Vietname ją stebina ir kraštovaizdis (per tą patį skrydį apačioje gali pamatyti pasėlius, ežerą, šventyklą, kopas, dykumą), ir egzotiška virtuvė, ir vietnamietiška anglų kalba (žodžius ir gramatiką moka, tik nelabai supranta).
Pakyla iš pasėlių, nusileidžia dykumoje
Pasaulio moterų karšto oro balionų čempionato bronzos medalio laimėtoja A.Simonavičiūtė tolimame krašte atsidūrė sulaukusi pasiūlymo tapti pirmos oro balionų kompanijos Vietname dalimi. Su ja iškeliavo ir draugas Rokas Rajackas, ją į oreivystę įtraukęs nuo pirmo pažinties mėnesio prieš dešimtmetį. Pora nė akimirkos nedvejojo dėl tokio sprendimo.
Prieš penkerius metus Agnė gavo licenciją pilotuoti oro balionus. „Su kiekvienu skrydžiu, varžybomis, aplankyta šalimi troškimas skraidyti vis didėjo, – pasakojo oreiviai. – Ypač sunku pasidarydavo žiemą, kai Lietuvoje skraidymų sezonas baigdavosi… Pradėjome svarstyti galimybes skraidyti šalyse, kur tai daryti galima ištisus metus.“
Vietnamas pasirodė tam esąs puiki vieta ir ne vien dėl palankių oro sąlygų. Roko žodžiais, bent pietinėje šalies dalyje, kur jie apsistoję, turistams siūloma nelabai daug pramogų.
Vietname lietuviai darbuojasi nuo balandžio ir ketina ten likti iki rugsėjo. Jie įsikūrę žvejų miestelyje Fan Tiete, maždaug 30 km nuo populiaraus kurorto Nė kyšulio, Bin Tuano provincijoje.
Pirmiausia oreiviai pasiekė už 11 tūkst. km esantį Ho Ši Miną, kuris bene geriau žinomas kaip Saigonas. Iš jo Agnė „miegobusu“ penkias valandas keliavo į Fan Tietą.
Rokui pasisekė mažiau – jam tą atstumą teko įveikti „motobaiku“ (taip vietos gyventojai vadina motorolerius).
Jei keliauti po Vietnamą žeme neatrodo labai patogu, tai skraidymo sąlygomis Agnė nesiskundžia: „Labai geros. Vyrauja pastovi vėjo kryptis ir greitis, lyja retai, tačiau skrydžiai galimi tik rytais – vakarais vėjas per stiprus. Vos pakilęs oro balionu negali likti abejingas vietovės grožiui. Išskirtinumas slypi įvairovėje.
Palyginti mažame plote sutelpa ir kalnai, ir ežerai, ir miškas, jūra visada šalia, o kur dar šventyklos ir vietinių kaimelių kasdienybė bei vienintelė Vietname „dykuma“ – balto smėlio kopos…“
Kol dar gerai nepažįsta apylinkių, lietuviai prieš kiekvieną skrydį leidžia balionėlius į dangų situacijai įvertinti – vėjo krypčiai ir greičiui nustatyti.
Vieną rytą teko atšaukti skrydį, nes vėjas buvo sustiprėjęs dėl neseniai praslinkusio liūtinio debesies. Kitąsyk skrydis buvo atšauktas jau starto vietoje – pilotė danguje pastebėjo debesų, nenumatytų prognozėje, ir dėl lietaus bei nepastovios vėjo krypties pakilti negalėjo. Esant bet kokiai ekstremalesnei situacijai Agnė labai gerai apsvarsto – skristi ar ne, nes saugumas tokiu atveju – visada pirmoje vietoje.
„Šiose vietose kiekvienas skrydis – nuotykis. Pakyli iš žemės ūkio paskirties lauko, kur aplinkui kažkokie pasėliai, perskrendi du ežerus, tarp kurių iš viršaus apžvelgi budistų šventyklą, pasieki kopas, kuriose turistai džiaugiasi, mojuoja ir fotografuoja tave pamatę, o galiausiai nusileidi dykumoje, kur vien smėlis ir karštis. Tiek patirti per valandą galima tik čia“, – tikino oreivė.
Tenykščiai orai lietuviams irgi neįprasti – lietūs būna stiprūs ir nelaukti, bet dažniausiai trumpi.
