„Man labai neramu dėl Ernesto“, – kiek daugiau nei prieš savaitę man sakė Lietuvoje viešėjusi pirmoji moteris lietuvė įkopusi į Everestą Edita Nichols. Tada nė vienas nė nepagalvojom, kad viskas baigsis štai taip.
Iš tiesų Ernestas Markšaitis žinojo, kad Pakistanas yra nesaugi šalis. Tačiau, kaip pats sakė, pirmą kartą ten nuvažiavęs, realaus pavojaus nejuto.
Ernesto Markšaičio nuotr./Pakistano turgus |
„Mane nustebino Pakistanas. Važiuodamas ten, prisiklausiau, kokia tai pavojinga šalis ir panašiai. Tačiau žmonės ten labai nuolankūs. To nuolankumo aš net buvau šokiruotas. Iš tiesų jie labai paslaugūs, labai draugiški. Kartais tas paslaugumas net peržengia visas ribas. Proto ribas“, – grįžęs iš Pakistano pernai rugpjūtį sakė Ernestas.
Nors iš karto pripažino, kad su Pakistano realybe jis buvo susidūręs. Pernai grįždamas iš kopimo į Broad Peak viršūnę ir ekspedicijos į antrą pagal aukštį pasaulio kalną K2, Ernestas pakliuvo į kariuomenės blokuojamą teritoriją.
Ernesto Markšaičio nuotr./Pakistano karinė bazė kalnuose |
„Važiuojant atgal tame regione buvo įvykdytas teroro aktas, nužudyti 25 žmonės. Vyko kažkokie vietinių genčių nesutarimai ir policija blokavo regioną. Tokiais atvejais regionas blokuojamas, vietos gyventojai praleidžiami, užsieniečiai – ne. Kol nėra palydos tinkamos, kokių poros visureigių su ginkluotais iki ausų policininkais, tol jie tavęs neįleis“, – tąkart įspūdžiais dalinosi alpinistas.
Blokuojamą teritoriją Ernestas kirto lydimas dviejų kulkosvaidžiais ginkluotų visureigių, kuriuose buvo dešimt ginkluotų kareivių.
Šią istoriją vėliau jis pasakojo kiek atsainokai, tarsi tai būtų buvęs nereikšmingas kelionės nuotykis. Jis nenorėjo patikėti, kad alpinistams gali grėsti terorizmo pavojus. Juk alpinistai kopia į kalnus, jie niekam netrukdo.
Oj, Ernestai, kaip tu klydai!
Nieko panašaus iki šiol nėra buvę
Ernestas puikiai suvokė pavojus kopiant į kalnus. Kalnuose amžiams yra likęs ne vienas jo draugas. Tačiau jis vis tiek kopdavo.
Alpinistas Ernestas Markšaitis |
„Deja, kalnuose tikrai žūsta nemažai žmonių. Tačiau, kur nėra mirčių? Kasdien keliuose žūsta žmonės, bet mes vis tiek kasdien sėdame prie vairo. Juk žūtys mūsų neatbaido nuo vairavimo. Tai kodėl nelaimingi atsitikimai kalnuose turėtų atimti norą kopti?“ – lygiai prieš metus, pernai birželį, sakė Ernestas.
Jau šį sausį po tragedijos Prancūzijos Alpėse, kuomet žuvo du lietuviai alpinistai, Ernestas vėl viešai pakartojo, kad kalnai yra nenuspėjami: „Kalnai yra kalnai. Net slidininkai gali pasakyti, kad kalnuose akimirksniu susiformuoja debesys, susidaro kruša, sūkuriai. Po kelių valandų vėl šviečia saulė. Tokių reiškinių negali numatyti, jie kyla staiga“.
Jis suvokė, kad nelaimė kalnuose gali įvykti bet kam, net ir geriausiai pasiruošusiam alpinistui. Mirtis kalnuose visada yra greta, su ja susiduria nemažai kopiančių į viršūnes. Tačiau iki šiol niekas tikrai nė neįtarė, kad kalnuose reikia saugotis ir klastingo žudiko kulkų. Neįtarė, nes nieko panašaus iki šiol nebuvo nutikę.
Meilę kalnams pajuto vaikystėje
Ernestas yra sakęs, kad meilę kalnams pajuto dar vaikystėje. Visų pirma kalnais jį sudomino mama geologė. Jaunystėje ji išmaišė Sibiro platybes, plaukiojo ledlaužiu Arktyje. Grįžusi namo, moteris su sūnumi daug laiko praleisdavo gamtoje, sūnui pasakodama apie savo ekspedicijas, kalnus, ugnikalnius.
E.Markšaičio asmeninio archyvo nuotr./Chan Tengri kalnas (Tian Šanis, 7010 m) saulei leidžiantis |
„Kažkada perskaičiau laikraštyje apie Reinholdą Messnerį (vienas žinomiausių pasaulio alpinistų, kalbant apie kurio patirtį kalnuose, dažnai pridedama „pirmasis pasaulyje“ – red. past.), pamačiau jo nuotraukas iš Himalajų. Į jas galėjau žiūrėti ištisas valandas. O jau studentavimo laikais vasaras leisdavau kambarioko gimtinėje Sevastopolyje (Krymas, Ukraina – red.past.). Ten gausu uolų, kuriomis laipiojome. Ten pramokau lipimo technikos, nors niekada ir nebuvau stiprus „uolininkas“. Sniego „paragavau“ 2007 m.“, – apie save yra pasakojęs Ernestas.
