Neįtikėtinai skambantį atstumą savo kojomis nukeliavęs vyras 15min papasakojo apie tai, koks pokalbis jį pagaliau įkvėpė leistis į didžiąją gyvenimo kelionę, kokie nuotykiai jo laukė kelyje ir ką Lietuvoje jis norėjo sutikti.
Ilgai atidėliojo
Anot A.Voortman’o, maždaug prieš 10 metų jis susipažino su vienu žmogumi, kuris jį paskatino sudaryti tam tikrus ateities planus: „Ką norėčiau nuveikti artimoje ir tolimoje ateityje“.
„Vienas iš mano užsirašytų planų buvo toks: norėčiau nueiti ilgą atstumą. Kai kurie žmonės eina iš Olandijos į Santjago de Kompostelą Ispanijoje, o aš eisiu į kitą pusę. Kadangi nuo 2008 m. turiu draugų Kėdainiuose, man kilo mintis pėsčiomis nueiti iki Lietuvos“, – pasakojo A.Voortmanas.
Turėti planą – tai viena, o jį įgyvendinti – visai kas kita.
Kita vertus, pasak įspūdingą atstumą įveikusio olando, turėti planą – tai viena, o jį įgyvendinti – visai kas kita.
„Visą tą laiką šis planas buvo mano galvoje, bet kaskart rasdavau priežastį nepradėti: dabar neturiu laiko, tai reikalauja per daug pinigų, kažkas gali susirgti, kažkas švęs 50-ąjį gimtadienį ir t. t., – prisiminimais dalijosi A.Voortmanas.
– Pernai man draugė ištarė šiuos žodžius: „Tu esi paskutinėje savo gyvenimo dalyje“.... Aš pašokau ir pasakiau, kad tai nesąmonė.“
„Ji atsakė: – Klausyk, tau dabar 54 metai. Jei sulauksi 100 metų, jau dabar būtum išgyvenęs daugiau nei 50 proc. savo gyvenimo laiko, jei mirsi 75 metų, yra išnaudota dar daugiau laiko. Esu tikra, kad prisiminsi keletą savo amžiaus žmonių iš mokyklos, gimnazijos, šeimos, kurie jau mirė...“
Pasak į Lietuvą pėsčiomis atėjusio A.Voortmano, šis pokalbis taip įsirėžė į galvą, kad jis nebegalėjo nuo to išsivaduoti.
„Tada pažadėjau sau pabandyti ir nepykti ant savęs, jei kelionė nepasiseks taip, kaip norėjau. Apie savo planą beveik niekam nepasakojau, tik keliems labai geriems draugams ir artimiausiems šeimos nariams, – aiškino olandas.
– Rugsėjo 24 d. mano tėvui sukaks 80 metų, todėl tą dieną jau noriu būti grįžęs į namus.“
Kelionei užteko būtiniausių daiktų
A.Voortmano pasakojimu, prieš kelionę jis nusipirko tik būtiniausius daiktus, pasirūpino, kad iki rugsėjo pabaigos turėtų pinigų išgyvenimui ir kad kalendoriuje nebūtų nebaigtų darbų.
„Balandžio 17 d. man sukako 55 metai, o balandžio 18 d. į „Google“ žemėlapius įsivedžiau kryptį Kėdainiai ir maždaug su 17 kg ant nugaros pradėjau eiti iš namų. Pirmąją dieną nuėjau apie 18 km, buvo tikrai sunku. Po kelių dienų pripratau prie ritmo ir kasdien be didesnių problemų nueidavau po 15–25 km. Bandžiau miegoti paprastuose viešbučiuose, bet taip pat visada galėjau miegoti palapinėje, kurią turėjau ant nugaros, – prisiminė pašnekovas.
– Ėjau nuo Gronau iki Šveto per visą Vokietiją. Pakeliui aplankiau Bergeno-Belseno ir Zachsenhauzeno nacių koncentracijos stovyklas, taip pat lankiausi Noištato (Brandenburgas) žirgyne ir Nyderfinovo valčių perkėlos vietoje.“
Anot A.Voortmano, Kristaus žengimo į dangų dieną, Vokietijos ir Lenkijos pasienyje, jį aplankė mergina, kartu jie praleido 4 dienas, o po to jis tęsė kelionę po Lenkiją.
