Pnompenis – miestas, kuriame gana nedaug lankytinų vietų. Brangiausias Kambodžos perlas – Ankor Vato šventyklų kompleksas – yra už aštuonių valandų kelio nuo sostinės, tad turistai iki šiol neretai Pnompenį vertindavo tik kaip tarpinį kelionės punktą šiame maršrute. Tačiau be reikalo: Pnompenyje yra dėl ko užsibūti. Tai ne tik senovės paminklai, tokie kaip Vat Pnomas, nuo kurio prasidėjo miesto istorija, ar karališkieji rūmai, bet ir objektai, susiję su naujausia Kambodžos istorija, – pavyzdžiui, Tuol Slengo mokykla, kurioje raudonieji khmerai per ketverius metus nužudė per 17 tūkst. žmonių.
Lenta.ru žurnalistas papasakojo, kodėl Tuol Slengas yra svarbiausia vieta, kurią būtina pamatyti Kambodžoje.
Prieš beveik 42 metus, 1975 metų balandžio 17-ąją, radikalieji Kambodžos komunistai, pasivadinę raudonaisiais khmerais, laimėjo karą prieš vyriausybines pajėgas: jie įžengė į šalies sostinę ir praktiškai tą pačią dieną iš miesto išvijo per milijoną gyventojų. Pol Potas manė, kad Demokratinė Kampučija (taip neilgą jo valdymo laikotarpį vadinosi valstybė) turi būti agrarinė valstybė, tad miestiečių egzistavimas yra beprasmis.
Pagal jo sumanymą, miestų gyventojai turėjo rasti naują gyvenimo prasmę, dirbdami žemės ūkio darbus, bet ženkli jų dalis net nepasiekė laukų ir pasėlių ir žuvo pakeliui. Tačiau sostinę raudoniesiems khmerams pavyko beveik visiškai išvalyti nuo žmonių. Daugelis pastatų, iki tol aktyviai naudotų įvairioms paskirtims, ištuštėjo, tarp jų ir Tuol Slengo (khmerų kalba tai reiškia „nuodingųjų medžių kalva“) mokykla. Jos teritorijoje raudonieji khmerai jau po kelių dienų įsteigė saugumo kalėjimą S-21.
Per nepilnus ketverius Demokratinės Kampučijos egzistavimo metus per Tuol Slengą praėjo daugiau nei 17 tūkst. žmonių. Iš jų išgyveno vos 12, visi likusieji buvo nužudyti. Tai gana nedaug – iš viso per genocido laikotarpį žuvo trys milijonai Kambodžos gyventojų. Daugelis mirė nuo bado ir nepakeliamų darbo sąlygų tiesiog laukuose.
Į sostinėje įkurtą „saugumo kalėjimą“ patekdavo tie, kurie būdavo įtariami išdavyste ar idėjiniu nepastovumu. Kitaip tariant, dažnai tai būdavo patys raudonieji khmerai, kuriuos pačiupo vidinių partijos represijų banga, nepagailėjusi net vaikų: jų išsigandę veidai užfiksuoti daugelyje šiurpą keliančių nuotraukų, tapusių vizitine Tuol Slengo kortele.
Pol Potas rėmėsi naująja karta, į savo būrius rinkdamas kaimo jaunuomonę. Daugelis budelių, dirbusių Tuol Slenge, nebuvo sulaukę net aštuoniolikos. Kai kurioms jų aukoms buvo dar mažiau – neretai už grotų atsidurdavo net devynmečiai. Čia juos kartu su kitais kaliniais mušdavo, kankindavo ir galų gale nužudydavo.
Šaudymais čia neužsiimdavo – kulkos jaunai Demokratinei Kampučijai buvo per didelė prabanga. Tad suimtųjų egzekucijas vykdydavo parankinėmis priemonėmis – kastuvais, peiliais, plaktukais, metaliniais vamzdžiais, kabliais ir dažniausiai kauptukais.
Šiems neįmantriems darbo įrankiams, tapusiems kankinimų ir masinių žudynių instrumentais, Tuol Slenge skirtas atskiras ekspozicijos stendas. Žinoma, šiais įrankiais naudotasi ne tik lagerio teritorijoje. Kai kuriuose šaltiniuose galima perskaityti ir apie kitus „nepatikimų“ gyventojų sluoksnių likvidavimo metodus. Pavyzdžiui, apie tai, kad žmonių grupes budeliai apvyniodavo spygliuota viela, o po to per ją leisdavo elektros srovę.
