Taip, aš irgi buvau šio kultinio serialo auka ir jeigu kas būtų subūręs anoniminių šio serialo žiūrovų klubą, būčiau pirmosiose jo gretose rėkusi: „Sveiki, mano vardas Kristina, ir taip, aš irgi priklausoma nuo „Sex and the City“. Keturios šio serialo charizmatiškosios herojės sukūrė iliuziją apie svajonių šalyje įsikūrusį „smaragdo miestą“. Bet šis blizgantis miesto paveikslas kaipmat apliejamas rašalu, kai leidiesi į kelionę po jį.
Niujorkas – tai ne vien aukštakulniai ir madingi drabužiai. Tai – įvairialypė masė žmonių, kuriems nusispjaut, kaip tu atrodai – ar kaukši gatve avėdama „Jimmy Choo“ batelius, ar trini gatves nuskalbtais converce'ais. Tai – masė žmonių, kurie kuoktelėję rėkauja metro, ir merginos, kurioms nusišvilpt, kad jos vilki baltą suknelę, o iš po jos šviečia markerių spalvų apatiniai su užrašu „I'm sexy and I know it“ („Aš seksuali ir tai žinau“ – liet.). Ir visi aplinkui tą akimirką tai priversti žinoti. Niujorkas – ne vien prabanga dvelkiančios gatvės ir parduotuvės su į viršų besistiebiančiais dangoraižiais. Tai – ir daugybė benamių, prašančių išmaldos ir miegančių tiesiog vidury gatvės ar ant grotelių, kurias šildo iš metro kylanti karščio banga. Tai – ir daugybė šiukšlių, išmetamųjų vamzdžių, susimaišiusių įvairiausių kvapų, nuo kurių einant gatvėmis riečiasi nosis. Rodos, šiame mieste pasiklydo tas „smaragdinio miesto“, kuris vaizduojamas seriale „Seksas ir miestas“, burtininkas ir visa iliuzija subliuško.
Rodos, šiame mieste pasiklydo tas „smaragdinio miesto“, kuris vaizduojamas seriale „Seksas ir miestas“, burtininkas ir visa iliuzija subliuško.
Tačiau tikrai ne viskas šiame mieste taip jau prastai – jis turi savo šarmo. Pakanka nerti į kurį nors muziejų, kuriame užtruksi mažiausiai pusdienį ir dar nespėsi visko apžiūrėti, arba visai dienai „pasiklysti“ kuriame nors iš žaliuojančių miesto parkų arba Bruklino rajone. Tuomet atsivers visai kita Niujorko pusė. Vieną iš atostogų dienų atidaviau duoklę Rugsėjo 11-osios išpuolius menančiam muziejui, kuris įsikūręs toje vietoje, kur stovėjo Pasaulio prekybos centro (PPC) dangoraižiai dvyniai. Sugriauto Pasaulio prekybos centro plieninio karkaso ir betoninių laiptų, kuriais žmonės bėgo po teroro aktų iš vieno dangoraižių, fragmentai – tai tik dalis muziejaus eksponatų. Čia į kraupią dieną nukelia rodomi dokumentiniai filmai. Muziejuje yra salė, kurioje sukabinti visų žuvusiųjų portretai, o kompiuterio ekrane suvedus šalį išmeta žuvusiuosius jos piliečius. Pabandžiau surinkti „Lietuvos“ vardą ir ekrane pasirodo Jelenos Melničenko veidas – PPC griuvėsiuose žuvo vilnietė, fiziko Vladimiro Gavriušino dukra.
Pabandžiau surinkti „Lietuvos“ vardą ir ekrane pasirodo Jelenos Melničenko veidas – PPC griuvėsiuose žuvo vilnietė, fiziko Vladimiro Gavriušino dukra.
Šalia muziejaus yra du paminklai, ant kurių iškaldinti aukų vardai. Kai kuriuos iš jų puošia balti gėlės žiedai – taip tradiciškai prisimenami aukų gimtadieniai. Beje, aukų pavardės buvo sugrupuotos ne abėcėline tvarka, o asmeninių ir darbinių ryšių pagrindu, atsižvelgiant į mirties vietą bei priežastis ir į šeimos narių pageidavimus bei asmeninius ryšius. Tokiu būdu vardai, išgraviruoti ant bronzinių panelių, supančių du memorialinius vandens tvenkinius – šiaurinį ir pietinį – išdėstyti tvarka, kuri atskleidžia sudėtingus tarpasmeninius santykius, susiformavusius iki tragedijos ir po jos.
Niujorke lankyti muziejus brangoka – vienam žmogui kainuoja apie 30 dolerių, tačiau galima juose lankytis dienomis, kai įėjimas nemokamas. Tam, kad gautum nemokamą įėjimą, tereikia užsiregistruoti internetu nurodytu laiku arba atstovėti ilgiausią eilę – tuomet nemokamas bilietas į muziejų jau tavo rankose. Lankiausi ir Amerikos gamtos istorijos muziejuje, viename didžiausių tokio tipo pasaulyje. Čia tarp saugomų per 30 mln. eksponatų galima išvysti daugybę dinozaurų, mamutų skeletų, prisiliesti prie Amerikos gamtos, patyrinėti turtingą Amerikos indėnų istoriją bei kultūrą.
