Naujuosius metus sutikome keliaudami Tasmanijoje. Dabar jau žinau, kad tai permainingo oro, laukinės gamtos šalis be gero interneto. Užtai gyvūnų saloje daug. Jei apsilankę Australijoje kengūras pamatėme tik zoologijos sode bei partrenktas kelyje, čia situacija yra kur kas geresnė.
Gamtai skyrėme daugiausiai laiko – vaikščiojome įspūdingais takais nacionaliniuose parkuose, stebėjome kraštovaizdį lyg iš atvirukų, susipažinome su ypatingais australiškais gyvūnais tiek gamtoje, tiek specialiose veisimui ir išsaugojimui skirtose įstaigose.
Nuo Van Dimeno žemės iki Tasmanijos
Paprastai kelionėse nuobodų laiką automobilyje praturtinu skaitydama bendrakeleiviams internete rastą informaciją ir įdomybes apie šalį, kurioje keliaujame. Tasmanijoje internetas prastas, todėl važinėdami būdavome „be ryšio“. Internetą buvo galima rasti tik kavinėse ir turizmo centruose. Todėl kelyje skaitydavau muziejuose gautus lankstinukus taip plėsdama mūsų žinias apie šį beveik niekam negirdėtą kraštą.
Anot juose rastos informacijos, Tasmaniją, anksčiau vadinta Van Dimeno žeme, britai išnaudojo talpindami pačioje Didžiosios Britanijos saloje nebetelpančius kalinius. Aplankėme Port Artūro miestelį, kuriame nuo 1833 iki 1877 m. buvo laikomi sunkiausi kaliniai.
Kadangi atvykome vėlai ir neturėjome pakankamai laiko patys viską apvaikščioti, su vaikais išplaukėme laivu iki Mirusiųjų salos, kur buvo laidojami kaliniai bei juos prižiūrintis personalas.
Kartais pasitaikydavo ir 9-erių metų nusikaltėlių.
Gidas papasakojo, kad čia buvo laidojami ir mirę netoliese buvusiame vaikų kalėjime kalėję vaikai. Čia buvo atgabenami 10–14 m. berniukai, bet kartais pasitaikydavo ir 9-erių metų nusikaltėlių. Buvo baisu suvokti, kad čia akmenis tašė ir sienas statė panašaus amžiaus kaip mano mažyliai.
Sunku prognozuoti orus
Kitą rytą salą pradėjome tyrinėti pėsčiomis. Informacija prie pažintinio tako skelbė, kad orai čia neprognozuojami ir dažnai keičiasi. Turizmo centro filmuke buvo rodoma, kad galima pradėti žygį saulei šviečiant, o baigti jau klampojant per pusnis. Na, sniegas gal būna tik žiemą, bet net ir dabar – Australišką vasarą – orai nebuvo malonūs – mus ir sulijo, ir sušaldė. Teko susirengti visus turimus drabužius ir net skara apsivynioti ausis.
Važiuojant į kitą žygį ir sėdint automobilyje atrodė, kad lauke bus labai karšta, nes švietė saulė, o danguje nesimatė nė debesėlio. Bet užteko išlipti ir susidurti su nedraugiškais vėjo gūsiais. Todėl vėl teko eiti mūvint ilgomis kelnėmis ir neštis striukes. Jei pradžioje dar graužiausi, kodėl nepersimoviau šortais, priėjus prie smagaus pavadinimo Vyno taurės įlankos, net su striuke neatrodė per šilta.
Be to, pasigailėjome, kad kelionei tik pasitepėme kremu nuo saulės. Reikėjo nepamiršti ir apsaugos nuo uodų, nes drėgnesnėse vietose jų buvo pilna. Po žygio visi namo grįžo kasydamiesi ir pasipuošę daugybe spuogelių.
Tasmanijoje pagaliau pamatėme gyvas kengūras
Įsivaizdavau, kad keliaudama po Australiją kasdien matysiu kengūras ir koalas. Deja, koalą mačiau tik zoologijos sode, o kengūras – tik negyvas keliuose. Nors kelio ženklai dažnai skelbia apie į kelią išbėgti (ar kaip čia dažniau pasitaiko – įšokti) galinčius gyvūnus, automobilių ratų išvengti jiems nepavyksta.
Apie 42 proc. Tasmanijos teritorijos yra tam tikro laipsnio rezervatas, todėl nors ant kelių taip pat voliojasi daug žuvusių gyvūnėlių, netoliese lengva pamatyti ir gyvų.
Didžiąsias kengūras Tasmanijoje geriausia stebėti saugomose teritorijose, bet važinėdami ir vaikščiodami čia pamatėme daug gyvų valabių – nedidelių kengūryčių. Jos drąsiai šuoliuodavo prieš automobilius, todėl mažesniuose keliuose ar vakarėjant vairuoti reikėjo tikrai atsargiai.
Dažnai nuo automobilių ratų nukenčia ir sterbliniai meškiukai vombatai ar jau minėti oposumai. Mums pasisekė juos sutikti ne kelyje, o kempinge ar žygyje. Vombatas šalia kelio triauškė žoles, šaknis ir į mus nekreipė jokio dėmesio, o oposumai ir valabės net užsukdavo į kempingo teritoriją, tikėdamiesi rasti neatsargiai keliautojų palikto maisto.
