Kovo pradžioje į nuošaliausią pasaulio komercinį oro uostą atskrido keleivis su COVID-19. Jis išsilaipino Velykų saloje ir per savo viešnagę užkrėtė mažos vulkaninėje saloje gyvenančios Rapa Nui bendruomenės žmones.
164 kv. km žemės lopinėlis yra viduryje plataus Ramiojo vandenyno ir priklauso Čilei. Sala geriausiai žinoma dėl savo 887 monolitinių žmonių figūrų, vadinamų moai. Saloje gyvena 7 750 žmonių, tačiau čia yra tik trys plaučių ventiliatoriai, tad merui Pedro Edmundsui Paoa teko priimti sudėtingą sprendimą atšaukti visus skrydžius dar kovo 16 d. ir nutraukti turizmo sezoną.
Saloje užsikrėtusiųjų skaičius išaugo nedaug – iki penkių atvejų. O balandžio pabaigoje Velykų sala jau atsargiai džiaugėsi neturinti nė vieno aktyvaus atvejo, kai tuo tarpu žemyninė Čilė kentėjo nuo vienų didžiausių proveržių visame pasaulyje.
Salos nuošalumas (ji yra už 3,5 tūkst. km į Vakarus nuo Čilės krantų) neabejotinai padėjo, tačiau meras P.Edmundsas Paoa išskiria kitą esminį veiksnį, kuris padėjo suvaldyti virusą: tapu. Tai – senoji polineziečių tradicija, perduodama iš kartos į kartą.
„Tapu yra šventoji tvarka, apsauganti mūsų sveikatą, mūsų gyvenimą ir mūsų senolius bei jų senąją išmintį, – aiškino meras. – Tai disciplinos forma, giliai įsišaknijusi į Polinezijos kultūrą – kai veikia ir ribojimai, ir pagarba.“
Meras pasakojo, kad kai sala buvo uždaryta nuo likusio pasaulio, vietiniai susiskaldė. Vieni juo pasitikėjo, o kiti žinojo, kad tai sužlugdys nuo turizmo priklausančią ekonomiką. „Turėjau surasti būdą suvienyti mus visus, nes tikrasis priešas buvo virusas, ir vienintelis būdas tai padaryti buvo atgaivinti senąjį tapu supratimą“, – BBC sakė meras.
Tapu yra principas, kurio esmė – pagarba gamtos normoms, jis grįstas dvasiniais apribojimais ir bendrais draudimais. Dalykai, kurie yra tapu, turi būti palikti ramybėje, prie jų nereikia artintis, jiems trukdyti, o kartais net ir apie juos kalbėti. Reikia paklusti su tuo susijusiems draudimams ir ribojimams tiesiog remiantis tikėjimu.
Sėkmingai pandemijos pradžioje pritaikiusi šį principą kaip karantino formą ir apribojusi žmonių judėjimą saloje ir uždraudusi socialinius kontaktus, valdžia prikėlė ir dar vieną senovinį principą – umanga. Tai – bendras kaimynų darbas.
Tiek dėl tapu, tiek dėl umanga Velykų sala ne tik sėkmingai apsigynė nuo koronaviruso, bet ir prisiminė senąsias praktikas tam, kad galėtų kurti tvaresnę ateitį.
Žodžio „tabu“ kilmė
Tapu principas yra įvairiomis formomis praktikuojamas Polinezijoje – nuo Naujosios Zelandijos iki Havajų. Manoma, kad būtent nuo jo kilo angliškas žodžis „taboo“ (liet. „tabu“), kai britų tyrinėtojas Jamesas Cookas pirmą kartą su šia koncepcija susipažino Tongoje 1777 m.
„Tapu“ yra dieviškasis mandatas, kontroliuojantis visuomenės priėjimą prie tam tikrų žmonių, vietų ar daiktų (nepaklususiųjų laukia skaudžios pasekmės), „tabu“ yra naudojamas panašia prasme – apibūdinant veiklas, kurios yra uždraustos arba ribojamas socialinių ar religinių papročių.
Velykų saloje pagarba, kurią vietiniai turi savo archeologinėms vietovėms, yra geras tapu pavyzdys. Tačiau kitos tapu formos – įskaitant ir žvejybą neršto metu – per pastaruosius 50 metų buvo pamirštos, kai sala taikėsi prie likusio pasaulio siekdama patenkinti tarptautinių turistų poreikius.
„Žingsnis po žingsnio bendruomenė praranda šias senąsias kultūrines idėjas, nes atsiduoda modernizmui – sakė P.Edmundsas Paoa. – Mano nuomone, šis materializmas yra blogiausia, kas yra nutikę mums.“
Tačiau galbūt viskas gali pasisukti kita linkme. Dabar, po griežtos izoliacijos mėnesių, kai saloje nebuvo užsieniečių. Bent jau tuo tiki salos Senolių tarybos prezidentas Carlosas Edmundsas Paoa.
