Tokia įžanga norisi pasidalinti įspūdžiais, kuriuos patyriau lankydamas su grafais Oginskiais susijusias vietas Žemaitijoje. Jau tradicija tapo, kad pažymint žymesnes istorijos sukaktis, ar asmenybių jubiliejus Kauno gidų bendrija rengia mokomąsias ekskursijas savo kolegoms.
Tokių ekskursijų tikslas – patiems pasižvalgyti, sužinoti, pasimokyti ir vėliau žinias ir įspūdžius perteikti ekskursijų, kurias vesime, dalyviams.
2015-uosius UNESCO paskelbė Mykolo Kleopo Oginskio metais. Tad nieko keisto, kad mokomoji ekskursija nuvedė į Žemaitiją – šios ryškios asmenybės gyvenimo vietas.
Pažintį su M.K.Oginskiu pradėjome Rietave. Aplankėme Rietavo dvaro rūmus ir bažnyčią. Mūrinius dvaro pastatus pasistatė kunigaikštis Irenijus Oginskis. Jis buvo Mykolo Kleopo Oginskio sūnus, gimęs Florencijoje.
Irenijus supirko senus ir prastus miestelio namus ir pastatė naujus tvarkingus namus. Nuo rūmų į šiaurę driekėsi parkas ir sodas. 1835 metais Irenijus savo valdose panaikino lažą. Valstiečiams pakako mokėti piniginę duoklę.
Mirus Irenijui, jo pradėtą darbą tęsė vyresnysis sūnus Bogdanas Oginskis. Rietavo dvaras į Lietuvos istoriją patenka dėl to, kad būtent Rietave pirmą kartą Lietuvoje įsižiebia elektros lemputė, įdiegiamas pirmasis telefonas.
„Oginskių laikotarpiu“ Rietave įsteigta profesionali muzikos mokykla ir agronomijos mokykla, kuri tuomet vadinta „ūkininkystės mokslinyčia“.
Bogdanas save laikė Romanovų namų giminaičiu. Todėl Oginskių santykiai su caro dvaru buvo artimi. Žinoma, kad 1853 metais Bogdanas buvo pakrikštytas ypač iškilmingai. Krikšto palydoje dalyvavo per 1440 porų.
Penkerių metų Bogdano krikštynos vyko 1853 m. naujai pastatytoje Rietavo Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje, kurią projektavo Prūsijos karaliaus dvaro architektas Friedrichas Augustas Stuleris (1800-1865 m. kunigaikščio Irenejaus Oginskio šeimai užsakius, pastato projektą parengė Romoje gyvenęs architektas Gąsowskis. Bažnyčia neoromaninio stiliaus).
Oginskiai ketino bažnyčioje įrengti šeimos mauzoliejų. Interjeras kuklus, trinavė bažnyčia skaidoma į erdves, kurios gerai dera prie bendro neoromaninio stiliaus.
Svarbiausi Oginskių gyvenimo faktai atsiskleidžia Plungėje
Toliau ekskursiją tęsėme Plungėje. Plungės dvaro rūmai – vienas ryškiausių ir geriausiai išsilaikiusių XIX a. antrosios pusės dvarų ansamblių Lietuvoje.
Šiame dvare veikė vieno iš M.K.Oginskio sūnų – Mykolo Oginskio – įsteigta orkestro mokykla, kurioje mokėsi ir dvaro orkestre grojo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
Ypatinga dvaro vieta – angliško stiliaus takeliais grįstas parkas. Vaikščiodami po jį sužinome, kad tiek tėvas, tiek ir sūnus Oginskiai palaikė lietuvių tautinį sąjūdį, padėdavo valstiečių vaikams siekti mokslo, propagavo naujas ūkininkavimo formas.
Šalia parko pastatyta laikrodinė oranžerija, kurioje įsikūrusi moderni biblioteka. Ši pilaitė labai panaši į Florencijoje esančius Palazzo Vecchio rūmus ir tarsi pakartoja pačius Plungės dvaro rūmus.
Žymus ne tik kaip kompozitorius
Ekskursijoje nemažai informacijos pateikiama apie paties M.K.Oginskio asmenybę. Jis buvo XVIII – XIX a. pradžios istorijos legenda. Dažnai šios asmenybės nuopelnus užgožia jo kompozitoriaus nuopelnai.
Tačiau žymusis polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“ ir dar beveik keturiasdešimt parašytų polonezų, mazurkų, menuetų, opera, neatskleidžia visų šios asmenybės nuopelnų. Beje, savo garsųjį polonezą jis parašė, kai ATR buvo padalinta trečią kartą ir Lietuva neteko valstybingumo. Tuomet M.K.Oginskis emigravo. Skausmas išsiliejo muzikoje.
Kai kalbame apie M.K.Oginskį, pirmiausia turėtume įvardinti jį kaip politiką. Man sulaukęs vos 21 metų, jis tapo Seimo nariu. Jam patikima tvarkyti valstybės iždą. Į pirmąjį naujai išrinktą Seimo posėdį M.K.Oginskis pakviečia ir savo mokytoją Žaną Rolay. Šio žmogaus asmenyje M.K.Oginskis matė didįjį mokytoją.
Pasakojama, kad įžeidęs už save gerokai vyresnį tarną, M.K.Oginskis mokytojo buvo priverstas viešai atsiprašyti ir pabučiuoti įžeisto tarno kojas. Gal dėl to vėliau M.K.Oginskis buvo atlaidus savo valstiečiams.
Diplomatas, sukilimo dalyvis, nubaustas ir reabilituotas – toks buvo gana vingiuotas, bet prasmingas M.K.Oginskio gyvenimas.
Paskutiniuosius 10 metų M.K.Oginskis praleido Florencijoje. Čia jis baigė rašyti „Atsiminimus“. Čia ir mirė.
M.K.Oginskis pirmiausia buvo palaidotas šalia namų esančios Santa Maria Novella bažnyčios kapinėse. Vėliau jo palaikai žmonos Marijos rūpesčiu perkelti į Italijos Panteoną, Florencijos Šventojo Kryžiaus baziliką – Dantės, Galilėjo Galilėjaus ir kitų asmenų amžino poilsio vietą.
Krašto pažinimas – tai tarsi savęs pažinimas. Per istorines patirtis ir asmenybių gyvenimus geriau suvokiame, kokioje istorinėje erdvėje gyvename. Esame savos lietuviškos istorinės apsupties dalyviai. M.K.Oginskio asmenybė tai patvirtina.
Nuotraukose – kelionės ir ekskursijos akimirkos.
