Jūs gal ir nustebsite, tačiau tarp amerikiečių turistų Meino valstija yra labai populiari.
Tai buvo jungiamasis „American Airlines“ skrydis iš Kubos sostinės Havanos į Portlando miestą, esantį šiaurinėje JAV Meino valstijoje. Pačioje Šarlotėje niekada nesu buvęs ir kažin ar greitai ją aplankysiu, todėl nieko apie ją papasakoti negaliu. Galiu tik konstatuoti, kad Šarlotės oro uosto pasienio pareigūnai dirbo greitai ir efektyviai, tad mano nerimas dėl 60 minučių tarpo tarp skrydžių buvo nereikalingas, nes praėjus visus pasienio formalumus dar buvo likęs pusvalandis laisvo laiko.
Kodėl šįkart ne Niujorkas, Bostonas ar Majamis, o Meinas? Nes Meinas labai smagi ir unikali valstija. Žinoma, man ten gal ir smagiau nei bet kam kitam, nes Meine gyvena mano mama, tačiau ir be to ši valstija yra nenuobodi. Deja, tarp lietuvių ji nėra populiariausių JAV vietovių sąraše, ir tai yra suprantama bei pateisinama – Meine nėra megapolių, pietinių jūrų paplūdimių ar pasaulinės reikšmės kultūros paveldo.
Jūs gal ir nustebsite, tačiau tarp amerikiečių turistų Meino valstija yra labai populiari. Ką jie čia randa? Pietinių valstijų gyventojai Meine randa gražią lietuvišką vasarą ir šaltą Atlanto vandenį. Sakydamas šaltą, turiu galvoje šaltą pietiečiams. Mums tai būtų normalios temperatūros vanduo, labai panašus į Baltijos jūroje esantį.
Pradžioje aš nesuvokiau šio „gėrio“, tačiau po atostogų Kalifornijoje supratau, kad amžinai svilinantis karštis gali stipriai išvarginti. Taigi, pietiečiai į Meiną atvyksta pailsėti nuo karščio ir pasimėgauti saulės neišdeginta gamta bei švariu, nekondicionuotu oru.
Didmiesčių gyventojai Meine suvokia, kad už jų didmiesčių ribų egzistuoja pasaulis, kuriame ne tik nėra tūkstančių žmonių kvadratiniame kilometre, bet gali būti, kad tų žmonių apskritai neužmatys akiratyje, jei atsiras kur nors valstijos šiaurėje.
Dar visi vyksta čia dėl omarų. Manoma, kad Meino omarai skaniausi, ne tik visose JAV, bet ir apskritai pasaulyje. Jie čia semiami tiesiai iš vandenyno ir parduodami restoranams. Aš pats esu Meine kiek privilegijuotas, nes mes omarus perkame dar gyvus tiesiai iš pažįstamo žvejo krepšelio. Tuomet, grįžę pas mamą į namus, metame juos tiesiai į verdantį puodą. Paskui valgome su lydytu sviestu, kukurūzais, daržovėmis ir raudonuoju vynu. Karališki pietūs būna.
Restoranai, žinoma, patiekia omarus dar įvairiau ir taip džiugina atvykėlius. Man teko omarus ne tik valgyti, bet ir gaudyti, nes vienas pažįstamas žvejas, norėdamas pasipuikuoti prieš atvykėlius iš Lietuvos, pasiėmė mus į omarų žvejybą vandenyne.
Meinas garsėja savo gamta ir jos pramogomis. Be jau minėtų priežasčių, daug žmonių atvyksta į Meiną tiesiog pabūti ramiai ir pailsėti nuo šurmulio, nes Meinas yra viena rečiausiai gyvenamų JAV valstijų. Didžiausias jos miestas Portlandas yra kiek didesnis už Alytų, o sostinė Ogasta apskritai yra viena mažiausių valstijų sostinių JAV.
