Vilnonis lordo kanclerio maišas
Visi lordų rūmų nariai sėdi ant suolų, ir tiktai lordas kancleris – ant maišo su vilna. Šis paprotys yra išlikęs nuo viduramžių, kai Anglija buvo pagrindinė vilnos gamintoja ir eksportuotoja. Šiandien laikai jau nebe tie, bet lordas kancleris kaip ir anksčiau tebesėdi ant Ūkanotojo Albiono nacionalinės vertybės simbolio. Vienintelis skirtumas nuo viduramžių laikų – maišas prikemšamas ne tik Didžiosios Britanijos, bet ir kitų Europos Sąjungos šalių gamybos vilnos. Vardan solidarumo, taip sakant.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Britanijos parlamento rūmai |
Skrybėlės
Skrybėlės – senas britų parlamentinio etiketo atributas. Seniau jos visą laiką būdavo dėvimos, sėdint posėdžių salėje, tačiau visada būdavo nuimamos nuo galvų į šią salę įeinant ir ir jos išeinant, taip pat pasisakymų metu. Skrybėlė anksčiau tarnavo ir kaip priemonė savo vietai posėdžių salėje užimti. Buvo laikomasi nuomonės, jog, palikęs skrybėlę savo sėdimojoje vietoje, parlamentaras tik laikinai kažkur pasitraukė ir netrukus sugrįš. Logika aiški – toli be šio svarbaus galvos apdangalo jis nenukeliaus ir turės grįžti posėdžiauti. Tačiau netrukus gudrūs parlamentarai sugalvojo būdą, kaip netrukdomai praleisti posėdžius: vieną skrybėlę jie uždėdavo ant savo darbo kėdės, kitą – nešiodavosi su savimi portfelyje.
Mūsų laikais skrybėlių dėvėjimas neprivalomas, tačiau parlamentarai vis vien jas privalo turėti su savimi. Mat, kreipiantis į „spikerį“, ji būtinai turi būti užsidėta ant galvos. Išimtis – moterys deputatės: jos skrybėlių gali iš viso nedėvėti.
Tuo tarpu medalius ir kitus apdovanojimo ženklus, bylojančius apie monarchų dėkingumą deputatui, parlamente prisisegti uždrausta. Tai – prastas tonas.
Uostomasis tabakas
Yra dar vienas žaismingas praeities reliktas. Tai – uostomasis tabakas, skirtas Žemutinių parlamento rūmų deputatams ir likusiems šių rūmų klerkams. Jo prikimšta tabokinė guli prie įėjimo durų. Tiesa, šiais laikais tik labai nedidelė žmonių dalis pasinaudoja galimybe šitokiu būdu patenkinti savo poreikį nikotinui. Beje, uostomasis tabakas yra vienintelė tabako rūšis, leista naudoti parlamento rūmuose ir komitetuose. Rūkyti čia kategoriškai uždrausta net nuo 1693 metų.
Kalba ir tradicijos
Posakiai, vartojami parlamente, taip pat paklūsta ypatingoms taisyklėms. Parlamente negalima vartoti žodžių ir sakinių, kurie galėtų įžeisti parlamentarus. Pavyzdžiui, čia kategoriškai uždrausti grubūs posakiai, taip pat pareiškimai, teigiantys, jog kuris nors deputatas meluoja ar girtauja. Neleidžiama iškreipti kito parlamentaro žodžių, jau nekalbant apie tai, kad čia iš viso uždrausti tokie apibūdinimai, kaip niekadėjas, niekšas, bailys, kvailys, chuliganas, dezertyras, kiaulė, provokatorius, išdavikas... Jeigu kas nors šias taisykles pažeidžia, „spikeris“ paprašo atsiimti savo žodžius atgal. Jeigu kalbėtojas nepaklūsta, jis atitinkamam laikui išstatomas už durų.
