Taigi Viljamas Šekspyras siužetą savo kūriniui pasisėmė iš savo pirmtakų dramaturgų. Na, bet kaip ten bebūtų, būtent šio dramaturgo dėka itališkoji Verona amžiams tapo Meilės miesto simboliu. Ypač daug turistų užplūsta Veronos gatves Vasario 14-ąją. Tikima, jog būtent Įsimylėjėlių dieną aplankius su Romeo ir Džiuljetos atminimu susijusias vietas ir nusilenkus jų atminimui, šviesus meilės jausmas lydėsiąs visą gyvenimą... O kas gi to nenori?
Gido Salvatorės lydimi, ateiname į senąją miesto Erbės aikštę. Daug ką ji regėjo per savo gyvenimą. Pasak ekskursijos vadovo, būtent šioje aikštėje Samsonas, Kapulečių šeimos tarnas, parodė špygą Abramui, Montekių šeimos tarnui, tuo sukeldamas muštynes, turėjusias itin liūdnų pasekmių. Tikriausiai po tą pačią aikštę naktimis klaidžiodavo ir įsimylėjęs Romeo...
Kruvini susirėmimai tarp veroniečių aristokratų šeimų – ne kūrėjų išmislas. XII – XIV amžiuose Veroną tiesiog į akis plėšė grupuočių vaidai ir kova dėl valdžios. Dalyvavo toje kovoje ir Dall Kapello ( Kapulečių) šeima, kurios namas yra vos už kelių žingsnių nuo Erbės aikštės. Via Kapela, 23 – tai Džiuljetos adresas.
Ties įėjimu į Džiuljetos namo kiemą, virš arkos išvystame senovinį marmurinį skrybėlės pavidalo lipdinį – Dall Kapello ( Kapulečių) giminės herbą („kapello“ itališkai – skrybėlė).
Užsukę į patį kiemelį, išvystame nedidelį dviaukštį pastatą – mylimos Šekspyro herojės namą. Senasis mūrinukas dvelkia švelnia romantika: juk šitiek meilės paslapčių saugo jo sienos! Virš medinių arkinių durų su geležine rankena blausiai blizga du langai. O į kairę ir truputį žemiau nuo jų – garsusis marmurinis balkonas: tai nuo jo jaunoji Džiuljeta metė virvines kopėčias savajam Romeo.
Šis namas yra pakeitęs ne vieną šeimininką. Kurį laiką čia yra veikę net užeigos namai, kuriuos savo kelionės į Veroną reportažuose yra aprašęs garsusis anglų rašytojas Čarlzas Dikensas. Aprašė juos tiesa, ne iš pačios geriausios pusės: jo lankymosi čia metu kiemelis buvo purvinas, jame grūdosi atvykėlių vežimaičiai, gageno žąsys ir slankiojo šunys...
Žinoma, klausantis gido, visa tai mums sunku įsivaizduoti, tačiau Džiuljetos namas apgailėtinos būklės išbuvo net iki XX amžiaus pradžios. Tik 1907 vykusio aukciono metu jį įsigijus municipalitetui, buvo nuspręsta šią vietą skirti Šekspyro herojės atminimui įamžinti. Apsilankančiųjų čia srautas itin padidėjo, 1936-aisiais į ekranus išėjus garsiajam Džordžo Kjukoro filmui apie Romeo ir Džuljetą. Nuo to laiko valdžia suskato pastatui suteikti daugiau romantikos: atkurtas XIV amžiaus interjeras, namo fasadą, vidines sienas ir lubas papuošė originalūs dekoratyviniai elementai, freskos, keramika. Tačiau visų lankytojų noras pabuvoti legendiniame Džiuljetos balkonėlyje buvo patenkintas tik 1997-aisiais, oficialiai atsidarius muziejui. Užtat kiek įsimylėjėlių porelių nuo to laiko čia bučiavosi!
Suprantama, dabar niekas negali pasakyti, ar dar 1930–aisiais rekonstruotas balkonėlis tikrai priklausė šiam kiemeliui, ar buvo atgabentas iš kokio kito viduramžių laikų pastato, tačiau architektūros specialistai vieningai tvirtina, kad priekinė raižyta jo plokštė – neabejotinai autentiška, iš XIV amžiaus.
Nepasakytum, kad Džiuljetos name – muziejuje gausu eksponatų. Ne, tačiau tie, kurie čia dažnai apsilanko, mato, kad jų gausėja. Paveikslai, vaizduojantys Romeo ir Džiuljetą, fotografijos iš kino filmų apie juos, ekranizacijose naudotas rekvizitas: drabužiai, netgi įsimylėjėlių santuokinė lova...
Beje, tiems lankytojams, kurie nori kreiptis į Romeo ir Džiuljetą ir pasipasakoti savo meilės išgyvenimus ar pasiklausti patarimo, muziejuje yra pastatyti kompiuteriai. Jų monitoriai, specialiai dizainerių sukurti, yra tarsi atkeliavę iš...viduramžių. Žmonių parašyti laiškai keliauja į Džiuljetos klubą (taip, yra toks klubas!), kur saugomi. Tiems autoriams, kurie nurodo savo namų adresą, netgi atsakoma į laiškus. Na, o įdomiausių ir išradingiausių laiškų kūrėjai čionai pakviečiami atvykti per šv. Valentino dieną ir Džiuljetos namelyje iškilmingai pasveikinami.
Vasario 14-ąją čia vykstančių renginių organizavimu užsiima Veronos miesto merijos kultūros skyrius ir mūsų jau minėtasis Džiuljetos klubas, kurio veikla plačiai žinoma ne tik Italijoje, bet ir už jos ribų.
