Būtent tokius unikalius kadrus į pagreitinto judesio filmą (angl. time lapse) dėlioja Tadas Janušonis. Fizikos studijas baigusį „tiksliuką“ gamtos fotografija pavergė prieš penkerius metus. Nuo tada jis negaili nei laiko, nei asmeninių lėšų tam, ką mėgsta, – gamtos ir dangaus reiškinių fotografijai.
„Labiausiai man norisi užfiksuoti tai, ko žmonės kasdien nepamato. Noriu parodyti pasaulį iš kitos perspektyvos. Dėl tos priežasties susižavėjau time-lapse fotografija“, – pasakojo pašnekovas.
Jis ką tik baigė naujausią savo darbą – pagreitinto judesio (time lapse) filmą „Dangaus gyventojai“, kurį kūrė pastarąjį pusmetį. Išvysti jį ir keturis ankstesnius ciklo filmus gali visi, užsukę į „Youtube“. Taip pat čia:
15min pakalbino šių nuotraukų filmų autorių. Kviečiame paskaityti interviu su Tadu Janušoniu.
– Koks žmogus slepiasi už šio nuostabaus pagreitinto judesio filmuko? Kas yra Tadas Janušonis?
Mokydamasis fizikos buvau absoliutus tiksliukas ir nieko daugiau apie pasaulį žinoti nenorėjau. Bet, kai netyčia paėmiau fotoaparatą į rankas, mano vidinis pasaulis apsivertė aukštyn kojom.
– Nemėgstu, kai manęs paklausia, kas aš esu, nes aš pats neturiu atsakymo. Esu žmogus, kuris įvairiais būdais stengiasi ir bando atrasti savo vietą Visatoje.
Esu baigęs fizikos studijas, šiuo metu atlieku praktiką mokykloje kaip fizikos mokytojas. Taip pat vedu fotografijos kursus. O kai turiu laisvo laiko, fotografuoju.
Visada stengiuosi daryti tai, kas man teikia malonumą, o fotografija mane labai papildo ir suteikia galimybę realizuoti savo mintis ir jausmus.
Mokydamasis fizikos buvau absoliutus tiksliukas ir nieko daugiau apie pasaulį žinoti nenorėjau. Bet, kai netyčia paėmiau fotoaparatą į rankas, mano vidinis pasaulis apsivertė aukštyn kojom. Tai nutiko beveik prieš 5 metus.
– Tie, kas domisi tavo darbais, žino, kad labiausiai mėgsti įamžinti gamtą ir dangų. Tačiau jų objektus ir reiškinius pateiki Lietuvoje dar ne itin populiariu formatu – pagreitinto judesio fotografija. Kodėl pasirinkai būtent tokį variantą?
– Labiausiai mane norisi užfiksuoti tai, ko žmonės kasdien nepamato. Noriu parodyti pasaulį iš kitos perspektyvos. Dėl tos priežasties susižavėjau time-lapse fotografija.
Tai yra technika, kai per ilgus laiko tarpus padarius šimtus nuotraukų toje pačioje vietoje, iš tų kadrų sumontuojamas filmukas. Gautas rezultatas yra daugiau nei tūkstantį kartų pagreitinti gamtos vaizdai.
Priversti žvaigždes judėti žmogaus akiai pastebimu greičiu man yra kažkas magiško. Todėl vos pramokęs fotografuoti pasinėriau į kasnaktinę nemigą.
– Žiūrint į sumontuotą filmuką, nesimato, kiek darbo į jį įdėta. Juk neklystu – tai milžiniškas darbas?
– Kelioms sekundėms filmuko padaryti reikia bent 200 kadrų. Jeigu fotografuoju žvaigždes, tai per minutę padarau vos du kadrus. Todėl tenka praleisti ne vieną valandą tamsoje, kad surinkčiau reikiamą kiekį medžiagos.
Be fotografavimo, daug valandų reikia prasėdėti prie kompiuterio, nuotraukas paverčiant videosekomis. Kadangi mano fotoaparatas senas, tenka smarkiai stengtis, kad pasiekčiau aukštą vaizdo kokybę. Viską susumavus vienam tokiam filmukui pagaminti reikia maždaug pusės metų.
Dabar baigtas penktasis mano naktinis time-lapse filmas. Lietuviškai jis vadinasi „Dangaus gyventojai“.
– Kokią istoriją pasakoja šis nuotraukų filmas?