Atsisveikinimo nusilenkimas
Palikdami posėdžių salę, Žemutinių parlamento rūmų deputatai privalo ceremoningai nusilenkti „spikeriui“. Šis paprotys yra išlikęs nuo tų laikų, kai parlamentarai posėdžiaudavo šv. Stiveno koplyčioje. Tada „spikeris“ stovėdavo greta altoriaus, ir automatiškai pelnydavo pagarbos dozę.
Policininkas palydės
Parlamento posėdžiams baigiantis, salėje išdygsta policininkas, kuris kreipiasi į parlamentarus su tradiciniu klausimu: „Kas eina namo?“. Ši tradicija gimė dar tais laikais, kai Londone nebuvo centrinio gatvių apšvietimo ir parlamentarai būdavo priversti grįžti į namus ne pavieniui, o nedidelėmis grupelėmis, šitokiu būdu sumažindami riziką būti apiplėšti. Ar esama šios rizikos dabar – sunku pasakyti. Šiaip ar taip, kartais deputatai nuo policininkų palydos neatsisako.
Asmeninė karalienės leibgvardija
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Karalienės gimtadieniu besiruošianti raitosios kavalerijos raitelė |
Karališkųjų rūmų apsaugos tarnyba susideda iš 60 eilinių sargybinių ir 6 karininkų. Ji buvo įsteigta dar 1485 metais asmeninei karališkosios šeimos apsaugai ir yra laikoma pačiu seniausiu kariniu apsaugos padaliniu pasaulyje. Tiktai nepainiokite jos su „bifiteriais“, Tauerio sargybiniais.
Šiandieniniai leibgvardiečiai laikomi valstybės tarnautojais ir saugo tvarką visų karalienės vizitų ir priėmimų metu. Pavyzdžiui, kad ir per kasmetinę arbatos gėrimo ceremoniją Bekingemo rūmų sode, į kurią sukviečiami visi diplomatinio korpuso nariai.
Į asmeninės karalienės leibgvardijos pareigas įeina ir tokios pareigos, kaip degustuoti karališkuosius patiekalus, rūpintis jų miegamųjų apsauga (kitaip tariant, gadinti karališkųjų šeimų narių asmeninį gyvenimą budint ant jų kambarių slenksčių naktimis), be to, būtent leibgvardija apieško Vestminsterio rūmų požemius prieš kiekvieną karalienės vizitą į parlamentą. O viskas todėl, kad tolimais 1605 metais grupė sąmokslininkų bandė susprogdinti parlamento pastatą. Tradicija nepakito iki šių dienų, tik dabar sprogstamųjų medžiagų leibgvardijai padeda ieškoti ir policija.
Lordas oberhofmeisteris
Tai – seniausias titulas šalyje, kurį turi paties pirmo jo savininko – Obrio de Veros – tiesioginiai palikuonys. Titulą įsteigė dar Anglijos karalius Henrikas I, kuriuo gyvenamuoju metu tai buvo pati aukščiausia dvaro pareigybė. Dabar šio titulo reikšmė, žinoma, yra sumažėjusi, nes lordo oberhofmeisterio žinioje yra likęs tiktai Vestminsterio rūmų ūkis. Trumpiau kalbant, tai – paprasčiausias karališkasis ūkvedys.
Raktas, kuris kabo ant šio tituluoto asmens diržo, yra senas jo valdžios simbolis. Lordas oberhofmeisteris, be ūkinių pareigų, dar padeda monarchams apsirengti karūnavimo iškilmėms ir ypač uoliai prižiūri tvarką Vestminsteryje tą dieną, kai karalienė pradeda parlamento posėdį. Titulas paveldimas.
Karališkųjų pasiuntinių korpuso viršininkas
Pasiuntinių simbolį – skydą su sidabriniu skaliku ant žydros juostos – šiam korpusui asmeniškai yra įteikęs dar karalius Henrikas VII. Nuo to laiko raiti karališkieji pasiuntiniai, rizikuodami gyvybe, pristato monarchų siunčiamas slaptas žinias į visus karalystės kampelius ir už šalies ribų.
