Pirmąją dalį apie kelionę po Omaną skaitykite čia.
Tiesiog enciklopedijoje perskaitėme, kad senovinis fortas ten stovi ir dar stovės kelis šimtus metų. Pastoviai – dieną ir naktį. Kur kas geriau nei kažkokie neprognozuojami ropliai. Tiesa, prieš išvykdami į šalies gilumą susiorganizavome „delfinų medžioklę“ palei Maskatą. Nors ir šis dalykas atrodė įtartinai, tačiau pagarbą tenka pareikšti jachtos kapitonui – per gerą valandą jis jūroje surado ir parodė net kelias bangomis šokinėjančias delfinų grupes.
Apie 200 km nuo kranto nutolusi Nizva yra vienas įspūdingiausių iš daugybės įtvirtintų miestų Omane. Išsidėsčiusi lygumoje visai šalia Hadžaro kalnų, senovinėje strateginėje kupranugarių karavanų kelių sankryžoje. Šiam miestui kažkada teko „paragauti“ ir Omano sostinės garbės. Senamiesčio branduolį sudarantis fortas pastatytas 1668 metais. Nizvoje šiandien tegyvena 70 000 gyventojų, ir provincijos dvasia jaučiasi, tačiau miestas akivaizdžiai išlaikęs sostinės aurą.
Dar prieš tai Nizva buvo žinoma kaip islamo mokymo centras, joje rastos seniausių Omano mečečių liekanos. Šiandien pasaulietinis gyvenimas „putoja“ Nizvos turguje. Itin spalvingas reginys – penktadieninis gyvulių jomarkas.
Ore tūnant 37-iniam karščiui, turistavimas tampa tikru iššūkiu. Tuo labiau, kad vien puikiai restauruotam Nizvos fortui būtina paaukoti mažiausiai tris valandas. Čia galima susipažinti ne tik su istorija, ginklais, bet ir su įdomiomis technologijomis. Pavyzdžiui, su natūralių indigo dažų, kuriais dažomi džinsiniai audiniai, gamyba. Anilas – augalas, iš kurio gaunami indigo dažai – žalias, tačiau sufermentavus jo sultis gaunamas intensyvus mėlis.
Arba, pavyzdžiui, datulių sandėliavimas. Seniau tai buvo strateginė prekė – ir maistas, ir pinigų šaltinis, ir gynybos priemonė. Kaip? Ogi paprastai – džiutiniai maišai su datulėmis sandėliuose sukraunami krūvomis ant rifliuotų grindų. Nuo svorio datulės susispaudžia, ir sultys iš jų ima tekėti grindimis. Mažesni latakai pereina į didesnius, kol galų gale sultys surenkamos į didelius molinius ąsočius. Jei nesuvalgai ar neparduodi, datulių sultis galima užvirinti ir per specialias angas kaip smalą lieti nekviestiems svečiams ant galvos.
Nizvos forte galima nusipirkti tiesiog vietoje iškeptos ir kiaušiniu ar medumi gardintos duonos, taip pat galima stebėti amatininkų darbą.
O štai Nizvos Didžioji mečetė ypatingai nenustebino. Pakankamai modernus interjeras, labai tvarkinga aplinka, bet... Matyt, esame jau „sugedę“ ir geriausias pasaulio mečetes jau aplankėme – Isfahane, Širaze, Samarkande, Stambule, Edirnėje. Tačiau Nizvos Didžiosios mečetės mėlis vis tiek ilgai išliks atmintyje.
Nizvos pakraštyje, Faladž Daryje, apžiūrėjome senovinės drėkinimo sistemos pavyzdį ir pamerkėme kojas į gaivų kanalą. Šiandieninėmis akimis žiūrint tai gal nieko ypatinga, tačiau šio inžinerinio statinio amžius siekia maždaug 2000 metų, ir omaniečiai juo labai didžiuojasi. Šalia įrengtas parkas – mėgstama vietinių žmonių poilsio ir šeimyninių piknikų vieta.
