Kemperius keliautojai vadina sausumos jachta, tai autotransporto priemonė, kuri jiems suteikia taip pat visišką autonomiją, nes viduje yra viskas, ko tik žmogui kelionėje reikia. Miegamos vietos ir kondicionierius, virtuvėlė ir šaldytuvas, tualetas ir dušas, netgi televizorius su satelitine antena ir žinoma šildymas, nes atšiauresniame Estijos rajone, nors pas mus jau artėja vasarą, naktimis dar vėsu.
Nutarėme išbandyti šią keliavimo priemonę ir išsinuomojome UAB „Kertušas“ septynvietį „Ford“ firmos kemperį, tiksliau du – šitaip nutarėme pažymėti Lietuvos žurnalistų Kelionių ir pramogų klubo penktąjį gimtadienį. Kad kelionė būtų nenuobodi įsimetėme akordeoną, lauko stalelių, kėdžių ir keletą dviračių. Apsiklijavome klubo ženklais – lipdukais su linksmąja sraige ir patraukėme į Šiaurės Estiją ieškoti nuotykių.
Pasirodo, sunkiausia yra ne susiburti išvykai, tačiau laiku išvykti iš Vilniaus, nes vienas paliko dokumentus, antras pacientų sąrašus, trečias nenusipirko maisto ar gėrimo... o mūsų net keturiolika. Apie vidurdienį, vietoje planuoto ankstyvo ryto, mes jau greitkelyje, aptarinėjame tai, ką norėsime pamatyti. Visų norai dideli, bet žmogaus galimybės ribotos, juk reikės ir pailsėti ir gautą informaciją „suvirškinti“, ir kartais pavalgyti, todėl nusprendžiame kelionės programą koreguoti pagal aplinkybes. Svarbiausiai mes jau keliaujame: „Tikri keliautojai juk esame, ir pramogauti visi mėgstame...“ mūsų klubo himno žodžiai skamba kartu su vėjeliu ausyse.
Diena ant ratų, lyg ant vandens – puikus kemperis, tarsi tikras laivas linguoja pilkais Latvijos keliais, ir taip norėtųsi sustoti prie prošal praskrendančios pilies ar dvaro, tačiau draugai entuziastingai ragina nenukrypti nuo kurso – pirmas sustojimas Tartu mieste. Saulė vakarop – rūpesčius velniop! Artėjanti nakties nežinia visuomet jaudina, nors ir žinome, jog esame lyg ta sraigė su nameliu ant kupros, kur sustosime, ten ir išsimiegosime.
 |
| L.Senkaus nuotr./Tartu katedra |
Tartu sustojame netoliese savo kraštiečio Michailo Barklajaus de Tolio paminklo. Būsimas karvedys gimė 1761 m Pamūšyje, Pakruojo rajone, kur jo tėvai, škotų kilmės aristokratai turėjo dvarą. Michailas buvo pakrikštytas Žeimelio liuteronų bažnyčioje. M.Barklajus de Tolis padarė stulbinančią karinę karjerą, jis tapo Rusijos karo ministru, dalyvavo kare su Napoleonu, o palaidotas Estijoje, Bekloro dvare Jygejiestėje. Pravažiuojant matėme nuorodą į karvedžio mauzoliejų, tačiau dėl laiko stokos neužsukome.
Senamiestis nedidelis, tačiau jaukus, praeiname pro Besibučiuojančios porelės fontaną priešais rotušę, pro Tartu universitetą, kur dirbo garsus astronomas Georgas Vilhelmas Struvė. Trianguliacijos būdu jo išmatuotas geodezinis lankas, einantis ir per Lietuvą, įtrauktas į UNESCO kultūros paveldą. Šiame universitete kaip papildomas dalykas studijuojama ir lietuvių kalba. Savaitgalio vakaras estams puiki proga atsipalaiduoti, todėl daugelis susėdę ant žolės, nesibaimindami viešai gurkšnoja alų.
 |
| L.Senkaus nuotr./Visi prie Tartu rotušės |
Sutemos ir rausvos žaros danguje kviečia keliauti toliau. Dabar pasitikime, daugiau naudinga, negu įkyria auto-navigatore, įsivaizduojama blondine, kuri balsu sufleruoja, kur reikia važiuoti. Kartais galima su ja ir pasiginčyti, tačiau neklausyti jos neverta, kitaip reikėtų įsikniaubus į žemėlapį tamsoje studijuoti ieškomą kelią. Kuomet tamsu, gera pasileisti radiją visu garsu, kad neimtų miegas ir smagiau būtų važiuoti. Priartėjame prie Peipaus arba Čiudo ežero, čia ir planuojame apsistoti. „Sraige 2“ kaip mane girdi, ar priekyje yra tinkama vieta?“ – klausiu per raciją antrojo kemperio ekipažo. Pradžioje girdžiu kažką gargaliuojant, o vėliau signalas dingsta visai, matyt per toli nuvažiavo. Judame į priekį, ieškodami tamsoje stovyklavietės arba kempingo. Signalas atsiranda, tinkama vieta rasta, draugus aptinkame pagal avarinį žibintą.
