„Vasarą turiu tris reikalavimus kaimo turizmo sodybai: kad poilsis joje būtų pakankamai privatus – be varginančios kaimynystės, sodyba būtų prie ežero ir ją suptų brandus mišrus miškas. Atrodo, rasti ką nors panašaus Lietuvoje yra beveik neįmanoma. Šiemet su žmona rinkomės sodybą Dzūkijoje, kurios aprašymas atitiko poreikius. Buvo parašyta, kad sodyba – prie ežero ir draustinyje, miško apsuptyje. Kai nuvažiavome, paaiškėjo, kad nėra ten nei draustinio, nei normalaus miško – tik kirtimas, jaunuolynas ir gyvenvietė pašonėje. Štai tokie nuotykiai miškų ir ežerų krašte“, – sako LRT.lt skaitytojas Paulius.
Namelių be patogumų viduryje miško nėra daug. Šią vasarą jie buvo labai populiarūs.
Kad Lietuvoje trūksta kuo mažiau civilizacijos paliestų sodybų, sutinka ir PrieEžero.lt reklamos specialistė Vaida Jurkėnienė, tačiau, pasak jos, patys žmonės daugiausia ieško sodybų, kurios turėtų kuo daugiau patogumų.
„Daugelis šiuolaikinių kaimo turizmo sodybų stengiasi suderinti gamtos teikiamą atgaivą su miesto privalumais (pilna virtuvės įranga, visi patogumai, internetas, tinkleliai nuo uodų), nes būtent to pageidauja klientai. Ir kuo toliau, tuo daugiau įvairių pramogų siūloma: biliardas, boulingas, mini kino salė ir pan.“ – LRT.lt komentavo V.Jurkėnienė.
Jos teigimu, pabūti visiškai gamtos prieglobstyje galima stovyklavietėse, kur apgyvendinama su palapinėmis ar nameliais ant ratų. „Namelių be patogumų viduryje miško nėra daug. Šią vasarą jie buvo labai populiarūs. Yra žmonių, kurie pageidauja būtent tokio poilsio. Tačiau pasiūla nėra didelė, todėl tenka vykti į kempingus“, – kalbėjo PrieEžero.lt reklamos specialistė.
Gamtininkas: gamtos stichiją galima pajusti aukštapelkėse
Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro Gamtinio ir ekologinio ugdymo skyriaus vedėjas ir gamtininkas Almantas Kulbis teigia, jog vietų su neliesta gamta Lietuvoje nestinga.
„Pačiam teko praleisti trumpas atostogas kaime, kurio pavadinimo nenorėčiau minėti. Jis – glūdumoje, apsigyveni paprastoje trobelėje. Dieną gali praleisti su uodais, sparvomis. Kur tik bežengtum – pievos, miškas. Kasdien atrandi įvairiausius augalus ir vabzdžius. Susidaro įspūdis, kad ten ne tik poilsiautojų ar iškylautojų koja nė karto nežengė, bet net ir gamtininkų. Tikrai tokių vietų galima rasti“, – tikino A.Kulbis.
Gamtininkas teigė, kad jam teko keliauti po Pietų Lietuvą Šalčios ir Visinčios upės baseinais, tyrinėti šias upes. „Ten galima sutikti vieną kitą seniai ten gyvenantį žmogų. Tai – praktiškai neliesti tyrai mūsų Lietuvoje, kur galima užtikti pirmykštę gamtos kultūrą“, – LRT.lt sakė A.Kulbis.
Sengirių Lietuvoje, pasak gamtininko, taip pat yra, bet dauguma jų – saugomos ir į jas lankytojams ne taip paprasta patekti. „Tačiau gamtos stichiją galima pajausti ir aukštapelkėse. Įžengus į jas, galima pamatyti visai kitokią gamtą. Žmonės neretai bijo gyvačių, tačiau ne taip lengva jas sutikti pelkėse. Čia tikrai galima pamatyti neliestą gamtą, tiesa, kai kurios jų paskelbtos rezervatais ir lankytojai gali vaikščioti tik pakraščiais, pažintiniais takais“, – tęsė gamtininkas.
Kaip itin vaizdingas vietoves A.Kulbis išskiria Viešvilės valstybinį gamtinį rezervatą ir Labanoro regioninį parką, tačiau palapinių statymas šiose vietose nepageidaujamas.
„Žmonės su palapinėmis ir kepsninėmis yra intarpas natūralioje gamtoje ir kai kurie jų neapgeidautini. Visai kas kita – grupės tikrų keliautojų, turistų, gamtininkų, kurie moka elgtis gamtoje ir išlikti nepastebėti. Jie moka susilieti su gamta. Nakvoti ten nereikėtų – tam yra skirtos specialios vietos, kempingai, poilsiavietės. Tačiau saugomose teritorijose reikia nepamiršti įsigyti lankytojo bilieto“, – primena A.Kulbis.
