Pirmąją autoriaus pasakojimo dalį apie Omaną ir rekomendacijas ten apsilankyti ne vasarą, bet būtent šiuo metu – sausį–vasarį, rasite paspaudę čia.
Ar mes vis dar Omane?
Degalai šioje šalyje pigesni už vandenį, keliai puikūs, visi turi po kelias mašinas, o viešojo transporto kone nėra. Angliškai moka daugelis, vakariečių atžvilgiu nusiteikę draugiškai ir smalsiai, todėl mėgstantiems nuotykius nėra sudėtinga susirasti pakeleivingų automobilių. Visiems kitiems – tradicinis pasirinkimas. Skristi. Nuomotis automobilį. Arba pirkti išvykas vietos turizmo agentūrose.
Vienas ryškiausių kontrastų, kokį tik gali išvysti toje pačioje šalyje, plyti subtropiniuose Omano pietuose. Dofaro provinciją nuo birželio iki rugpjūčio merkia musoniniai lietūs, todėl ten atvykę rudenį pamatysite peizažą, kuris labiau primena žaliuojančias pusiaujo Afrikos teritorijas, o ne arabų dykumą. Šio regiono centras Salala nuo Maskato nutolęs per tūkstantį kilometrų, tačiau dėl ten esančio unikalaus mikroklimato atrodo, kad atsidūrei net kitame žemyne. Kažin, ar sausajame Arabijos pusiasalyje dar yra kitų vietų, kur gali pamatyti krioklius?
Trečias pagal dydį Omano miestas Suras yra kiek arčiau sostinės. Ten – visai kita istorija.
Geltono smėlio kopos, kurios iš lėktuvo atrodo tarsi susiraukšlėjusi trolių staltiesė, apibarstyta uolų trupiniais. Sausa, karšta, vėjuota. Ir labai gražu, ypač naktį, kai dangaus skliautu slenka žvaigždynai. Tose apylinkėse labai mažai žmonių, nėra jų skleidžiamos šviesos, todėl kupolas – juodas, o žvaigždės – neįtikėtinai ryškios. Labiau dėl nakties nei dienos vykstama stovyklauti į dykumą.
Dar dėl moterų – tų juodų paslaptingų siluetų, kurie čia turi išskirtines teises. Ne, ir čia nepamatysi beduino gražuolės veido, tačiau ji stovykloje galbūt su tavimi pasikalbės apie savo šalį ir pasaulį. Tik čia gali sutikti automobilius vairuojančias ir įmantriais papuošalais prekiaujančias moteris. Daug kur kitur šiame pusiasalyje jos laikosi užkulisiuose.
Tačiau ryškiausia šio atšiauriai gražaus regiono pažiba yra vėžliai. Tūkstančiai žaliųjų vėžlių, kurie Šarkijos smėlynų pakrantėse deda kiaušinius. Taip pat – kai iš jų ritasi maži vėžliukai ir paskubomis kepurnėjasi vandenyno link, kad kažkada čia sugrįžtų pratęsti gyvybės. Juos galima pamatyti naktį, užsirašius į nedidelį stebėtojų būrį su vedliu. Geriausi mėnesiai stebėti šį gamtos stebuklą – kovas ir balandis, tačiau pamatyti vėžlius galima bet kuriuo metų laiku.
Nelabai toli šių krantų yra didžiausia Omano sala – Mazeira. Labai sausa ir vėjuota, o pakrantėse – aštrios uolos. Čia pliažuose dunkso dešimčių sudužusių laivų griaučiai, kaip liūdni paminklai vandenų tyrinėtojų ir nelaimėlių žvejų atminimui. Saloje yra keli kaimai, pora prašmatnių viešbučių. Ši vieta – atšiauraus grožio ir ramybės mylėtojams. Žinoma, ir tiems, kurie neįsivaizduoja savo gyvenimo be lentos, slystančios bangos ketera. Šiai veiklai sąlygos čia – idealios.
Maistas ir gėrimai
Patyrę keliautojai sako, kad geriausios šalys yra tos, kurios gali pasiūlyti tris dalykus: gamtą, kultūros paveldo objektus ir gerą kulinariją. Omanas lengva ranka užpildo visas tris grafas.