Pilnatis virš Čiudo ežero, kontrabandininkams iš Rusijos tik trukdo gabenti pigią taboką ir arielką, o mūsų ir varlių džiaugsmui nėra ribų. Pastarosios kelia vestuves, o mes patenkinti klausomės jų „svodbinių“ melodijų. Nustembame pakrantėje aptikę dar sniego, o ant jo vangiai besirangančią salamandrą. Pašvietus žibintuvėliu ji neskuba slėptis, o iš kažkur jai į kompaniją atšuoliuoja varliukė. Susėdame ant suolo ir klausomės jaudinančio gamtos virsmo – pavasarinio jos pabudimo, mieste šito neišgirstum.
Sekančios dienos rytą keliame savo „jachtos bures“ ir aplankome Kuremae – Gervių kalvoje įsikūrusį seniausią Estijoje stačiatikių moterų vienuolyną, jis primena nedidelį Rusijos kremlių. Tai pusiau mūrinė, pusiau medinė gynybinė siena su bokšteliais, juosiantį nežymiai iškilusią kalvą. Jo viduje kelios cerkvės, gyvenamieji, ūkiniai pastatai, gražiai sukrautos aukštos malkų rietuvės.
Užkalbinu sėdintį, su dideliu aukso kryžiumi, popą. Tai iš Rostovo prie Dono į svečius atvykęs vyskupas, laikęs vakar už tris Lietuvos stačiatikių šventuosius kankinius – Joną, Eustachijų ir Antaną mišias. Koks sutapimas? Sakau, jog mes atvykome iš Lietuvos..., o popas šypsosi, sako nieko šiame pasaulyje nevyksta be Dievo valios... todėl ir atvykote. Pasisemiame švento šaltinio vandens, ji naudosime ne tik gėrimui, bet ir maisto ruošimui – nors kelionėje tapsime šventesniais.
 |
| L.Senkaus nuotr./Narva ir Ivangorodas |
Narvoje gyvena tik 6% estų, todėl šį miestą sunku pavadinti estišku, tačiau unikalus jis savo istorine aura, kurią paliko danai, vokiečiai, švedai, rusai ir aišku estai. Karo metu jis buvo beveik visas sugriautas, tačiau vien ko verta atstatyta pilis. Retai kur aptiksite vieną priešais kitą pilis, priklausančias skirtingoms valstybėms – prieš Hermano tvirtovę, kitoje Narvos upės pusėje stūkso Ivangorodo pilis. Pirmoji buvusi gerai įtvirtinta bastioninė tvirtovė, antroji silpnesnė. Iš bokšto viršaus matosi, kad Rusija, nenorėdama nusileisti estams, atstatė tik fasadinę, nuo upės pusę. Tačiau joje jokios gyvybės ženklo nesimato. Turizmo informacijos centre moteris džiaugiasi lankytojais ir geranoriškai pataria, ką mieste turime aplankyti. Paklausta apie Kohtla – Nomme skalūnų šachtą muziejų mūsų neperspėja, jog ši nuo rudens uždaryta ir ten nieko nepešime, tačiau to nežinodami mes ten nuvykstame.
 |
| L.Senkaus nuotr./Ontikos pakrantė |
Ontikos pakrantė, tai unikalūs kalkakmenio skradžiai, stačiai besileidžiantys į jūrą per 30 metrų. Apačioje augančių medžių viršūnės lygiuojasi su batų padais. Jokių apsauginių turėklų nėra, nes šis klinčių plynaukštės skardis, besiribojantis su pakrantės lyguma nusidriekęs kelias dešimtis kilometrų. Kartkartėmis matome žvakeles, jos čia ne atsitiktinai pastatytos ir tai ne švyturio vaidmens atlikėjos, neatsargus žingsnis, vedamas smalsumo, gali tapti nelaimės priežastimi. Prie aukščiausio 57 m Valastės krioklio, šalimais, apačioje matome nukritusią mašiną, norisi tikėti, jog tai tebuvo tik nevykusi pramoga – nustumti nuo skardžio seną automobilį, tai gamtos teršimas. Pakrantėje pastebime apkasų ir blindažų liekanas, tai praeities ir karo atgarsiai.