„Šios mūsų turimos sampratos, įskaitant tapu, yra labai svarbios kasdieniam gyvenimui saloje, ypač – šiuo metu, nes sugrįžome prie senosios sistemos, – BBC sakė jis. – Žinoma, tai nėra visiškai įmanoma, tačiau mes palengva iš naujo ją atrandame. Labai svarbu išgyventi taip, kaip anksčiau – kai neturėjome didelių laivų, lėktuvų, telefono ryšio su išoriniu pasauliu.“
Gyventi tokioje vietoje kaip Velykų sala, aiškino jis, yra tarsi būti „mažoje valtyje su nedidele įgula, ir turi išmokti išgyventi su tuo, ką turi“.
Problema tai, kad Velykų sala tapo tokia priklausoma nuo žemyninės Čilės dėl maisto ir dešimčių tūkstančių turistų dėl pajamų, kad jai nereikėjo funkcionuoti išgyvenimo režimu. Ta prasme pandemija netgi padėjo – padėjo spurtuoti programai, kurios tikslas – kad iki 2030 metų sala pati save išsilaikytų ir būtų ekologiškesnė. Tam vėlgi prisimenama umanga.
Nauja energija salai su umanga
Umanga apibūdina bendradarbiavimo jausmą, kurį salos gyventojai jaučia padėdami vienas kitam ir nesitikėdami už tai nieko atgal – tiesiog vardan bendruomenės palaikymo. Jeigu turi daugiau nei kiti – daliniesi. Jeigu žinai tai, ko nežino kiti – jiems pasakai. Jeigu esi pakankamai sveikas darbui – pasisiūlai. Tai yra umanga.
Savo šiuolaikinėje formoje umanga buvo prikelta kaip darbo schema „Pro Empleo Rapa Nui“, su kuria 700 gyventojų grįžo į darbus, paskatinti kuklios pinigų sumos.
Jeigu turi daugiau nei kiti – daliniesi. Jeigu žinai tai, ko nežino kiti – jiems pasakai. Jeigu esi pakankamai sveikas darbui – pasisiūlai. Tai yra umanga.
„Anksčiau saloje buvo labai mažai išteklių, tad šeimos – nepaisant to, kas, kaip, kada ir ar išvis už tai sumokės – visuomet padėdavo viena kitai. Tą visi darome ir dabar, – aiškino programos „Pro Empleo Rapa Nui“ vadovė Nunú Fernández Paoa. – Visi dirbame drauge, kad gražintume salą, kad padėtume kitiems ir galų gale – kad pajustume umanga.“
Dėl šios programos dabar naujienas galima paskaityti vietos Rapa Nui kalba, įkurti šeimyniniai daržai, atsirado nauji kelių ženklai, sustiprintos ekologinės programos, organizuojamos mugės, kad būtų paskatinta vietinė prekyba. Be to, be darbo likę gidai moko jaunąją kartą apie salos archeologinių vietovių svarbą, o nardymo instruktoriai kuopia vandenyną iš jo dugno traukdami atliekas.
„Pažiūrėjome į pandemiją kaip į galimybę pasistūmėti su mūsų planais tvariau vystyti salą, – sakė programos vadovė. – Be to, tai leido darbininkams pamatyti prasmę savo veikloje.“
„Mūsų akys dabar atmerktos“
Carlosas Edmundsas Paoa sako, kad umanga yra puikus pavyzdys, kaip koronavirusas padėjo Velykų salai suvokti, kad jai reikia visai naujo mąstymo – tokio, kuris mažiau remtųsi augančiu turizmo ir vietoj to atsisuktų į senuosius savęs išlaikymo būdus, kurie per tiek metų buvo pamiršti.
„Aš, kaip salos lyderis jau beveik 30 metų, iš tiesų esu dėkingas už pandemijos sukurtą situaciją, nes tai leido imtis šio tvarumo ir pagarbos gamtai plano, – sakė jis. – Iki 2020 m. kovo mes kaukes nešiojome ant akių ir negalėjome matyti.“
Ką pandemija padarė, anot jo, – tai pakeitė kaukės poziciją nuo akių ant burnos.
„Ji uždengė mums burnas, nes mes vis valgėme, vartojome, ieškojome pinigų, statėme ir naikinome mūsų gamtą, mūsų trapią kultūrą nematydami pavojaus, į kurį patys save statėme, – sakė jis. – Dabar mūsų akys atmerktos ir mes labiau nei kada anksčiau norime skatinti tvarumą žodžiais, darbais ir planais.“