Tiesą sakant, kokiu būdu kitą dieną 40 laipsnių karštyje mums pavyko per vieną dieną apvažiuoti ir aplankyti Džabrino pilį, UNESCO sąraše besipuikuojantį Bahlos fortą ir suskaičiuoti jo šikšnosparnius, Hutos urvą, Misfato kaimą kalnuose bei aukščiausio Omano kalno Džebel Šamso apylinkes – man pačiam sunku suprasti. Bet ką ten norėti – pasiutusių šunų šeimyna...
Džabrino pilis idealiai sutvarkyta, labai jauki, bet stebina tuo, kad pastatyta ne kalnuose, o lygumoje šalia kalnų, todėl negalėjo turėti rimtos gynybinės funkcijos. Vienas iš paaiškinimų – ją pastatęs, o vėliau netgi laikinai sostinę iš Nizvos perkėlęs į Džabriną Imamas Bel’arabas bin Sultanas Al Jarubis tai padarė esant dar gyvam tėvui už savo asmeninius pinigus.
Didžiulis Bahlos fortas nustebino savo didžiuliu kambarių skaičiumi ir jų panašumu. Nenoromis susidaro nebaigto įrengti muziejaus įspūdis. Kita vertus, galima įvertinti omaniečių restauracijos sugebėjimus. Fortas pilnas šikšnosparnių, kurių vaikymas ar bėgiojimas nuo jų virsta smagia atrakcija visai šeimai.
Pakeliui Žaliųjų kalnų link valandėlei stabtelėjome Misfat Al Abrejyno kaime kalnuose. Kaimas ypatingas tuo, kad įsikūręs oazėje kalno šlaite netoli upelio, ir yra labai senas. Pakanka pereiti keliomis jo gatvelėmis pro molinius kreivai sulipdytus namelius, ir gali pajusti savitą omanietiško kalnų kaimelio dvasią.
Džebel Šamso papėdėje aplankėme prieš kelis metus lankytojams atvertą Hutos urvą su stalaktitais ir stalagmitais. Vidus gal ir nėra labai įspūdingas – daugybę panašių ir žymiai gražesnių urvų galime rasti Europoje. Tačiau ir vėl į akis krinta omanietiškas užmojis ir kruopštumas – prieš įeinant į urvą galima aplankyti edukacinę ekspoziciją apie žemės geologinę praeitį. Ir šis nedidukas šiuolaikiškas, interaktyvus muziejus man, kaip geografui, padarė didesnį įspūdį nei pats urvas.
Žinovai teigia, jog viena vaizdingiausių Omano vietų yra Žalieji kalnai arba Džebel Achdaras, esantis vakarinėje Hadžaro kalnų grandinėje. Čia pat yra aukščiausias Omane trijų kilometrų aukščio Džebel Šamsas arba Saulės kalnas. Taip jis pavadintas todėl, kad ant jo pirmojo visame Omane pasirodo pirmieji naujos dienos saulės spinduliai.
O nuo Džebel Šamso labai smagu spoksoti į apačioje esantį Nachro kanjoną – atrodo, kad įsitaisei ant pasaulio krašto. Nachro kanjonas dar vadinamas Didžiuoju Arabijos kanjonu. Dėl palyginus švelnaus klimato ir gerų takų kanjoną mėgsta tiek pėsti turistai, tiek bekelės entuziastai. Kadangi mes buvom išsinuomoję „pilną SUVą“, o kelionei įpusėjus tebuvome vos keletą kartų nuvažiavę nuo asfalto, tai irgi išbandėme jo galimybes. Tik jei dar kartą važiuočiau į Omaną, didelio automobilio tikrai nebesinuomočiau – visų jo galimybių išnaudoti čia nėra kaip, ir tai tik pinigų švaistymas. Šaliai pamatyti visiškai pakanka vidutinės klasės lengvojo automobilio.
Ant plokščios Džebel Šamso viršūnės mėgsta kurtis stovyklautojai ir naktinės fotografijos mėgėjai – dėl itin švaraus oro naktimis su geru fotoaparatu galima daryti neįtikėtino ryškumo žvaigždžių nuotraukas. Tiesa, turistams prieinama aukščiausia Džebel Šamso vieta – tik 2997 m virš jūros lygio. Aukščiausią vietą – 3009 m – radaru užtvėrė kas? Jūs teisūs – kariškiai. Telaimina juos dievas, mūsų saugotojus.
