Nuo ko saugo šventieji? Neįtikėtina Darsūniškio kaimo (buvusio miesto) praeitis

Darsūniškis (Kaišiadorių r.) – įdomus ne tik savo istorija. Vos tik čia atvykus, kaimo pradžioje, akys krypsta į mūrinius vartus, primenančius koplytėlę. Tokių vartų-koplytėlių Darsūniškyje yra net trys. Šie statiniai pasitinka visuose įvažiavimuose. Jokia kita Lietuvos gyvenvietė negali tuo pasigirti, taigi, Darsūniškis šalyje toks vienintelis.
Darsūniškio Šv. Agotos vartai (Kaišiadorių r.)
Darsūniškio Šv. Agotos vartai (Kaišiadorių r.) / „Vieškeliu dundant“ nuotr.

Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“

Tie vartai-koplytėlės, dar kartais bromais vadinami, turi ir savo pavadinimus: Šv. Agotos, Šv. Kazimiero ir Šv. Jurgio.

Suprantama, kad tokie statiniai iškilo ne šiaip sau. Gal visi trys šventieji nuo kažko saugo?..

Pasakodama remsiuosi kaime aptiktais stendais ir Kaišiadorių muziejaus viešai skelbiama informacija.

Pradedant detaliau apžvelgti Darsūniškio istoriją, reikia pradėti nuo to, kad tai – viena seniausių Lietuvos gyvenviečių.

Turbūt Darsūniškio pradžios ištakų būvį dabar geriausiai apibūdintų narai... Suformavus Kauno marias, šalia Darsūniškio esanti Nemuno vaga stipriai išsiplėtė, todėl upės dugne pradingo ir netoliese dunksojęs piliakalnis. Taip, Nemunas prarijo visą piliakalnį, ant kurio stovėjusi pilis buvo žinoma dar nuo XIV a.

1372 m. Vygando kronikoje rašoma, kaip per Grabnyčias kryžiuočiai netikėtai užpuolė Darsūniškio (Dirsunen) pilį. Šalia ėjo didysis kryžiuočių kelias į Trakus, Vilnių. Tai ir pirmasis vietovardžio pavadinimo paminėjimas.

Kryžiuočiai dar ne kartą puolė pilį. Kalbama, kad 1382 m. jie prie minėtos pilies šaudė iš artilerijos pabūklų (bombardų). Galimai, tai yra vienas iš pirmųjų kartų Lietuvoje, kai buvo panaudotas toks ginklas. Vietiniams tai turėjo būti košmariškas įvykis.

„Vieškeliu dundant“ nuotr. / Darsūniškio bažnyčios varpinė (Kaišiadorių r.)
„Vieškeliu dundant“ nuotr. / Darsūniškio bažnyčios varpinė (Kaišiadorių r.)

Vėliau čia buvo garsus Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto dvaras. Lenkų istorikas Janas Duglošas yra parašęs, kad 1418 m. Darsūniškyje Vytautas pasitiko Jogailą: „priėmė karalių bei karalienę ir visus karalystės prelatus bei baronus“... Pamėginkime įsivaizduoti tuometinį Darsūniškio vaizdą...

Miestelis auga. 1486 m. Darsūniškis tampa miestu. 1569 m. atliktoje dvaro ir pilies revizijoje nurodyta, kad čia veikė net 19 karčemų. Tais laikais mieste buvo prieplauka, kurioje sustodavo prekybiniai laivai. Dažniausiai jais plukdyta mediena.

Po maždaug šimtmečio miestas buvo sudegintas. Lyg to būtų maža, 1702 m. vietovėje įvyko didis mūšis su švedais, kuriame nugalėjo lietuviai. Kerštaudamas Švedijos karalius Karolis XII įsakė Darsūniškį padegti. Viskas virto pelenais.

1812 m. Napoleono žygio metu Darsūniškis vėl beveik visas sudegė. Dar degė 1818 m., 1848 m. ir II-ojo pasaulinio karo pabaigoje.

„Vieškeliu dundant“ nuotr. / Darsūniškio Šv. Kazimiero vartai (Kaišiadorių r.)
„Vieškeliu dundant“ nuotr. / Darsūniškio Šv. Kazimiero vartai (Kaišiadorių r.)

Gal visų gaisrų ir nesuskaičiuotume, gal visi ir neįamžinti tos ilgos vieno kaimo istorijos sūkuriuose...

Būtent nuolatos kamuojantys liepsnų liežuviai, priešų neapykanta ir kitos negandos Darsūniškio gyventojus XIX a. pradžioje įkvėpė pastatyti minėtuosius vartus-koplytėles (kai kuriuose šaltiniuose nurodomas šiek tiek ankstesnis laikas).

Turbūt svarbiausi iš visų trijų vartų-koplytėlių galėjo būti Šv. Agotos. Juk dar ir šiais laikais siciliečiai šios šventosios iš Italijos meldžia, kad Etnos ugnikalnis jų nepražudytų. Nuo ugnies taip apsisaugoti tikėjosi ir Darsūniškio gyventojai. Žmonių prisiminimai byloja, kad vos tik kildavo gaisras, reikėdavo paliesti šventosios skulptūrą, paskui – degantį namą, tada ugnis iškart išnykdavo.

Šv. Kazimiero (Lietuvos globėjo) vartai iškilo tuo pačiu metu kaip ir Šv. Agotos.

„Vieškeliu dundant“ nuotr. / Darsūniškio Šv. Agotos vartai (Kaišiadorių r.)
„Vieškeliu dundant“ nuotr. / Darsūniškio Šv. Agotos vartai (Kaišiadorių r.)

Šv. Jurgio (gyvulių globėjo) vartai čia nutūpė vėliausiai – 1910 m. Tiesiog tada šioje vietoje stovėjo vos keli namai. Pagrindinė gatvė jungė jau anksčiau pastatytus vartus.

Menamos legendos, kad vartai tikrai stebuklingi, kad jie gelbėdavo nuo nelaimių, nuo liepsnų. Prie jų vykdavo procesijos, žmonės melsdavosi, prašydavo šventųjų malonės.

Deja, bet unikalieji vartai buvo sugriauti 1963 m., atstatyti tik 1990 m.

Apie Darsūniškį dar būtų galima pasakoti labai daug – ir apie aukso monetų lobį, kuris panaudotas bažnyčios statybai, ir apie ypatingą šaltinį…

Kita vertus, apie kai ką dar tikrai reikėtų plačiau užsiminti. Mano nuomone, šis įvykis liudija vieno siaubingiausių žmonių žiaurumo išraiškos laikotarpio pabaigą. Gaila, kad tas įvykis buvo būtent pas mus.

XVIII a., ganėtinai vėlai, Darsūniškyje už raganavimą buvo sudeginti čia gyvenę Sofija ir Juozapas Šarkos.

Juozapo sutuoktinės Sofijos plaukuose pastebėta paukščio plunksna, todėl pamanyta, kad ji gali skraidyti... Tokių beprasmiškų mirčių Lietuvoje buvo daug, dažnai kažkam kažkuo neįtikę žmonės turėdavo baisiausiu būdu atsisveikinti su gyvenimu.

Darsūniškyje už raganavimą buvo sudeginti čia gyvenę Sofija ir Juozapas Šarkos

Manoma, kad ši šeima – paskutiniai Europoje ant laužo myriop pasiųsti „raganiai“...

Taip, Darsūniškio praeitis galėtų virsti ne vienu istoriniu kino filmu, spektakliu ar romanu. Be abejonės, šio kaimo žemė matė gal net daugiau, nei kai kurie mūsų šiandienos miestai.

Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis