Alpinizmas – ekstremali sporto šaka, mat tenka kopti į kalnus per uolas, sniego pusnis, netgi ledynus. Tam reikalingas specialus tiek fizinis, tiek psichologinis bei teorinis pasirengimas. Nepatyrusiems žygeiviams, neturintiems specifinio pasirengimo, kai kurie kalnai yra tiesiog neįžengiami.
Vis dėlto pasaulyje gausu viršukalnių, į kurias norint užkopti nėra būtinas išskirtinis pasiruošimas. Jei žavitės kalnais, mėgstate žygius į gamtą ir svajojate savomis kojomis įkopti į didingas kalnų viršūnes – šis straipsnis skirtas jums.
Fudžis, Japonija
Kartais gamtos kūriniai tampa šalies, kurioje jie yra, simboliais, kone vizitinėmis kortelėmis. Būtent toks yra ir Fudžio kalnas, tapęs tikra Japonijos ikona. Jis ne tik reprezentuoja šalį įvairiuose žurnaluose, televizijos laidose ar kelionių kataloguose, tačiau netgi puikuojasi ant japoniškų jenų banknotų. Beje, senieji japonai kalną laikė šventu, o jo vardas kilęs iš žodžio fuchi, reiškiančio ugnį.
Fudžis – vulkaninės kilmės kalnas. Jis stūkso maždaug 100 km atstumu nuo Japonijos sostinės Tokijo ir yra matomas tiek iš paties miesto, tiek iš jo apylinkių. Kalno aukštis – 3776 m, o jo viršūnę dengia sniegas. Nors Fudžis – gana aukštas kalnas, kopti į jį nėra labai sudėtinga. Dėl šios priežasties, tai vienas iš populiariausių kalnų visame pasaulyje. Norint į jį užkopti netgi nėra būtina užsisakyti ekskursijų paketo su lydinčiu gidu (tačiau tokia galimybė, žinoma, yra).
Vienas iš populiariausių Fudžio maršrutų – Kawaguchiko. Jis prasideda 2200 m aukštyje virš jūros lygio (iki čia keliautojai užvežami autobusu) ir tęsiasi iki pat Fudžio viršūnės. Žinoma, jog kantrybės ir jėgų prireiks, o kojos po tokio žygio tikrai drebės. Tačiau tai būdas išvysti nuostabųjį Tokiją ir jo apylinkes iš naujos perspektyvos – panorama verta visų žygio pastangų.
Kilimandžaras, Tanzanija
Pabuvoję Azijoje, kelkimės į Afriką, nes būtent Tanzanijos teritorijoje didingai stūkso vienas iš žemyno pasididžiavimų – Kilimandžaro kalnas. Tai – vulkaninis masyvas ir aukščiausias taškas ne tik Tanzanijoje, tačiau ir visoje Afrikoje. Kalno aukštis – net 5898 m.
Nepaisant to, jog Kilimandžaras – tikras milžinas, kopti į jį nėra labai sunku. Žinoma, kaip ir bet kokia fizinė veikla, kopimas – reikalauja jėgų. Tačiau alpinisto patirtis tikrai nėra būtina. Reikia iš anksto nusiteikti – Kilimandžaro viršukalnes pasiekti per kelias valandas nepavyks. Turai dažniausiai trunka 5–7 dienas. Įdomu tai, jog kopiant galima savo akimis matyti kraštovaizdžio kaitą: žygis prasideda savanose, vėliau kinta į ekvatorinius kalnų miškus, eukaliptų giraites ir magnolijas. Galiausiai karštis paliekamas apačioje, o keliautojus pasitinka sniegas. Kopimas į Kilimandžarą – tai tikra gyvenimiška patirtis, kai reikia nakvoti palapinėje, rasti bendrą kalbą su kelionės bendražygiais, leisti plaučiams priprasti prie kalnų oro, o nugarai – prie nešamo svorio.
Kotopachis, Ekvadoras
Pietų Amerikoje, šalia Ramiojo vandenyno esantis Ekvadoras – tai valstybė, galinti didžiuotis savo laukinės gamtos turtais: Andų kalnais, Amazonės žemumomis, pakrantės lygumomis, floros ir faunos įvairove. Šioje valstybėje slepiasi ir pradedančiųjų alpinistų svajonė – Kotopachio kalnas (Cotopaxi). Tai – antrasis pagal aukštį Ekvadoro kalnas (jį lenkia Čimboraso (Chimborazo) kalnas), kurio aukštis – 5897 m. Įdomu tai, jog nors Kotopachio kalnas stūkso ties pusiauju, jo šlaituose, maždaug 5000 m aukštyje, prasideda ledynai.
