoje kūrėsi jau 3,5 tūkst. metų prieš Kristų, o Kuršių nerijos amžius gali siekti apie 6 tūkst. metų.
Tai išduoda to laikmečio radiniai – virvelinės keramikos, gintaro dirbiniai ir kt. Jų aptikta daugiau nei 100 tūkst. Iškasta ir žvėrių kaulų, žuvų ašakų.
Šiandien apie senąją akmens amžiaus gyvenvietę liudija tik atminimo lenta.
„Jau XIX a. Karaliaučiaus mokslininkai, kurie čia dirbo, sakė, kad tai – viena didžiausių Europoje atrastų akmens amžiaus gyvenviečių. Pajūrį nuodugniai tyrinėjusi archeologė Rimutė Rimantienė, kasinėjusi 8-jame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje, per metus rasdavo apie 1000 įvairiausių šukių. Jose aptiktos net pieno liekanos. Nesuvokiu, kaip išsilaiko tiek laiko molyje“, – stebėjosi Gražina.