Nuo 2007 m. kalnuose jis apsilankydavo 5-7 kartus per metus. Kopė techninius ir aukštuminius maršrutus. 2011 m. jis sėkmingai vadovavo alpinistų grupei, su kuria įkopė į aukščiausią Šiaurės Amerikos viršūnę Denali (6 194 m.). Visa grupė viršūnę pasiekė dešimtą kopimo dieną. Vėliau lietuviai sužinojo, kad jų rezultatas pagal masiškumą ir greitį per visą Denali istoriją buvo penktas!
T.Jeršovo nuotr./Lietuvos alpinistai aukščiausioje Šiaurės Amerikos viršukalnėje |
„Komandoje buvo keli žmonės pirmą kartą gyvenime stovėję ant „kačių“. Mus aplenkė keturios profesionalų komandos iš Rusijos, Prancūzijos ir JAV. Kopiant į Denali, mūsų komandos sėkmę lėmė tai, kad visi dirbo maksimaliai, buvome nesuvaržyti titulų. Visa komanda buvo kaip vienas žmogus. Keturių kilometrų aukštyje mes kepėme barbekiu, žaidėme futbolą, tinklinį, mėtėme lėkštę. Tokiame aukštyje kiti kopėjai išgyvena negalavimus, todėl mūsų šėliojimai kėlė nuostabą ir pagarbą aplinkiniams“, – vėliau sėkmingą ekspediciją prisiminė Ernestas.
Tačiau ne viskas ir ne visada Ernestu sekėsi sklandžiai. Vienas įvykis parodė, kad einant į kalnus, turi būti viskam pasiruošęs: „Kartą išvykome su trimis draugais lengvai palaipioti Tatruose. Tai atrodė tarsi paprastas pasivaikščiojimas. O likimas lėmė taip, kad vienas iš mūsų žuvo. Ilgai negalėjau atsigauti. Prarasti draugą kalnuose yra nepaprastai sunku“.
Į kalnus ėjo „todėl, kad jie yra“
Pernai Ernestas bandė įkopti į antrą pagal aukštį ir vieną sudėtingiausių pasaulio viršukalnių K2 (8 611 m). Jei jam būtų pavykę, E.Markšaitis būtų tapęs pirmuoju lietuviu, pabuvojusiu viršūnėje.
Viršūnės Ernestas nepasiekė, tačiau jis tapo pirmuoju žmogumi pernai visame regione įveikusiu 8 tūkstančius metrų virš jūros lygio. Tai jis padarė vienas, kovodamas ne tik su vėju, sniegu ir saulės šviesa, bet ir su savimi. Po 36 valandas trukusio žygio į greta K2 esančią Broad Peak (8 051 m) viršukalnę, vietiniai jį praminė „tigru“.
Jau pernai, keliaudamas į K2 bazinę stovyklą, Ernestas, atkreipė dėmesį į „kalnu žudiku“ pramintą Nanga Parbatą (8 126 m). Grįžęs į Lietuvą jis rodė iš toli nufotografuotos viršūnės nuotraukas ir sakė, kad kada nors į ją įkops. Tačiau dar prieš išvykdamas į savo paskutinę kelionę prie „kalno žudiko“, Ernestas metų pradžioje dar dalyvavo tragiškai pasibaigusioje ekspedicijoje į Les Droites viršūnę Alpėse. Šioje kelionėje žuvo du lietuviai, keliavę kartu.
Lietuviai kopė Les Droites viršūnės (Monblano kalnų masyvo) šiaurine siena Prancūzijoje, kai sausio 31 d. juos užklupo pūga. Po paskutinio kopimo į čia pat esantį Šamoni miestelį sugrįžo 5 asmenys – vienas sugrįžo pats, o 4 asmenys buvo parskraidinti gelbėtojų malūnsparniu.
Dar trys alpinistai liko kalnuose. Vienas iš dingusių lietuvių po kiek laiko buvo išgelbėtas. Dar dviejų išgelbėti nepavyko. Jie žuvo.
Ernestas visada tvirtindavo, kad kopti į kalnus yra ne tik sunku fiziškai, bet dažnu atveju – ir morališkai. Tai kainuoja daugybę pinigų. Tai yra rizika ir pavojus. Kalnuose nuolat žūsta alpinistų. Tačiau į klausimą, kodėl susirgę „kalnų liga“ žmonės vis grįžta atgal, jis man vienareikšmiškai taip niekada ir neatsakė.
„Kiekvienas turi savų motyvų. Man patinka būti kalnuose. Ten sutinkama nuostabių žmonių, su kuriais susidraugaujama visam gyvenimui. Į klausimą, kodėl eina į kalnus, kažkada labai taikliai atsakė R.Messneris: „Todėl, kad jie yra“. Aš einu į kalnus, nes myliu gamtą, myliu gyvenimą, man tiesiog gera būti kalnuose. O pasiekus užsibrėžtų tikslų, viduje jauti neapsakomą jausmą“, – sakė Ernestas.