Užauginusi ir į savarankišką gyvenimą išleidusi tris vaikus, Nepriklausomybės akto signatarė pati pradėjo tyrinėti savo namus. Tik ji taip vadina ne tas keturias sienas, kurios supa mus kiekvieną dieną, bet mūsų planetą.
Šiuo metu N.Oželytė jau yra aplankiusi 57 šalis, tarp kurių – Birma (Mianmaras), Naujoji Zelandija, Šri Lanka, JAV, Kuveitas, Brunėjus ir kitos. Tačiau labiausiai įstrigo dvi – Kinija ir Portugalija.
„Kvepa kelionėm“ ji pasakojo apie paprastus kelionių džiaugsmus, netikėtą pažintį su JAV, skirtingas žmonių kultūras bei dar daug motyvuojančių dalykų tiems, kurie abejoja kelionių nauda.
– Ką jums reiškia kelionės?
– Ogi reiškia vienintelį likusį dalyką, kuris dar šiek tiek jaudina ir traukia. Iš tikrųjų tai yra netobula. Mes su vyru, kuomet mums buvo po dvidešimt kelerius metus, skaičiavome, kiek mums bus metų 2000-aisiais. Skaičiavome, skaičiavome ir „nulūžo“ mums protas.
Pagalvojome, kad vis tiek neverta skaičiuoti – smėlis pilsis, bus ne gyvenimas. Ir šiaip aš galvojau, kad gyvenimas yra iki 35-erių.
Patirti jausmą, kad mes visi esame vienodi ir vienas už kitus nei geresni, nei blogesni, yra labai gera.
Pasirodo, viskas yra atvirkščiai. Gyvenimas tada tik prasideda, kai vaikai užauga, išeina iš namų, o tu atlikai pagrindinį savo gyvenimo vaidmenį. Tada tu gali atsikvošėti ir paklausti savęs – kur aš gyvenu, kam aš gyvenu? Tam, kad suvoktum atsakymus į šiuos klausimus būtų labai gerai tiesiog savo akimis pamatyti platesnę „namų“ sąvoką. Tai – ne tik tavo butas.
Nes iš tikrųjų, kas yra ta žemė? Nedidelis rutuliukas. Kas yra tie žmonės, kurie tokie skirtingi išorėje?
Tik keliaudamas pats vienas gali suprasti, kad mes visi esame vienodi. Mus kankina tas pats klausimas – kad ir kokio turtingumo lygyje begyventumėme. Visi bijo mirti, likti patys su savimi ir labai dažnas bijo užduoti klausimą sau apie gyvenimo prasmę. Bet tą supranti tik pakeliavęs ir pamatęs tuos skirtingus žmones. Nes visada galvoji, kad čia tavo problema, mūsų visų lietuvių problema, kad mes tokie uždari, liūdni. Ne, taip yra absoliučiai visur. Taip yra Amerikoje, Azijoje, Birmoje, Kuveite – visur. Bet patirti jausmą, kad mes visi esame vienodi ir vienas už kitus nei geresni, nei blogesni, yra labai gera.
– Ar jums pačiai yra svarbesnis kelionės tikslas ar procesas, kuomet einate link jo?
– Man gėda iš tikrųjų pasakyti, bet man svarbu pabėgti iš čia. Aš visada galvojau: „Viešpatie, kodėl aš taip gerai jaučiuosi kitur?“. Ir aš supratau paprastą dalyką. Aš čia dirbu. Lietuva yra mano atsakomybės sfera. Čia aš gimiau, turiu gyventi ir aš niekur neišvažiuosiu. Tą puikiai žinau. Ir tai yra mano darbo dirvonai.
Kai aš išvažiuoju man tikrai nėra įdomu patekti į tam tikrą objektą, muziejų ar pamatyti kažkokią išreklamuotą įžymybę. Beveik visos reklamuojamos įžymybės nuvilia. Vienintelis galbūt Tadžmahalas buvo tokia keistenybė, į kurį labai nesinorėjo vykti (bet vertėjo – aut. past.). Nes yra tiesiog banalu vykti į tas vietas, kurios buvo aprašytos tūkstantį kartų.
Man svarbu yra pajusti atmosferą, būti tarp žmonių. Man kelionės grožis yra tada, kai aš galiu dvi su puse paros Kinijoje važiuoti traukiniu, būtinai ne pirmos klasės vagonu, nes man labai reikia būti tarp žmonių.
– Jūs labai gražiai pasakojate apie Kiniją ir kitas aplankytas šalis. Bet taip pat ne kartą paminėjote, kad niekada iš Lietuvos neišsikraustysite. Kodėl?
– Aš dar ir kaip norėčiau išvykti iš Lietuvos. Tiesiog svajočiau apie tai. Aš kiekvieną kartą nuvažiavusi į Portugaliją pasiklausiu, kiek kainuotų išsinuomoti butą. Pagalvoju, kad galėčiau išnuomoti savo butą Vilniuje ir dar skirtumas man liktų. Tačiau žinau, kad niekada to nepadarysiu. Bet man taip saldu apie tai galvoti.
– Kodėl neišpildote šito savo noro?
– Todėl, kad čia mano darbo vieta. Kitu atveju aš būčiau dezertyras. Aš tiesiog negerbčiau savęs, jeigu išvažiuočiau.
– Kur norėtumėte dar nuvykti, kur nesate buvusi?
– Į Kostą Riką. Todėl, kad perskaičiau, jog ten yra ekologiškas turizmas. Bet kažkokia labai brangi šalis ta Kosta Rika.
Kas trukdo šią svajonę įgyvendinti?
– Tai nėra svajonė. Aš jau nebesvajoju. Tai būtų per daug įžūlu. Jeigu man kas nors gyvenime būtų pasakęs, kad aš šitiek pamatysiu... Taip nebūna. Nesijaučiu nusipelniusi pamatyti tiek daug. Aš gyvenime niekada nesvajojau, todėl ir dabar nedrįstu turėti svajonių.
– Kuo jums kvepia kelionės?
– Vienareikšmiškai – cinamonu. Kai nuvažiavau į Šri Lanką ir pamačiau, kas yra tikras cinamonas, pagalvojau: „O ką jūs čia mums parduodat Lietuvoje?“. Sakoma, kad cinamonas moterims gamina endorfinus. Tik moterims, vyrams – ne.
– Parsivežate jo lauktuvėms?
– Aš parsivežu siaubingai juokingų dalykų.
– Kokius tris patarimus duotumėte keliautojams?
– Pirmiausiai norėčiau patarti nebijoti. Aš suprantu, kad yra nepažįstamų kraštų baimė, ypač pagyvenusiems žmonėms. Tačiau mes visi kada nors gyvenime numirsime.
Kada pasiskaitai internete savarankiškai keliaujančių žmonių įspūdžių, gali jais pasitikėti. Todėl pasiskaitykite, pasiryžkite ir pirmą kartą iškeliaukite su didesne kompanija. Tarkime, šeši kokie nors pensininkai. Susimeskite ir „varykite“, kaip keliauja vokiečiai. Aišku, visada kelionėse turi būti lyginis skaičius.
Žinot, kelionė yra išbandymas, ir rasti kelis ar bent vieną žmogų, kuris taip pat suprastų kelionę kaip tu, kuris nenorėtų tik tysoti ir ilsėtis arba vien tik bėgioti po kažkokius įžymius objektus, kuriuos yra susižymėjęs. Kelionėse gali visko nutikti, todėl turi būti lyginis keliautojų skaičius, kad visada galėtumėte susimesti į porą.
Kviečiame žiūrėti visą interviu su N.Oželyte.