Sunku patikėti, tačiau šiose nuostabiose vietose 1954-1959 metais vyko Džebel Achdaro karas, kuriame Omano imamato sukilėliai bandė pasipriešinti šiandieninio sultono tėvo sultono Saido bin Taimūro pastangoms vidinius Omano regionus konsoliduoti su Maskatu. Vis dėl to Saudo Arabijos ir Egipto remiami sukilėliai pralaimėjo sultonui, remiamam britų.
Šiuo metu regione valstiečiai gamina rožių vandenį, o naudodamiesi prieš šimtmečius kalnų šlaituose įrengta drėkinimo sistema augina granatus, graikinius riešutus, abrikosus, vynuoges ir persikus. Šiame regione surenkama ir didžioji dalis omanietiško medaus.
Omaniečiai mėgsta pabrėžti, jog jei nebuvai Vadi Al Šabe – nebuvai Omane. Kadangi būdami Omane nenorėjome nepabūti Omane, tai šį kartą pasidavėme turizmo populiarintojams ir nutarėme aplankyti itin reklamuojamą vadę – Vadi Al Šabą. Tai puikiausia vieta neilgam pasivaikščiojimui vaizdingu kalnų tarpekliu, suteikiant sau galimybę išsimaudyti gaiviose upelio, tekančio vade, rėvose. Drąsesni gali pranerti pro uolas ir patekti į olą, kurioje krinta krioklys.
Tuo metu, kai viešėjome, vandens lygis buvo žemesnis nei įprastai, todėl nerti nebuvo būtina, buvo galima tiesiog nuplaukti. Olos sienomis ištiestos virvės, kurių pagalba galima užkopti aukštyn ir šokti į gaivų vandenį. Tiesa, laiko ir jėgų Vadi Al Šabas atima nemažai – tam būtina paskirti visą dieną. Mūsų kompanijai čia labai patiko ir visi rado ką veikti – ir pasportuoti, ir pasimaudyti, ir panagrinėti vietinę fauną-florą, ir pasigėrėti gamtovaizdžiais. Omano turizmo propaganda šį kartą mūsų neapmovė. Negana to, dieną vainikavome maudynėmis Arabijos jūroje (nors vietiniuose žemėlapiuose šitas Arabijos jūros gabalas patriotiškai vadinamas Omano jūra) – už nepilno kilometro nuo Vadi Al Šabo.
Tiesą sakant, taip tik mums pasirodė, kad vainikavome: vainikas buvo šiek tiek kitoks. Kadangi apsistoję buvome Nizvoje, tai prieš užmiegant dar reikėjo įveikti apie 300 km kalnų keliais ir dykumomis. Likus geram šimtui kilometrų iki tikslo, ilgoje tiesiojoje pajutau, kad mūsų nuomoto SUVo uodega keistai vingiuoja. Išlipęs dykumoje naktį supratau, kad turim bėdą – padanga ne tik tuščia, bet dar ir sugadinta. Čiupdamas keltuvą ir veržliaraktį jau buvau bepradedąs keiktis, tačiau nespėjus ištarti aštuoniolikto keiksmažodžio, šalia sustojo vietinis vairuotojas.
Dar po penkių minučių jų jau buvo trys, vėliau prisijungė dar du, o kitiems sustojantiems tamsioje kaip smala naktyje jie liepdavo važiuoti toliau, kad nesiformuotų kamštis. Omaniečiai su entuziazmu kibo pagalbon, vienas kitą vis pakritikuodami už nekoordinuotus veiksmus. Po keliolikos minučių automobilis vėl buvo su batais, o mums švaria arabų kalba buvo išaiškinta netgi kur artimiausiame kaimelyje galima susiremontuoti atsarginį ratą. Visa tai mums kainavo lygiai vieną vandens butelį – pagalbininkams atsigerti ir rankoms nusiplauti. Likom sužavėti vietiniais. Visai kaip lietuviai.