Raudonieji khmerai lavonus išveždavo į užmiestį – į specialius poligonus, kurie dabar visame pasaulyje žinomi kaip „mirties laukai“. Pats garsiausias iš jų – Čoeng Ekas – yra už 17 kilometrų nuo Pnompenio. Tai vienintelis „mirties laukas“, paverstas turistine įžymybe (jeigu tokį žodį apskritai galima vartoti šiame kontekste). Ant broliškų kapų, kuriuose vis dar galima rasti nužudytųjų kaulų, pastatyta budistinė pagoda su keliais tūkstančiais kaukolių jos viduje. Čia pat auga ir liūdnai pagarsėjęs „medis žudikas“ – į jo kamieną skaldydavo mažųjų liaudies priešų vaikų galvas.
Kai kurie tyrinėtojai pabrėžia detalę, kuri atrodo per daug neįtikėtina ir laukinė net ir visos Demokratinės Kampučijos istorijos, kupinos žvėriškumų ir sadizmo, fone. Budeliai vaikų žudynių metu privalėjo juoktis, nes priešingu atveju galėjo būti įtarti užuojauta priešiškai klasei.
Tačiau nieko stebėtino: Pol Poto valdymo laikotarpiu galima rasti daugybę tokių iškrypėliškų epizodų. Apie daugelį jų galima sužinoti Tuol Slenge. Muziejų kalėjimo S-21 teritorijoje įkūrė vietnamiečiai, 1979 metais nuvertę raudonųjų khmerų režimą. Jie tai padarė praėjus vos porai dienų po savo pergalės. Ir ne tik iš pagarbos aukoms, bet ir tam, kad parodytų pasaulinei bendruomenei savo intervencijos į Kambodžą pagrįstumą.
Nuo to laiko Tuol Slengas išsiplėtė, tapo vienu iš žymiausių memorialinių muziejų pasaulyje. Šiuo metu jo teritorijoje veikia kelios dešimtys nuolatinių ir laikinų ekspozicijų, kino salė, maldų kambarys, pristatoma daugybė dokumentų, nuotraukų ir artefaktų.
Muziejaus administracijai pavyko išsaugoti kankinimų kalėjimo atmosferą: kai kurie korpusai iki šiol apraizgyti spygliuota viela, o kai kuriuose aukštuose iki šiol kruopščiai išsaugotos tipinės vienutės – mediniai ar plytiniai narvai, kurių plotas neviršija dviejų kvadratinių metrų.
Nepaisant masto ir pasaulinės reikšmės, Kambodžos vyriausybė neskuba skirti kompleksui pakankamai lėšų. Šiandien daugelį aukštų vyriausybinių postų karalystėje užima buvę raudonieji khmerai, kurių nepavyko apkaltinti karo nusikaltimais. Be to, šioje šalyje istorinės atminties politika gana savotiška: stengiamasi neprisiminti apie tragiškus keturių dešimtmečių senumo įvykius. Dėl to prieš įžengiant į istorinį kompleksą derėtų pasiruošti kišenėje du ar tris dolerius – jums bus pasiūlyta paaukoti juos švietimo programų rengimui.
Patarimas keliautojams: pirmą kartą atsidūrus Pnompenyje, geriau atsisakyti kelionės į Tuol Slengą pėsčiomis. Jis yra gyvenamųjų namų rajone iš vienodų kvartalų, kuriuose lengva pasiklysti. Pnompenyje beveik neegzistuoja viešasis transportas, tačiau jį sėkmingai pakeičia motorikšos, vadinamieji tuktukai. Iš bet kurios miesto vietos į muziejų būsite nuvežti už maždaug tris dolerius. Tiek pat kainuos lankytojo bilietas ir audiogidas.
Iki „mirties laukų“ nuvykti sunkiau – kelionė tuktuku kainuos ne mažiau 10 dolerių. Beje, beveik, kiekvienas viešbutis ar hostelis siūlo teminius autobusų turus, kurių kaina varijuoja nuo 15 iki 25 dolerių. Į tokių turų programą įeina Tuol Slengo ir „mirties laukų“ aplankymas, tačiau už lankytojo bilietą ir audiogidą vis tiek teks mokėti atskirai.