 |
| Lino Senkaus nuotr./Lavastės krioklys į jūrą |
Rakvere – tai „Lonely planet“, pasaulinio kelionių vadovo knygos rekomenduojamas aplankyti miestas. Sena, dar danų statyta pilis į miestą žvelgia išdidžiai, ją saugo didžiulė 7 m ilgio ir 4 m aukščio bronzinė Tauro skulptūra, greičiausiai tai miesto simbolis ar herbas. Galėtumėm Rakverei padovanoti vilnietišką tauro metalo skulptūrą, stovėjusią apleistą prie „Tauro rago“ aludės, tuomet pilis būtų apsaugota iš abiejų pusių. Senamiestis prižiūrėtas tvarkingai, daugelis namų pastatyta iš kalkakmenio, todėl sunku suprasti ar tai atstatyti, ar naujos statybos pastatai. Vienu žodžiu, estai šaunuoliai, ir jeigu ne „Maximos“ parduotuvė, manytumėm, jog atsidūrėme Skandinavijoje.
Lahemos nacionalinis parkas, estams tai ne tik šiaurinis gamtovaizdis, tačiau ir vienas iš nepriklausomybės simbolių. Kuomet 1973 m jis kūrėsi, estai pasišovė pavadinti jį Lahemos nacionaliniu parku, tačiau Maskvos klerkai nesutiko su tokiu pavadinimu, aiškinama buvo, kad žodis „nacionalinis“ neatitinka sovietinės ideologijos ir gali vadintis tik respublikiniu arba gamtos parku. Tuomet lėtapėdžiams estams pavyko įrodyti, kad šis gamtos kampelis yra jų nacionalinis pasididžiavimas, būdingas tik Estijos gamtai, taip yra visame pasaulyje ir galiausiai jiems buvo nusileista. Tai pirmasis nacionalinis parkas buvusioje Sovietų Sąjungoje, jis buvo tarsi pirmasis ledlaužis ne tiek gamtosaugos, kiek nacionalinio atgimimo erdvėje.
Kasmu kapitonų kaimelis tai dar viena šio parko įžymybė. Per 100 jūreivystės istorijos metų iš šio kaimelio kilo net 64 kapitonai! Pakrantė nusėta didžiuliais, ledynus menančiais, rieduliais ir sakoma, kad tai Europoje vienintelė tokia vieta. Žvyro nerijomis galima patekti netgi į Velnio salą, tačiau, kuomet peri paukščiai, tai daryti draudžiama.
Akį patraukia nežinia kokiais tikslais prie pat vandens supiltas ar suneštas riedulių kalnas. Tik vėliau išsiaiškinau, kad tai Laimės akmenų krūva, kur su kiekvienu atneštu akmeniu žmogus sugalvoja norą. Tikima, kad pirmąjį akmenį čia padėjo Švedijos karalius Karlas II Gustavas XVII amžiuje. „Laimės akmenų“ krūva buvo suardyta 1940 ir atstatyta 1972 metais. Muziejuje mus pasitinka Aarne Vaike – kapitono palikuonis, kuris pasididžiuodamas pasakoja šio pastato istoriją, bei apie pirmąjį estą Ahto Valterį 1931 m. apiplaukusį su jachta aplink pasaulį. Šioje jūreivių mokykloje caro metais buvo muitinė, o šiandien Aarne iš valstybės nuomoja šį pastatą ir pasakoja lankytojams apie estų jūreivystės ištakas. Rodo kėdę, kurioje sėdėjo Švedijos karalius Karlas II Gustavas, Monako princas Albertas, vėliau demonstruoja vikingų 1000 metų senumo kalaviją. Sako, jam šį kardą siūlė keistis į naujutėlaitį visureigį, tačiau Aarne nesutiko. Nors muziejus iš išorės neišvaizdus, viduje sukaupta įdomių eksponatų, o vertingiausias tai pats šeimininkas. Jo žmona kepa pyragą, todėl po visą namą pasklinda gardus kvapas, suteikiantis muziejuj gyvybės.
 |
| Linos Senkaus nuotr./Pietūs prie dvaro |
Kolga dvaras, tai vienas iš daugelio Estijos dvarų, turinčių turtingą istoriją ir netgi savo vaiduoklį. Dvarą šiandien atgavę palikuonys restauruoti jo neskuba, motyvuodami, kad autentiška aplinka yra svarbiau už grožybes. Rūmų pastate įsikūrusioje parduotuvėje klausiu pardavėjos ar galėsime apžiūrėti vidų, tačiau išgirstu atsakymą, kad nei muziejus, nei vaiduoklis nedirba, dar ne sezonas... Iš po ūkinių pastatų tiesiog išteka upelis, galbūt seniau jis suko girnas ar velenus.