Vakarinėje Omano dalyje esanti Salala pasižymi gerais ir ramiais paplūdimiais ir tuščiomis erdvėmis. Tačiau važiuoti iki jos iš Maskato tenka apie 900 km. Kadangi pastaruoju metu įvairių dykumų – nuo Mongolijos iki Egipto – matyta jau nemažai, tai minties aplankyti Salalą atsisakėme. Juolab, kad kažkokių išskirtinių istorinių dalykų ten pamatyti negalima, jie paprasčiausiai nunykę.
Fortai išlandžioti, turgus nusiaubtas, prakaitas nuskalautas – kur dar? Be abejo – į prekybos centrą. Nes mes, lietuviai, čia jau tikri ekspertai. Pirmiausia, kaip ir kitose regiono valstybėse, į akis krinta tai, kad prekybos centrai išstatyti labai ekstensyviai: erdvės didžiulės, menkai užpildytos, ir kartais pasijunti lyg muziejuje, ypač jei eini per omanietiškų kvepalų galeriją. Beje, o ar žinote, kad žinoma prabangių kvepalų linija „Amouage“ yra gimusi Omano Sultonate? Tikrai taip, šių kvepalų galima rasti ne tik prekybos centruose, bet net muziejų suvenyrų kioskuose. Yra net specializuotos „Amouage“ parduotuvės.
Taigi, tokios „prabangos“ sau negalėtų leisti nė vienas lietuviškas prekybos centras, nes erdvė išnaudojama tikrai prastai. Iš vienos pusės, tai lyg ir galima suprasti – nereikia sukti galvos dėl pastatų šildymo ir tai negniuždo žmonių, vaikštančių ir dirbančių tokiose erdvėse. Kita vertus, savo dalį kaštų „atsikanda“ pastatų kondicionavimo sistemos.
Maisto prekių parduotuvės Omane panašios į lietuviškas – švaru, tvarkinga, gausus asortimentas, ypač vaisių ir daržovių. Tačiau geras maistas visame pasaulyje kainuoja nemažai. Tiesa, nustebino mėsos asortimentas – jautienos, avienos, buivolienos, ožkienos galima nusipirkti omanietiškos, indiškos, pakistanietiškos, naujazelandietiškos, kenietiškos ir dar iš kitų šalių. Bet kiaulienos – deja.
Keista pasirodė santykinė lietuvių gausa Omane – jų čia sutikdavome dažniau nei kitur regione. Mane tai itin gerai nuteikė – pirma, esam tikrai mobili tauta, antra, ne tokie jau bepinigiai, jei galime lankytis ten, kur minimalus mokestis už taksi paslaugą yra 10 realų – apie 20 eurų.
Omane kas ketvirtas žmogus – imigrantas. Svetimšaliai čia dirba dažniausiai pagalbinius darbus – prekiauja, sodininkauja, aptarnauja degalinėse ir restoranuose, remontuoja automobilius, dirba statybose. Nežinau, ar tai gaunasi natūraliai, ar veikia kokios nors taisyklės, tačiau galima pastebėti, kad atvažiavėliai, kurių didžiąją dalį sudaro indai, bangladešiečiai, kinai ar filipiniečiai, vengia omaniečių ir buriasi atskirai.
Vieną vakarą Maskate belaukiant, kol atvažiuos išsinuomoto buto savininkas, turėdamas progą pakalbinau į dviratį atsirėmusį bangladešietį. Jis pasipasakojo, kad dirba iškviečiamu meistru, ir per mėnesį, jei sekasi, gali uždirbti 100 rialų (apie 200 eurų). Maskate gyvena vienas, o šeimai į Bangladešą išsiunčia 70 rialų. Na, komentarus pasilaikysiu sau.
Gera savaitė, praleista šalyje, perša tam tikras išvadas. Kas labiausiai patiko Omane? Vietinis koloritas, gamta, kvapai, tradicijos, orūs žmonės. Švara bei tvarka. Pasirodo, kad net šiame regione tokie dalykai yra įmanomi ir suderinami.
Kas labiausiai nepatiko – karštis, kainos bei socialinė vietinių žmonių ir imigrantų segregacija.
Ar važiuotume dar kartą? Jei iš Europos – ne. Per brangu ir per toli. Bet jei iš JAE ar Egipto – vienareikšmiškai taip. Pailsėti. Atsigauti. Pajusti, kad ir čia gyventi galima.