Lietingą dieną verta pasivaikščioti po Niujorko nacionalinę biblioteką – veiklos turėsite bent pusdieniui. Taip pat galite „pasimatuoti“ Lietuvos kėdes Jungtinėse Tautose. Mėgstantiems vaikštinėti taip pat verta pereiti High Lane, pėsčiųjų taku, įrengtu ant buvusio geležinkelio, pakelto aukštai virš gatvės.
Niujorkui dėčiau riebų pliusą už jo parkus ir juose gyvenančius burundukus. Vieną jų norėjosi dėtis į kišenę ir parsivežti augintinį į namus. Tiesa, centriniame parke jų dažniausiai nepamatysite, o štai Bronkse jų gyva galybė. Tiesa, į Bronkso botanikos sodą įėjimas mokamas, tačiau čia vyksta įvairiausi muzikiniai pasirodymai, teritorija didelė, tikrai yra į ką akis paganyti augalų mėgėjams. Netoliese yra ir Bronkso zoologijos sodas, jei dar norėtųsi pabuvoti ir gyvūnijos pasaulyje.
Valandų valandas būčiau vaikštinėjusi po Bruklino rajoną. Man asmeniškai jis daug jaukesnis ir žalesnis nei Manhatanas.
Čia nuo saulės galima pasislėpti vaikštinėjant tarp namų, kurie jau pažįstami iš spalvotųjų ekranų, rodančių „Seksą ir miestą“. Dairaisi aplink, suvokdamas – čia apartamentai už milijoną, o vaizdas, ko gero, už visus du! Čia galima rasti ir (sąlyginai) nemokamų pramogų: yra sporto pramogų aikštynas, kuriame žaidžiamas krepšinis, stalo tenisas. Čia pat galima įšokti į baidares ir plaukiojant mėgautis saulės voniomis bei nuostabiais peizažais. Tiesa, reikia iš anksto užsiregistruoti ir, be abejo, nors pramoga neva nemokama, tačiau Amerikoje iš tiesų nieko nemokama nėra – visur, tarp jų ir čia, prašoma „donation“ – t. y. paaukoti tam tikrą sumą pinigų.
Vieną dieną atidaviau duoklę ir „tikram“ poilsiui, kai drybsai paplūdimyje ir veiki lygiai nieko – plaukėme į Naujojo Džersio valstijai priklausantį Sandy Hook pussiasalį, kuriame įsikūrę pliažai. Laivui atplaukus, visi atvykėliai susodinami į geltonus mokyklinius autobusiukus ir išvežiojami po norimus pliažus, o vėliau visi „surenkami“ ir grąžinami prie laivo plaukti atgal. Laivas į pusiasalį ir atgal į Niujorką plaukia kelis kartus per dieną, todėl galima rinktis – saulės voniomis mėgausitės ilgiau ar trumpiau.
Ko daryti neverta?
Yra dalykų, kurių Niujorke nepatarčiau susidėti į „must-do“ (privaloma padaryti – liet.) sąrašėlį. Neverta leisti pinigų kelionei iki laisvės simbolio, prancūzų dovanoto amerikiečiams, – Laisvės statulos. Mes su drauge, gyvenančia Niujorke, rinkomės naktinį kruizą, kuriame vyko kelių valandų vakarėlis su DJ: puiki muzika, šauni kompanija, o laisvas praplaukia pro pagrindinius miesto objektus, tarp jų – iš arti galima buvo patyrinėti ir Laisvės statulą. Taigi – vienu šūviu, du zuikiai.
Nepatarčiau kilti į Manhatano Penktojoje Aveniu stovintį aukščiausią Niujorko pastatą – Empire State Building, nes tai pakankamai brangu – apie 30 dolerių. Mano galva, visiškai pakanka atsiveriančios panoramos nuo daugelyje dangoraižių ant stogų įrengtų terasų. Štai mes su drauge pasigamindavome vakarienę ant terasos grilio ir gėrėdavomės Manhatano vaizdu iš Roosevelto salos. Dar vienas dalykas, ko nedaryti, – tai nepirkti suvenyrų „Times Square“. Taip, čia esant esi užliūliuojamas „daug garso ir daug šviesos“, o kur dar masė žmonių... Tačiau suvenyrai čia, vienoje garsiausių Niujorko gatvių sankirtų, išties brangesni. Ne itin verta keliauti ir iki Kinų kvartalo (Chinatown – angl.) ir Mažosios Italijos (Little Italy – angl.) – nieko čia be kinų ir italų restoranėlių ir kavinių nepamatysite. O kinų kvartalas dar pasitiks ir ne pačiais maloniausiais kvapais.