Pasistatome lauko stalelius ir kėdes laukdami kuomet kemperio viduje kokas Arūnas paruoš mums pietus. Gera turėti išradingą virėją, jis ir iš kirvio gali pagaminti puikius pietus. Pasiėmęs akordeoną užgroju smagią lietuvišką polkutę, tokia šiame dvare dar neskambėjo, tegu pasiklauso ir rūmų vaiduoklis – Baltoji dama... Operatorius Justas dingsta valandėlei, jis turi čia ką veikti. Seni kalkakmenio pastatai stebi mus pietaujančius, šį pavasarį mes bene pirmieji lankytojai.
Yra objektų Estijoje, kuriuos ieškant turi įdėti pastangų ir sumanumo. Žemėlapyje estiškai pažymėtą Kostivere Karstiala lankytiną objektą surandame ne iškarto, tai karstinių pievų ir požeminės upės paieškos. Tik prie Rebala muziejaus stendo perskaitę angliškai nuorodas suvokiame, kad Joelahtme upė teka beveik mums po kojų. Įdomūs karstiniuose laukuose senieji pilkapiai, apskritimais sudėlioti iš kalkakmenio luitų. Jie datuojami I m.e.a pradžios ir yra seniausi Estijos istorijos paminklai.
 |
| Lino Senkaus nuotr./Keila krioklio purslai |
Keila juga krioklys vienas gražiausių Estijoje, šalia vandens krentančių kaskadų puikuojasi dvaras, kitoje upės pusėje piliakalnius primenantys šlaitai, kuriais mėgo vaikščioti grafas Volkonskis su puošniais aprėdais pasidabinusiomis poniomis. Pravažiuojant čia užsukdavo ir carai, o šiandien šią vietą mėgsta jaunavedžiai. Čia jie vardan amžinos meilės rakina ant tilto su savo vardais spynas, o raktus išmeta į upę. Krentantis vandens šniokštimas veikia magiškai ir rodos žmogų hipnotizuoja, nes nesinori šios vietos palikti.
Paldiski – tai buvusi didžiausia Baltijos jūroje sovietinių povandeninių laivų bazė. Nors čia lankyti nėra ko, tačiau šis miestas kaip ir Sillamae, kur buvo kasamas uranas, įtrauktas į lankytinų sąrašą. Tai estų turizmo biznio šou reklamos dalis. Uosto apsaugininko klausiame, kur stovėjo atominiai povandeniniai, o šis nusišypsojęs atšauna, kad Baltijoje niekados nebuvo atominių povandeninių laivų, tai draudžia pasaulinė konvencija, tačiau priduria, jog atominis reaktorius stovėjo sausumoje, už keleto kilometrų nuo uosto. Šitaip sovietai bandė apgauti pasaulį ir tenai ruošdavo atominių povandeninių laivų jūreivius. „Ne jūs pirmieji apkvailinti, net iš Naujosios Zelandijos ir Australijos buvo atvykę ekskursantai, ieškoję turistiniuose vadovuose pažymėtų atominių povandeninių laivų kapinyno.“
Bala nematę, svarbu pabuvojome paskutiniame šiauriniame Estijos taške, galbūt po daugel metų ir Ignalinos atominė elektrinė bus lankoma, kaip pati nesaugiausia, tačiau saugiai atitarnavusi savo amžių...
Keturios dienos, tai toks ilgas periodas kuomet reikia dirbti ir laukti kelionės. Tačiau kelionėje šios dienos, lyg vienas įkvėpimas, kuomet pajunti tikrą kelionės aromatą ir norėtum juo mėgautis, tačiau žinai juk reikia ir iškvėpti, nes kitaip uždusi. Grįžtant namo per Latviją, iki Rygos likus 67 km, aplankome žurnalistams ir keliautojams labai artimo žmogaus, tikros istorinės asmenybės, kurį laiką gyvenusios Duntės dvare, Jeronimo Fridricho Karlo fon Miunhauzeno muziejų. Pasirodo šis didysis fantazijų meistras – todėl artimas žurnalistams, ir nepranokstamas kelionių pasakotojas – todėl artimas keliautojams, mums geriau žinomas kaip baronas Miunhauzenas, keliaudamas į Peterburgą susižavėjo Latvijos vokietaite Jakobina fon Dunte ir vedęs ją, čia, uošvio dvare Duntėje, gyveno šešerius metus.
Duodame sau žodį aplankyti ir barono tėviškę Bodenverderį, Žemutinėje Saksonijoje, Vokietijoje, juk šio žmogaus kaip ir rašytojo Žiulio Verno fantazijos daugel atvejų jau įgyvendintos. Mūsų kemperis, kuomet su viešbučiu ant ratų gali keliauti per pasaulį, taip pat galėtų būti barono Miunhauzeno pasaulio dalimi, o mes pasijuntame tarsi jo nuotykių dalyviai.