Ugnikalnio kūgis – itin simetriškas, jis iškyla maždaug 3800 m aukštyje virš plokščiakalnio. Nepaisant to, jog ugnikalnis – aktyvus, į jį kopiama labai dažnai. Priešingai nei kopiant į mūsų jau aptartuosius Fudžio bei Kilimandžaro kalnus, čia reikės kur kas daugiau ištvermės. Visgi, šis kalnas apibūdinamas kaip nereikalaujantis specifinio pasirengimo. Žinoma – sportiškas gyvenimo būdas, norint užkopti į šį kalną, yra būtinybė. Kopiant į Kotopachio kalną teks patirti tikrą ekspedicijos gyvenimą. Turai trunka maždaug 3–4 dienas, jų metų gali prireikti ir batų su dygliais, vadinamųjų kačių, o plaučiai turės mokytis priprasti prie slėgio pokyčių.
Imja Tse, Nepalas
Azijos pietinėje dalyje, tarp Kinijos ir Indijos, slepiasi Nepalas – valstybė, kuri lyg magnetas traukia išsiilgusius kalnų keliautojus. Ir ne šiaip sau kokių kalnų, o aukščiausių pasaulyje viršukalnių! Didžiausia Nepalo įžymybė – Everestas (Džomolungma). Jo smaili viršūnė – iškilusi į 8848 m aukštį virš jūros lygio. Visgi šis kalnas – vienas iš sudėtingiausių visame pasaulyje, todėl pradedantiesiems alpinistams tikrai jo negalime rekomenduoti. Geriau jau Everestu pasigrožėti viešint Sagarmatos nacionaliniame parke – tai saugomas gamtos kampelis, kuriame saugomas Himalajų kraštovaizdis. Everestas matyti kone iš visų šio parko vietų!
Vis dėlto, Nepalas turi ką pasiūlyti ir tiems keliautojams, kurie neturi specialių, alpinistams būtinų įgūdžių, tačiau svajoja apie kopimą į kalnus. Vienas iš tokių viršukalnių – Imja Tse, dar vadinama Island Peak vardu. „Lengviausia 6000 m aukščio viršukalnė pasaulyje“ – taip šmaikštaudami šį kalną vadina alpinistai. Kaip ir Everestas, taip ir Imja Tse stūkso Sagarmatos nacionalinio parko teritorijoje.
Himalajai yra Himalajai, tad nepaisant to, jog ši viršukalnė įvardijama kaip viena iš lengviausių, jėgų prireiks nemažai. O ir pasiruošti reikės itin atsakingai: kopiant tikrai prireiks batų su dygliais ar specialaus kirvio ledui skaldyti. Paprastiems keliautojams siūlomi turai: galima rinktis, kiek laiko norima kopti. Populiariausi – trunkantys dvi tris dienas. Sakoma, jog tie, kurie įveikė Imja Tse kalną, smarkiai priartėjo prie profesionalų lygos. Jiems tampa atviros ir kitos Himalajų viršūnės.
Orisabos ugnikalnis, Meksika
Smagūs muzikos ritmai, pikantiško skonio patiekalai, spalvų gausa, kolonijinė architektūra, šiuolaikiški didmiesčiai ir svarbus majų bei actekų palikimas – tokia yra Meksika. Tačiau, tai tikrai ne viskas, ką šį šalis gali pasiūlyti keliautojams. Meksika gali pasigirti ir nuostabaus grožio gamtos kampeliais: auksinėmis Karibų jūros pakrantėmis, kanjonais, kriokliais, urvais, taip pat ir kalnais. Na, o vienas iš kalnų, Orisabo ugnikalnis (Pico de Orizaba) – puikus pasirinkimas pradedantiesiems alpinistams.
Orisaba – tai snaudžiantis ugnikalnis, stūksantis Meksikos pietrytinėje dalyje, to paties pavadinimo nacionaliniame parke. Actekai šį 5636 m aukščio kalną laikė šventu. Na, o šiandien Orisabos viršukalnė – ne tik puošia Meksikos kraštovaizdį, tačiau ir gundo keliautojus, trokštančius į ją įkopti.
Orisabos viršūnę dengia ledynai, todėl norintys į ją įkopti turi iš anksto pasirengti: įsidėti būtinų kopimui daiktų. Nors didelis techninis pasirengimas nėra būtinas, reikia nusiteikti, jog teks susidurti su uolomis, sniegu ir ledu. Įprastai ekspedicijos į šį kalną trunka 2–3 dienas, tačiau keliautojai dažnai kalnuose praleidžia daugiau laiko: pirmos dienos skiriamos aklimatizacijai, pripratimui prie slėgio ir kalnų oro. Pripratus – leidžiamasi į žygį, kuris, nors ir nepriskiriamas prie labai sunkių, pareikalauja nemažai jėgų. Na, o išlavinus savo gebėjimus galima leistis ir į sunkesnius žygius.
Kelionių akademija – ieškantiems egzotinių kelionių.
