Arba pasakojimas apie tai, ką reiškia, kai svajonės tampa tikrove, ir nebegali sakyti „jeigu tik būčiau ten“. Kai bandai
Emilijos Guobytės nuotr./Niujorko dienoraščių autorė |
išmokti gyventi čia ir dabar, jokių „kada nors“, kas mums, lietuviams, penkiadešimt metų laukusiems nepriklausomybės, o paskui „geresnių laikų“, kai ekonomika susitvarkys ir gyvensim kaip vakaruose, istoriškai buvo retai pasitaikanti galimybė. Taip, pasakosiu apie Niujorką, o gal labiau apie tai, kuo jis man, žurnalistei, 24 savo gyvenimo metus praleidusiai iš pelenų kylančioje Rytų Europoje, patinka ir nervina. Ne apie tai, koks Niujorkas neva yra, bet apie tai, koks jis man atrodo.
***
Įšoku į vieną greitų sumuštinių užeigą, klesteliu į kėdę – kelios „privalomos“ minutės telefono ekranui, po jų dairausi aplink, kol akys nebeatsitraukia nuo tamsiai geltonų sienų išvedžiotų linijomis. Vienos – tingiai tiesios, kitos – energingai vingiuoja iki pat ten, kur baigiasi siena. Taip, čia oranžinė metro D linija, šalia kurios dabar gyvenu, ji tęsiasi iki Atlanto vandenyno. Į Modernaus meno muziejų (MoMa) visada kažkodėl važiuoju rytine žaliąją linija, o raudonoji skirta nukakti į Bruklino centrinę biblioteką.
Toliau sekioju žemėlapyje pavaizduotus metro maršrutus, bandau prisiminti, kuriose stotelėse buvau ir kaip jos atrodo, kokie žmonės ten gyvena, kuo kvepia ar nekvepia gatvės.
J.Juškaitės nuotr./Coney Island traukiniu stotis Brooklyne |
Ir taip, beveik neišvengiamai, užklystu į pačią pirmą dieną Niujorke, į mėlynos linijos C traukinį – jaukiai apšepusį ir aprūdijusį iš išorės, su vos šviečiančiu „C“ ženklu ant lokomotyvo kaktos. Po ką tik matytų stiklinių, su padangėmis flirtuojančių dangoraižių tokia „C“ raidė atrodo alkūnėmis kovojanti dėl vietos po saule. Ypač tiems, kurie nedėvi kaklaraiščių ir klasikinių sijonų, kūną puošia tatuiruotėmis, vakarais kompanijos ar sekso ieško gyvos muzikos klubuose, o jų tėvai Teksase svarsto, ką padarė ne taip.
J.Juškaitės nuotr./Coney Island traukiniu stotis Brooklyne |
Vagono viduje šviečia blausi šviesa, žmonės sėdi ant pilkai rudų sėdynių, tarp kurių – jokių skiriamųjų pertvarų, todėl pamiršę tvirčiau atsiremt kojomis ar tokie, akimis ir burna besižvalgantys turistai kaip aš, slysta lyg lagaminai ant ratukų. Po gero pusvalandžio – Franklino aveniu stotelė. Ji bene vienintelė Brukline turi virš gatvės pakabintą vagoną primenančią pėsčiųjų perėją, o stoties pirmas aukštas dėl savo aukštų lubų ir didžiulių, iš mažų medinių kvadratėlių sudėliotų langų saulėtą dieną primena jaukų loftą.
J.Juškaitės nuotr./Coney Island traukiniu stotis Brooklyne |
Pirmas Bruklino kvapas, išėjus iš stoties – kmynai ir iš čia pat ant kampo kepama vištiena, dar Šiaurės Afrikai būdingi smilkalai, o po kelių minučių iš mečetės pasigirsta kvietimas melstis. Už poros šimtų metrų dar vienas naujas pasaulis – kvartalas nepajudinamų devyniolikto amžiaus Viktorijos stiliaus smiltainių, kurių apgaulingai atrodo nesunaikintų jokios per antrąjį pasaulinį karą ant Varšuvos ar Berlyno iš dangaus kritusios bombos.
J.Juškaitės nuotr./New Yorko svarbiausia arterija - metro |
Pasuku į pietus, prasibraunu pro gatvėje vasarojančių paauglių šutvę ir einu palei aukštą, baltą, Jeruzalę man maloniai primenančią stoties sieną, su spalvoto stiklo mozaikomis viršuje, naktį šviečiančiomis lyg katalikų bažnyčios langai. Ten buvusios gamyklos, dabar dvelkiančios automobilių tepalais ir jų išmetamosiomis dujomis bei dūzgiančiais automechanikais.
J.Juškaitės nuotr./Piko valanda Manhetene |
J.Juškaitės nuotr./Vakarėjatis Manhetenas |
Mano pigus motelis kažkur ten, su dviejų aukštų lovomis, registratūra, kurioje ant grindų kažkas miega, o mažame kambarėlyje šalia sukasi skalbimo mašinų būgnai. Registratoriumi dirba iš Gamibijos kilęs vaikinas, Kanzase studijuojantis mediciną, o vasaras leidžiantis su Bruklino hipsteriais bei motelio svečiais. Na ir taip, kaip įprasta tokiose vietose, bendroje virtuvėje mažiausiai penkių tautybių turistai lošia kortomis, šalia manęs antrame lovos aukšte gulintis amerikietis prancūzei apačioje pasakoja, ką jis matė Niujorke per rugsėjo vienuoliktąją. Užmerkiu akis.
Dveji metai šiame mieste kaip tik ir buvo tokie: įsėdu į traukinį ir važiuoju. Nulaižytos traukinių stotelių mozaikos viršutiniame Manhetene, besilupinėjantys, nuo išlenktų metalinių arkų krentantys dažai keistai sutampantys su menininkų rajonais. O Kuynse ir ypač Brukline, kur traukiniai iš po žemės iškyla į paviršių, besistiebiančios ir bandančios būti matomomis kolonijinio stiliaus bažnyčios, vietomis ant estakadų pakylantys greitkeliai, apačioje gatvėse juodai baltai apsirengę žydai ortodoksai, tatuiruoti Bruklino gyventojai, istoriniai juodaodžių rajonai, spalvingos meksikiečių bendruomenės.
Tos dvi paralelės – du traukinio bėgiai – leidžiančios judėti Niujorko kūnu ir jį pažinti, mėgautis juo ir bet labai dažnai nekęsti.
(Laukite tęsinio...)