„Lenkijoje aplankiau draugus Zlotuve ir Pamario Mikolaikose. Trumpiausias kelias buvo per Kaliningradą, bet dėl karo tai nebuvo labai protinga, todėl turėjau eiti palei sieną iki trijų valstybių taško – Lenkija–Kaliningradas–Lietuva, – akcentavo olandas.
– Lietuvoje pirmąją dieną ėjau iki Gražiškių (Vilkaviškio r.), o antrąją dieną nuėjau dar apie 17 km maršrutu, kurį sudariau naudodamasis „Google“ žemėlapiais.“
Kelias yra tikslas
A.Voortmanas jau praėjusią žiemą svečiavosi Kėdainių krašte (tik tada nekeliavo pėsčiomis). Čia jis lankėsi „Laufriza“ gyvulių ūkyje, kuriam vadovauja kitas olandas. Pasak keliautojo, tąkart viešėdamas pas draugus jis pastebėjo, kad netoli Vainikų kaimo (Kėdainių r.) yra piligrimų kelias.
„Todėl nusprendžiau padaryti pertrauką, nebesinaudoti „Google“ žemėlapiais ir automobiliu nuvažiuoti iki minėto kelio, – akimirkomis iš kelionės dalijosi A.Voortmanas.
– Taip netoli Prienų pradėjau „Camino Lituano“ kelią. „Camino Lituano“ yra tikrai gražus maršrutas, kuriuo dažniausiai galima lengvai eiti ir kuris veda į labai gražias vietas. Tik vienas „linksmas“ dalykas: šio kelio ženklai yra puikūs nuo šiaurės į pietus, bet kažkas pamiršo, kad šv. Jokūbas taip pat turėjo grįžti namo – nėra nieko, kas būtų pažymėta nuo pietų į šiaurę...“
Pasak pašnekovo, nuo Prienų iki Pažaislio jis ėjo pėsčiomis, bet kadangi nemėgsta vaikščioti mieste, draugas jį paėmė netoli Pažaislio ir išlaipino prie Biliūnų (į šiaurę nuo Kauno). Nuo čia jis tęsė kelionę pėsčiomis iki Kėdainių.
„Kai jau buvau netoli savo tikslo, sulaukiau didelės staigmenos – Urkos upė buvo daug gilesnė, nei tikėjausi. Todėl nusirengiau drabužius ir pirmą kartą pabandžiau plaukti be drabužių ir kuprinės – buvo neįmanoma... Norint apeiti aplink, būtų reikėję įveikti dar apie 14 km. Nusprendžiau nueiti apie 5 km Josvainių kryptimi ir tada automobiliu nuvažiuoti pas draugus į Kėdainius“, – pasakojo pašnekovas.
Daugybę kilometrų įveikusio olando teigimu, jau būdamas savo draugų namuose, jis nesijautė gerai, nes Kauną pervažiavo automobiliu, taip pat pėsčiomis neįveikė paskutiniųjų kilometrų už Urkos upės.
„Dėl šios priežasties nusprendžiau eiti pėsčiomis nuo draugų namų, netoli Kėdainių geležinkelio stoties, per „Camino Lituano“ iki „Laufriza“ gyvulių ūkio, – sakė jis.
– Man patinka Lietuvos medžio menas, kaimo kraštovaizdis su mažomis sodybomis ir mediniais namais. Mane sužavėjo Lenkijos ir Lietuvos tikėjimo ir (arba) rūpinimosi šventaisiais kryžiais skirtumas: Lenkijoje jie apsodinti gėlėmis, o Lietuvoje taip nėra.“
Per 3 mėnesius A.Voortmanas nuėjo apie 1 600 km, numetė apie 6 kg svorio ir sudėvėjo 3 poras batų.
Per 3 mėnesius A.Voortmanas nuėjo apie 1 600 km, numetė apie 6 kg svorio ir sudėvėjo 3 poras batų.
„Tai buvo puiki patirtis. Galiu visiems patarti – jei turite galimybę, tiesiog tai padarykite! Kelias yra tikslas...“ – 15min skaitytojams palinkėjo A.Voortmanas, jis taip pat užsiminė, kad rugpjūčio 25 d. jis vėl vyks į Kėdainius.