Gamtininkas sako, kad saugomų teritorijų darbuotojai taip pat organizuoja įvairias edukacines programas, taip pat ir naktinius žygius. „Pastaruosiuose išgirstami naktiniai garsai, pamatomi gyvūnai. Tada tikrai netrūksta įspūdžių. Šios pramogos – nebrangios ir jas veda kvalifikuoti specialistai. Vis dėlto tenka apgailestauti, kad į renginius, skirtus gamtai pažinti ir žygiuoti, susirenka ne tiek daug žmonių. Toks gamtos pažinimas labai reikalingas mažiesiems, kad jie atitrūktų nuo technologijų ir pažintų gamtos įvairovę“, – LRT.lt teigė Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro gamtinio ir ekologinio ugdymo skyriaus vedėjas A.Kulbis.
Gamtos fotografas: niekad nebuvę gamtoje joje ilgai neištvertų
Tinklaraščio „Čepulio fotoklajonės“ ir knygos „Metai. Gamtos fotografo dienoraštis“ autorius Marius Čepulis, praleidžiantis nemažai laiko laukinėje gamtoje fotografuodamas gyvūnus, sako, kad Lietuvoje visiškai nepaliestų miškų nėra daug.
„Tie miškai, kurie visiškai nepaliesti, man yra gražiausi. Miškai dabar pjaunami dideliais mastais. Atželia jaunuolynas, bet tai – tiesiog kirtavietė su 5–10 metų medeliais, o brandaus miško reikia labai gerai paieškoti. Jo yra išties mažai“, – apgailestauja M.Čepulis. Kaip vaizdingas vietoves jis išskiria Aukštaitijos nacionalinį parką, Nemuno kilpų regioninį parką. „Bet į saugomas teritorijas aš nelabai lendu“, – pridūrė M.Čepulis.
Gamtos fotografas sako, kad gamta turi savas taisykles ir, norint joje praleisti daugiau laiko, reikia tam pasiruošti.
Niekada gamtoje nebuvęs žmogus joje ilgai neištvertų. Tam reikia pasiruošimo, pripratimo.
„Niekada gamtoje nebuvęs žmogus joje ilgai neištvertų. Tam reikia pasiruošimo, pripratimo. Negali tiesiog atvažiuoti ir būti. Bet viskas priklauso nuo žmonių: vieniems gamta yra grybavimas, kitiems – išvyka į kaimo turizmo sodybą, kur turi būti labai kruopščiai nupjauta žolė ir išnaikinti uodai, ežeras su tiltu ir paklotas asfaltas. Man gamta – miškas, pievos, pelkės.
Gamtoje yra visiškai kitokia laiko tėkmė. Ten nėra jokių technologijų, tik laikas pagal saulę, pagal paukščių balsus, vabzdžius ir jų elgesį. Gamtos laikas – visiškai kitoks. Kai ten praleidi kelias dienas ir prie gamtos laiko prisitaikai, nebesupranti, kaip gali žmonės gyventi tokiu laiku, kokiu pripratę miestuose“, – LRT.lt kalbėjo M.Čepulis.
Ką gamtos fotografas nešasi su savimi į gamtą? „Fotoįrangos kuprinė sveria 10 kg, dar tiek pat – kiti daiktai ir maistas. Jei vykstu į kokią nors salą praleisti penkių dienų, prisikraunu maisto, vandens, dujinę viryklę, miegmaišį, šiltų rūbų, porą palapinių: vieną – miegoti, kitą – gyvūnams fotografuoti“, – vardijo fotografas.
Stengiuosi ištrūkti į gamtą ir joje praleisti kuo daugiau laiko, bet ne visada pavyksta.
Pastaruoju metu, išvykęs fotografuoti gyvūnų, gamtoje M.Čepulis teigia praleidžiantis 2–3 dienas, o prieš šeimoje gimstant vaikui joje praleisdavo ir po savaitę.
„Stengiuosi ištrūkti į gamtą ir joje praleisti kuo daugiau laiko, bet ne visada pavyksta. Tiek laiko praleidęs gamtoje būni smirdantis, pavargęs, „nusikalęs“. Tada geriausias dalykas – lova ir normalus, šiltas maistas, pavyzdžiui, sriuba. Pasiilgsti ir vaikų, šeimos. Vien dėlto negaliu ilgai būti miške. Bet pabuvus namie porą dienų vėl traukia atgal į mišką.
Štai ir dabar keliauju iš miško, kur centrinėje Lietuvoje sekiojau elnius, nes prasidėjusi jų ruja. Elniai aktyvūs nuo 4 iki 8 val. ryto, tad tuo metu laksčiau po mišką, o nuo 9 iki 17 val. sėdėjau ir nieko nedariau arba tiesiog vaikštinėjau po mišką. Vakare vėl prasideda veiksmas, tad iki kokių 22 val. tenka klajoti po mišką“, – pasakojo M.Čepulis.