Jo miestų architektūra išskirtinė ir autentiška, o aplinka – draugiška keliautojams, iš kur jie atvyktų. Tiesa, Izraelio piliečių jie vis dar neįsileidžia. Buvusioje Portugalijos kolonijoje iki mūsų dienų išliko daugybė kovinių įtvirtinimų – daugiau nei 500 bokštų bei fortų. Čia yra dar viena keistenybė – tik moterims skirti turgūs. Maskate turistės mėgsta prisėsti mažose dirbtuvėlėse, iš kurių išeina pasipuošusios puikiu suvenyru iš Arabijos: chna tatuiruote ant plaštakos, kojos ar peties. Tie raštai, gėlės, arabiški užrašai atrodo egzotiškai ir ant odos laikosi porą savaičių.
Maitinasi jie ten karališkai, vietos virtuvėje dominuoja tai, ką vyrai tinklais traukia iš aplinkinių vandenų. O šie iki šiol tebėra dosnūs. Nepavyks išvykti bent sykį neparagavus ant grotelių keptos karališkosios makrelės ar omaro. Kulinarijai didelę įtaką daro indiškos tradicijos, jų prieskoniai naudojami gausiai ir išradingai. Žinoma, dominuoja arabiški patiekalai: šavarma, kebabai, įvairiai apdorojama ir gardinama vištiena.
Alkoholis, kaip ir kitose regiono šalyse, čia yra ribojamas, tačiau ne taip griežtai, kaip pas kai kuriuos kaimynus. Jei labai reikia, galima vos atvykus nusipirkti Maskato „Duty free“ parduotuvėse (kiekis ribojamas) arba viešbučių baruose. Tiesa, keli vietos gyventojai pasakojo, kad leidimą alkoholiui kaip nors gali gauti ir jų tikėjimo broliai, tačiau taisyklės gan griežtos ir painios. Pavyzdžiui, ten esą numatyta, kad leidimas siejamas su pajamų lygiu – negalima svaigalams išleisti daugiau nei 10 proc. savo algos.
Dar įdomiau tai, kad šioje šalyje beveik neįmanoma gauti „Coca colos“ gėrimų, visą rinką yra užėmęs tonizuojantis gėrimas „Mountain Dew“, kurį vietiniai geria ežerais ir juokais vadina tai „arabų alkoholiu“.
Dalelė, kurią pasiimi su savimi
Atskiro žodžio nusipelno jų saldumynai. Skaniausios datulės, kurias šiaip labai mėgstu ir ragauju, kur nuvykęs, yra Omane. Jų palmėmis apkaišytos visos pakrantės ir bulvarai. Auga nesuskaičiuojamos jų plantacijos. Man pasakojo, kad šių palmių Omane yra triskart daugiau nei žmonių – beveik devyni milijonai. Tada dar pagalvojau, kodėl lietuviai iki šiol nėra suskaičiavę savo šventųjų ąžuolų.
Datulę žmonės čia vadina gyvybės medžiu, jo motyvų kupina pasaulietinė ir religinė literatūra. Palmę jie sunaudoja visą – nuo skaniųjų vaisių, kol medis juos krauna iki paties medžio, kai ateina laikas. Kaip būsto medžiagą, drabužiams, maistui virti.
Kavą jie būtinai patieks su keliomis datulėmis, o jei pabendrausite su vietiniais – papasakos apie šios Dievo dovanos gydomąjį, raminantį ir jėgų suteikiantį poveikį. Na žinoma, dar yra chalva – irgi viena geriausių šioje planetoje. Tradiciniai šio saldumyno receptai čia saugomi daugiau nei tūkstantį metų, o geriausi savo srities meistrai ypač didžiuojasi Omano chalvos išskirtinumu.
Tad pasisvečiavę šioje draugiškoje arabų valstybėje tikrai turėsite ką parvežti lauktuvių, o namai dar ilgai kvepės egzotiškais karštojo pusiasalio aromatais. Žinoma, globaliame pasaulyje mažai belikę prekių, kurių nerastum savo miesto prekybos centre. Bus ten ir datulių, ir chalvos, ir riestų durklų, gal net tatuiruotę padarys. Tačiau joks importuotojas negali atvežti jausmo, kurį visiems laikams kartu pasiimsite su ta maža dar vienos aplankytos šalies dalele.
Šis tekstas – bendras egzotinių pažintinių kelionių organizatoriaus „Travel Planet“ ir 15min kelionių rubrikos „Pasaulis kišenėje“ metų projektas „Kelionių kalendorius“. Kiekvieną mėnesį pasiūlysime keletą straipsnių apie šalis, į kurias tą mėnesį rekomenduojama vykti dėl palankiausio klimato ir kitų priežasčių. Sausį kvietėme atrasti Etiopiją. O vasarį rekomendavome vykti į Šri Lanką ir Omaną.