Nesiūlykite velniui obuolio, jis labiau mėgsta mėsą
Vieną vakarą paskyrėme pažinčiai su didžiausiais sterbliniais plėšrūnais – Tasmanijos velniais. Kartu su dideliu turistų būriu susirikiavome aplink aptvertą teritoriją ir stebėjome žaismingai pusiau striuokomis aplink bėginėjančius velniukus.
Darbuotoja priminė, kad šie gyvūnai tik atrodo mieli, nepavojingi ir prašė atsakingai prižiūrėti vaikus, kad šie į aptvarą nekištų rankų bei nesilenktų per barjerą, rizikuodami įkristi. Šių gyvūnų nasrai išsižioja plačiai, o žandikaulių sukandimas vienas stipriausių, todėl, anot gidės, kam nors įkritus nebespėtume ištraukti sveiko.
Buvo sutraiškyti net didieji kaulai, o gyvūnai suryti su visu kailiu.
Patys galėjome būti šių žodžių liudininkais, kai velniams padavus oposumų ir vombatų maitos nereikėjo laukti nė 5 minučių. Buvo sutraiškyti net didieji kaulai, o gyvūnai suryti su visu kailiu.
Pasiklausėme ir dėl maisto kovojančių plėšrūnų kriokimo senais laikais lėmusio tokį jų pavadinimą. Gyvūnai grėsmingu urzgimu atbaido kitus į grobį galinčius kėsintis konkurentus, o žmonėms tamsoje išgirdus tokius garsus tikrai šauna mintis, kad netoliese draskosi velniai.
Tasmanijos velniai saugomi nuo Tasmanijos tigrų likimo
Kadangi Australijos ir Tasmanijos keliuose matėme daug žuvusių gyvūnų, stebėdami maitinimą galvojome, kad maistas Tasmanijos vilkams renkamas tiesiog nuo greitkelio. Buvome pataisyti, kad nežinia kada žuvusių ir musių nutupėtų gaišenų šiems saugomiems vilkiukams niekas neduoda.
Kadangi visoje Australijoje taip mažai plėšrūnų, o daug natūralių ir dar europiečių atvežtų žolėdžių (kaip, pvz,. triušiai) yra samdomas medžiotojas, kuris įstaigos globotiniams prišaudo šviežiausios mėsytės. O tada mokslininkai ją dar ištiria ir patikrina dėl įvairių ligų.
Gidė papasakojo apie bandymus išsaugoti rūšį ir jai kylančias grėsmes. Kažkada Australijoje gyveno dar ir Tasmanijos tigrai (thylacinai), bet paskutinis nugaišo Hobarto zoologijos sode 1936 m.
Taip pat Tasmanijos velniai anksčiau buvo paplitę visoje Australijoje, bet dabar juos galima rasti tik Tasmanijos saloje. O ir šioje jiems didelę grėsmę kelia įvairios ligos, tarp kurių ir plintantys snukio vėžiniai susirgimai. Jie pažeidžia žandikaulį ir gyvūnai miršta nebegalėdami maitintis.
Tasmanijos velniai anksčiau buvo paplitę visoje Australijoje.
Kartu gidė pasidžiaugė nedideliais atkūrimo darbais. Apie 40 sveikų gyvūnų buvo išvežta į Australiją, tam, kad ten būtų galima iš dalies atkurti velnių populiaciją, o ateityje sveikus jauniklius parvežti atgal ir Tasmanijos velnius išgelbėti nuo išnykimo.
Įdomiausius gyvūnus gamtoje pamatyti sunku
Tasmanijoje yra ir mielesnių gyvūnų. Išvažiuodami aplankėme ančiasnapių namus, kur galėjome stebėti juos bei echidnas. Ančiasnapiai murkdėsi dideliame akvariume ir taip mums demonstravo, kad vandenyje jie jaučiasi lyg žuvys.
Buvome ir įspėti, kad gamtoje pamatę ančiasnapį, neimtume jo į rankas, nes patinai ant kojų turi pentinus, kuriais gali gintis, suleisdami aukai pavojingų nuodų. Aišku, kai juos ne zoologijos soduose pamato vos apie 3 proc. australų, manau esame saugūs.
Apžiūrinėdami echidnas susėdome ant grindų ir prigrasinti netriukšmauti (nes tai bailūs ir labai drovūs gyvūnėliai), galėjome ne tik stebėti, kaip jos šmižinėja aplink ir valgo, bet net pajusti jų snukučių bakstelėjimus.
Maistą į burną jos susišluodavo ilgu liežuviu, todėl pasirodė labai simpatiškos. Po ausyse vis dar skambančio anos dienos kaulų triauškinimo, man daug mielesni buvo gyvūnai, kurie neturi dantų.
Taip ir baigėsi mūsų pažintis su kupina netikėtumų Tasmanija. Vakarais į namelį sparčiau gynė ne tik šaltis, bet ir šiokia tokia gyvosios gamtos baimė. O ir ryte pirmiausiai iškišdavau galvą ir apsidairydavau, ar kelias saugus tiek nuo velnių, tiek nuo oposumų.
Dėl gyvūnų tolumoje esu nieko prieš, bet mano namai – mano tvirtovė, o jos nenoriu dalintis su jokiais neprašytais įsibrovėliais. Kad ir kaip mielai jie atrodytų.