Paslaptys, kurias saugo karališkieji kurjeriai, ir šiandien valstybei turi gyvybiškai svarbios reikšmės – kaip ir viduramžių laikų karalių kariniai įsakai. Mūsų laikais kiekvienas pasiuntinys per metus sukaria ne mažiau kaip 250 tūkst. mylių (tiesa, ne jodamas ant žirgo, o važiuodamas automobiliu), veždamas užantspauduotą karališkąjį paštą, saugomą tarptautinių susitarimų. Gaila, tačiau romantinis pasiuntinių korpuso viršininko titulas dabar pakeistas į slaptojo pašto tarnybos viršininko pareigas.
Škotijos heraldinės tarnybos vadas
Vyriausiasis heraldininkas, turintis lordo titulą, paklūsta tiktai monarchams. Jis skelbia karališkuosius įsakymus stovėdamas sename Edinburgo bokšte (o šis bokštas yra greta parlamento pastato). Būtent iš čia heraldininkas paskelbė škotams apie tai, kad Vestminsterio parlamentas išvaikytas ir Kromvelis paėmė valdžią į savo rankas. Tiesa, pranešimas buvo paskelbtas praėjus trims dienoms po šio įvykio, mat būtent šitiek laiko prireikė pasiuntiniams, turėjusiems sukarti 400 mylių. Škotija, skirtingai nuo Anglijos, turi savų ypatybių. Vyriausiasis heraldininkas turi savo rūmus, sprendžiančius įvairiausias heraldikos problemas. Šis lordas, kurio titulas primena, jog Škotijos herbe pavaizduotas liūtas, stovintis ant užpakalinių kojų, atsako ir už valstybines ceremonijas Škotijoje.
Vyriausiasis arklininkas
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Žirgininkas ruošia žirgą karalienės gimtadienio iškilmėms |
Ankstesniais laikais kovų baigtys itin smarkiai priklausydavo ir nuo žirgų jėgos bei ištvermės. Taigi mažai kuri dvaro rūmų pareigybė buvo tokia svarbi, kaip karališkųjų arklidžių valdytojo pareigybė. Trys vyriausieji karaliaus Henriko V laikų arklininkai kovėsi petis petin su monarchu Azenkūro mūšyje, o vyriausiuoju karalienės Elžbietos I arklininku buvo jos mylimasis Robertas Dadlis. Titulą paveldėjo Esekso hercogas, kuriam atiteko ne pati geriausia dalia. Nors iki 1782 metų vyriausiojo arklininko pareigos buvo prilygintos ministrų kabineto nario ir pero rangui, ir iki 1942 metų šias pareigas skirdavo vyriausybė, šiandien šis žmogus jau neatsako už raitosios divizijos parengimą armijai arba karališkajai šeimai. Tuo užsiima patyrę profesionalai. Bet per visas ceremonijas, kuriose dalyvauja žirgai, greta karalienės visada būna vyriausiasis rūmų arklininkas, lordas M. Vestas.
Vyriausiasis konsteblis ir Oksfordo universiteto konstebliai
Vienintelė vieta, kur dar galima sutikti žmones, vilkinčius tradicinius Londono Sičio gyventojų apdarus, tai – Oksfordas. Universiteto konstebliai, laikomi vienais iš pačių seniausių policininkų Europoje, cilindrus katiliukais pakeitė tik 1946 metais. Jie patruliuoja po miestelį nuo 1215 metų, prižiūrėdami tvarką tarp studentų. Iki Antrojo pasaulinio karo laikų jie turėjo teisę išvilkti studentus iš alubarių ir tikrinti, ar universiteto ribose nesama pašalinių. Dabar konstebliai daugiau nesikiša į tokio pobūdžio prasižengimus, bet iš jų dėmesio vis vien neišnyksta pernelyg garsios puotos ir visi apgavystės atvejai universiteto teritorijoje.