– Tai istorija, įkvėpta lietuvių liaudies mitologijos. Anot mūsų protėvių baltų, dangus buvo daugelio dievybių namai. Todėl jie dangų labai mylėjo. Lygiai taip pat, kaip ir aš myliu gamtą, dangų ir visus jo gyventojus. Bet net ir dievai susidurdavo su įvairiais sunkumais, juos taip pat apnikdavo įvairios nuotaikos.
Dėl to dangus nėra ramus ir pastovus. Jame vyksta kovos, meilės dramos, pavydo scenos – visi realūs jausmai, kuriuos žmonės jaučia gyvendami savo gyvenimus. Bet, net ir esant tiek skirtingų jėgų kosmose, viskas yra harmoninga. Taip yra didžiojo dangaus valdovo Perkūno dėka. Jis, griaustinio dievas, atneša taiką, teisybę ir pasaulio harmoniją.
Filmu „Dangaus gyventojai“ buvo interpretuojamos lietuvių liaudės sakmės, kuriose dangaus gyventojų nesutarimus išsprendžia ši stipriausia gamtos jėga.
– Ar esi sau atsakęs į klausimą, kodėl tai darai?
– Naujausias filmukas gimė kaip ir visi kiti – iš meilės gamtai, dangui ir nuostabiems gamtos reiškiniams. Prikaupiau tūkstančius nuotraukų per kelis mėnesius ir beieškodamas naujo muzikinio takelio per draugus aptikau tokią pat nepriklausomą kūrėją, kaip ir aš, Justiną Tulaitę.
Kelioms sekundėms filmuko padaryti reikia bent 200 kadrų. Jeigu fotografuoju žvaigždes, tai per minutę padarau vos du kadrus. Todėl tenka praleisti ne vieną valandą tamsoje, kad surinkčiau reikiamą kiekį medžiagos.
Kai paklausiau jos kurtos muzikos, man iš karto galvoje pradėjo dėliotis vaizdai. Pradėjome kartu dirbti. Ji redagavo muzikinį takelį, o aš gaminau vaizdus.
Kadangi dirbome per atstumą, sekėsi tragiškai. Abu esame apsėsti perfekcionistai, todėl buvo daug didelių nesutarimų dėl menkiausių smulkmenų. Neslėpsiu: buvo momentų, kada galvojau, jog darbo niekada nebaigsime, bet abu vienas kitam nusileidę, galiausiai radome kompromisą.
Aš be galo myliu gamtą, jaučiu stiprų ryšį mūsų protėviams. Dėl šios priežasties, darbas buvo įkvėptas Baltų mitologijos. Juo norėjau atiduoti savo pagarbą mūsų senajam tikėjimui, kuriame labai svarbūs buvo dangus ir gamta.
– Žiūrint filmuką, sunku pasakyti, kur fotografuota. Ar atskleisi, kur įamžinti jame matomi kadrai?
– Labai mėgstu fotografuoti Vabalninko, Biržų rajono apylinkėse, nes čia yra labai tamsus dangus dėl mažos šviesos taršos. Bet filmuke yra kadrų, kurie fotografuoti Vilniaus apylinkėse, pavyzdžiui, prie Pavlovo dvaro.
Stengiuosi ieškoti tokių vietų, kurios būtų kompoziciškai gražios ir neprieinamos žmogui.
– Tavo nuotraukose ir jų filmuose užfiksuota Lietuva pateikta netradiciškai ir įdomiai. Kaip manai, ar tokie darbai galėtų reklamuoti mūsų šalį užsienyje?
– Kaip minėjau, stengiuosi daryti tai, kas teikia malonumą man. Jei aš fotografija nesimėgaučiau, tai, abejoju, ar tiek laiko jai skirčiau.
Bet tiesa ta, kad po penkerių metų bemiegių naktinių žaidimų savo gimtojo miestelio apylinkėse, jaučiuosi išaugęs (išalkęs) ir norisi, kad tai man neštų ir materialinę naudą.
Manau, kad naudojantis time-lapse technika, Lietuvą galima parodyti pasauliui visai kitu kampu, tokiu, kokios jis dar nėra matęs.
Su didele ugnimi apkeliaučiau gražiausias ir slapčiausias Lietuvos vietas, viską išfotografuočiau įdomiausiomis technikomis. Bet, kol man tai neduoda finansinės naudos, tol tam galimybių neturiu.