Jei pakrantėje šioks toks šurmuliukas dar jaučiamas, tai, tolstant nuo vandenyno, žmonių ir civilizacijos vis mažėja, o miškų ir pelkių vis daugėja. Čia jau dažniau yra sutinkami ne žmonės, o briedžiai.
Teko sykį iškylauti miškuose, plaukti baidarėmis ir tris dienas nematyti aplinkinių žmonių. Gal kai kam tai yra egzotika, bet man, nors ir nedidelio, bet visgi miesto žmogui, buvo nelabai jauku. Ypač – matant, kad telefono ryšys prilygsta švieselei tyruose, galinčiai užgesti bet kada. Tada džiaugdavausi ta viena vis išnykstančia ryšio padala, nes dažnai jos apskritai nebūdavo.
Meinas yra valstija, kurią mobilus ryšys dengia mažiausiai.
Taip yra todėl, kad Meinas yra valstija, kurią mobilus ryšys dengia mažiausiai. Tad žygiuojant indėnų takais per miškus ir pelkes geriau nepasiklysti, nebent gyvenimas būtų per nuobodus. Pasiklydimo tikimybė nėra iš fantastikos srities, nes visuose valstijos informacijos centruose perspėjama keliaujant į gamtą turėti kompasus, įkrautus mobiliuosius telefonus, maisto ir vandens. O jie savo ruožtu turi paruoštus sraigtasparnius, nes jų nuolat prisireikia gelbstint kokį pasiklydusį ir savo jėgas pervertinusį gamtos ekspertą.
Nenorintiems lįsti į miškus siūlau pasivažinėti pakrantės keliais. Nuostabūs gamtos vaizdai su vandenyno potvyniais ir atoslūgiais bus garantuoti. Išskirčiau Akadijos nacionalinį parką ir Plikojo kalno salą. Beje, į vandenyną galima įplaukti ir baidarėmis, nes čia gausu įlankų. Siūlau tik nepriartėti prie kruizinių laivų ir vengti atviro vandenyno, nes patys atgal nebeparplauksite ir galėsite papildyti S.Kingo romanų herojų sąrašą.
Jei jau užsiminiau apie siaubo ir mistinės fantastikos romanų karalių ir genijų Stepheną Kingą, tai mėgstantiems jo romanus Meinas gali tapti rojumi. Šis rašytojas yra tikras Meino sūnus ir daugumoje jo kūrinių veiksmas vyksta Meine. Todėl čia atvykęs patenki į S.Kingo siaubo karaliją, kur kiekviena vietovė alsuoja kokia nors siaubo istorija. Man tai labai patinka, nes esu prisiekęs S.Kingo gerbėjas.
Sykį keliaudamas Meino pakrante, specialiai tris valandas ir tiek pat atgal vykau į Bangoro miestą, kad pažiūrėčiau į S.Kingo namą ir aplankyčiau siaubo romane „Lengojerai“ aprašytą Bangoro oro uostą.
Tiesa, pats rašytojas Meine leidžia tik vasaras. Galbūt jam jau ir pačiam per baisu čia gyventi nuolat, prisiskaičius savo paties siaubo romanų. Todėl žiemoja ir kitas siaubo istorijas S.Kingas kuria visai nešiurpioje Floridoje.
Antraštėje paminėjau „virgius stakėnus“. Meinas yra kaimiška valstija, todėl tokių skrybėlėtų ir barzdotų „virgių“ čia galima sutikti išskirtinai daug. Jau Šarlotėje įlipus į lėktuvą, skrendantį į Meiną, ir pamačius bent kelis „virgius stakėnus“, taip ir norisi uždainuoti kažkokių „Facebook“ dainorėlių dainelę apie kantri tėvą Virgį Stakėną.
Atostogaujant Meine ir pasiilgus civilizacijos galima nuvykti į Bostoną. Jis – tik už dviejų valandų kelio. Arba daryti taip, kaip mes – išsiruošti į ilgą, dešimties valandų kelionę į Niagaros krioklius. Apie ją – kitame pasakojime.