Vyriausioji karalystės gėlininkė
Deja, dar iš istorijos žinoma, kad viena iš svarbiausių priežasčių, dėl kurios monarchai kraustydavosi iš rūmų į rūmus, buvo siaubinga dvarų kanalizacinių sistemų būklė. Karališkuosiuose apartamentuose gyveno daugybė tarnų. Vamzdžiai, kuriais buvo šalinami nešvarumai, galėjo neužsikimšdami ištarnauti tik porą savaičių, o po to buvimas didnguose apartamentuose pradėdavo grėsti sveikatai. Visai galimas daiktas, kad viena iš paskutiniųjų prakiurusių vamzdžių aukų buvo princas Albertas, 1861 metais miręs nuo vidurių šiltinės.
Ir tada į kovą prieš blogą kanalizaciją pakilo karališkųjų rūmų gėlininkė. Kvepiantys augalai tais laikais buvo naudojami ir nuo dvoko, ir nuo užkrečiamų ligų. Karališkieji apartamentai buvo gausiai pribarstomi žiedų ir lapų mišinio, o kai monarchas išsiruošdavo susitikti su liaudimi, greta jo būtinai eidavo ir gėlininkė.
Karališkosios gėlininkės pareigas iki šiol eina tiktai Anos Felton įpėdiniai. Ši moteris gėlininkės pareigas ėjo dar Angliją valdant Jurgiui IV, XIX amžiaus pradžioje.
Karališkųjų rankų plovėjas
Šią unikalią pareigybę nuo XVI a. puoselėja škotų Grofardų šeimynos atstovai. Jie paveldėjo ją iš kuklaus savo protėvio, kurio istoriją visiems yra paporinęs garsusis rašytojas Valteris Skotas.
Vienąsyk ant Kremondo tilto fermerio samdinys išgelbėjo nuo banditų gaujos keleivį. Nepažįstamasis pasivadino Gudmenu ir pakvietė savo išgelbėtoją apsilankyti rūmuose. Kai samdinys atvyko, Gudmenas jį pasitiko, aprodė visas menes ir pabaigoje pasakė, jog dabar jie galės išvysti karalių. Jį pažinti nesunku: jis vienintelis būsiąs su galvos apdangalu. Svečias pasimetęs apžvelgė puošnius žmones ir pasakė savo palydovui: „Tikriausiai karalius esate jūs arba aš, todėl, kad mes vieninteliai čia su skrybėlėmis“. Nusikvatojęs Jakovas VI (nes Gudmenu, aišku, buvo pats karalius) už didvyriškumą, parodytą per susirėmimą ant tilto, padovanojo savo išgelbėtojui tą fermą, kurioje jis dirbo samdiniu.
Be to, jis pasakė, kad nuo dabar fermeris ir jo įpėdiniai turės teisę plauti karaliui rankas ant tilto ir rūmuose. 1822 metais Jurgio IV ši ceremonija buvo atnaujinta ir tebeegzistuoja iki šių dienų. Grofardų šeima, gyvenanti vis ten pat, prie Kremondo tilto, ir dabar turi visada parengtą sidabrinį ąsotį, dubenį ir iškrakmolintą rankšluostį.
Senovinio Ardėnų miško girininkas
Kažkada, neatmenamais laikais, visa Anglija buvo dengiama miškų. Praėjusieji amžiai pastebimai juos praretino, ir dabar iš senovinio Ardėnų miško, esančio šalies vidury, praktiškai liko tik prisiminimas. Bet kad šis prisiminimas neišnyktų, 1785 metais Ailesfordo hercogas H. Finčas įsteigė Ardėnų miško girininko pareigybę.
Svarbiausias girininko rūpestis buvo visokeriopai propaguoti šaudymo iš lanko tradicijas. Ir šaudymo ne iš šiuolaikinio lengvo sportinio lanko, o iš galingo senovinio lanko, pagaminto iš kukmedžio. Tai galingas ginklas, nulėmęs svarbių anglams mūšių baigtį, – savotiškas viduramžių kulkosvaidis. Tarp 80 –ies girininkų, kurių pareigas vis dar tebeeina minėtojo hercogo H. Finčo palikuonys, yra ir klasikinio veikalo apie šaudymo iš lanko autorius – aktorius Robertas Hardis.