Veronietis skulptorius N. Konstantini Džiuljetos namo kiemelyje dar 1972 metais pastatė bronzinę legendinės merginos figūrą. Vargšė skulptūra: kiek prisilietimų nuo to laiko jai teko atlaikyti! Mat netrukus po jos įsikūrimo čia pasklido gandas: tereikia tik paliesti statulėlę – ir sėkmė meilėje garantuota! Trokštantys šio gražaus jausmo savo glostymais taip nupoliravo kai kurias skulptūros dalis, kad jos blizgėte blizga. Ypač dešinioji Džiuljetos krūtis.
 |
| 123rf.com nuotr./Verona |
Dar vienas lankytojų čia paliekamas pėdsakas – nesuskaičiuojami užrašai „Aš tave myliu“, išpieštos širdelės ir amūriukai su strėlėmis... Deja, visai neseniai grafičiai dengė beveik visą lankytojams pasiekiamą muziejaus sienų plotą. To neužteko – gudročiai susigalvojo savo parašytus meilės raštelius klijuoti prie sienų su kramtomąja guma! Miesto valdžia, aišku, bandė ir bando su šiuo vandalizmo (kitaip nepavadinsi) reiškiniu kovoti, periodiškai nuvalo namo sienas (nors kramtomoji guma itin sunkiai nusigramdo nuo nelygaus mūro), bet vis vien labai sunku atpratinti ekskursantus bjauroti sienas ar čiupinėti bronzinį kūrinį.
 |
| Shutterstock nuotr./Verona |
Dabar muziejaus sienas kiemelyje nuo terlionių periodiškai bando apsaugoti specialūs apsauginiai stendai, neleidžiantys darkyti paties mūro. Aistrą piešti ir rašyti leidžiama malšinti po arka, jungiančią kiemelį su gatve, ant ypatingos dangos, kuri sistemingai keičiama.
O kaipgi Romeo? Kas gi Veronoje primena jį?
Esama įspūdingo viduramžių laikų statinio, kurį veroniečiai vadina Romeo namu. Senovinį mūrą puošia išorinė dantyta siena, taigi rūmai primena tvirtovę. Šie aukšti tvirti pastatai turėjo tapti savo šeimininkams patikimu prieglobsčiu neramiais miestiečių susirėmimų laikais. „Viduje Romeo namas turi gražų kiemelį su arkine galerija, - aiškino gidas, - tačiau tai - privati valda, ir lankytojai neįleidžiami net žvilgterėti. Pasitenkinsime apžiūrėdami rūmus iš išorės ir pabandydami įsivaizduoti jų viduje vaikštinėjančius Montekių giminės narius“.
Dar viena Veronos įžymybė – Džiuljetos amžinojo poilsio vieta. Tai tikras XIII – XIV amžiaus sarkofagas, kurį pranciškonų vienuoliai rado viename iš savo vienuolyno sienų. Vienuolynas buvo įsteigtas 1230 m. aplink šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią. Jau tada apie šią kapavietę sklido liūdnai romantiškos legendos: buvo laikoma, kad joje palaidoti ir nelaimingi įsimylėjėliai.
Tuo metu ir atsirado pirmieji „turistai“, trokštantys pažvelgti į paslaptingą sarkofagą. Smalsuolių srautas buvo toks didelis, kad 1548 m. tuometinė valdžia nusprendė užkirsti kelią masinei piligrimystei ir pavertė sarkofagą patalpa vandeniui. Po to 300 metų kapavietė nebuvo minima jokiuose dokumentiniuose šaltiniuose ar literatūriniuose kūriniuose. XIX a. romantizmo suklestėjimo metu interesas kapavietei įsiplieskė su nauja jėga. Tuo laiku tapo labai madinga atskelti sarkofago gabalėlį ir pasidaryti iš jo papuošalą, turintį ypatingą prasmę. Savo dabartinę išvaizdą, išvagotą dideliu skaičiumi įskilimų ir įdubimų, kapavietė įgijo kaip tik tais laikais.
XIX a. pabaigoje sarkofagą, pakankamai nukentėjusį nuo egzaltuotų gerbėjų, apsupo antikinių antkapių ir kolonų fragmentais, o po dešimties metų greta jo pastatė Šekspyro biustą. Po Džordžo Kjukoro filmo sarkofagas įkurdintas bažnyčios kriptoje.
1937 m. San Frančesko vienuolyno prižiūrėtoju buvo paskirtas Etorė Solimani. Nuo to momento Džiuljetos kapavietė įgavo antrą gimimą. Etorė buvo tiek įsimylėjęs Džiuljetos įvaizdį, kad visą savo laisvą laiką skirdavo komplekso tvarkymui ir populiarizacijai. Būtent jis sugalvojo meilės ritualą, kurio metu naujai susituokusieji sujungdavo savo rankas ties sarkofagu, pasibučiuodavo ir tokiu būdu gaudavo legendinės Šekspyro herojės globą.
Mokėdamas keletą užsienio kalbų ir būdamas neblogas psichologas, Solimani pradėjo atsakinėti į laiškus, siunčiamus Džiuljetai, duoti patarimų, drąsinti ir guosti. Pamažu laiškų srautas tapo toks didelis, kad Solimani jau su juo nesusidorojo. XX a. 80-aisiais metais buvo įkurtas oficialus „Džiuljetos“ klubas, kuriam atiteko ši garbinga pareiga.