„Jau kai pila, tai pila – atsiremti gali į vandens srovę. Bet greitai ir baigiasi, – pasakojo Rokas. – Dažniausiai lietus užklumpa netikėtai, pavyzdžiui, „motobaiku“ kur nors važiuojant. Gerai, kad turime polietileninius lietpalčius, labai praverčia.“
Viena išskirtinesnių vietų, kur Agnei teko skraidyti anksčiau, buvo Švedijai priklausanti Gotlando sala. Pakilus kiek aukščiau ten iš visų pusių matyti jūra, todėl reikėdavo labai gerai apsvarstyti pakilimo vietą, vėjo greitį ir kryptį, kad pavyktų nusileisti sausumoje.
Pakliuvo į televiziją
Kad ir yra svarbiausias skrydžio dalyvis, pilotas vienas baliono paleisti į orą negalėtų. Tam reikalinga vadinamoji žemės komanda (bent du–trys žmonės, kurie padeda išpakuoti krepšį ir kupolą, juos „paversti“ balionu ir pripūsti karšto oro, tuomet – keleiviams sulipti į krepšį ir paleisti skristi).
Agnės žemės komandoje – ne tik Rokas, bet ir penki vietos gyventojai, kuriuos lietuviai vadina supermenais.
Buvo juokinga situacija, kai oro balionas ramiai sklendė dangumi. Tai pamatęs tarpmiestinio autobuso vairuotojas sustojo vidury greitkelio ir išlipęs pradėjo fotografuoti balioną telefonu.
„Vietnamiečiai – labai darbštūs ir imlūs fiziniams darbams, todėl papildomos pagalbos neprireikia, – pasakojo pilotė. – Vietos žmonės baikštūs, bijo artintis prie baliono, grožisi iš toli.
Buvo juokinga situacija, kai oro balionas ramiai sklendė dangumi. Tai pamatęs tarpmiestinio autobuso vairuotojas sustojo vidury greitkelio ir išlipęs pradėjo fotografuoti balioną telefonu.
Keleiviai iš pradžių nesuprato, kas įvyko, pradėjo reikšti nepasitenkinimą, bet, patys pamatę balioną, pasekė vairuotoju.
Kokias 15 minučių visi stovėjo, fotografavosi ir negalėjo nuleisti akių nuo baliono.“
Kaip ir kitur, Agnė skraidina įvairiausius žmones: turistus, jų gidus, žurnalistus, televizijos laidų vedėjus, net valdžios atstovus.
„Dažnai net nežinome, kas buvo tarp keleivių. Tik po to paaiškėja, kad kokia nors vietos garsenybė, kurią atpažįsta apie 90 mln. vietnamiečių“, – pasakojo ji.
Pati lietuvė irgi tapo įžymybe – jau spėjo kelis kartus pakliūti į žiniasklaidą. Vietname skrydžiai oro balionu iki šiol nebuvo organizuojami. Stengiantis populiarinti šią pramogą, jos organizatoriams tenka imtis įvairiausių priemonių. Viena jų, žinoma, reklama.
„Buvo pakviesti didžiausio Vietnamo televizijos kanalo „vtv3“ atstovai. Paskraidinome žurnalistę su operatoriumi, pakrikštijome ir pakvietėme pakartoti skrydį su draugais bei artimaisiais. Visiems labai patiko, žmonių veiduose buvo matyti didžiulis džiaugsmas ir nuostaba. Atsidėkodami jie susuko gražų reportažą apie pirmuosius skrydžius oro balionu Vietname.“
Tiesa, ir čia pasitaikė kuriozų: televizijoje Agnė buvo pavadinta Gražina, žurnale parašyta, kad ji – iš Latvijos.
Gruzdintos kirmėlaitės nesuviliojo
Turėdami dešimt laisvų dienų lietuviai nusprendė pakeliauti po Vietnamą. Į vieną kuprinę susikrovę tik būtiniausius daiktus, jie dviese nuvyko į Hanojų, po to – į egzotišką salą pavadinimu Kat Ba, esančią šalia turistų mėgstamos Ha Longo įlankos. „Patyrėme daug gerų emocijų ir parsivežėme daug teigiamų įspūdžių. Žmonės čia labai draugiški ir smalsūs. Net nemokėdami kalbos, jie stengiasi viską apie tave sužinoti gestais.“
Rokas prisiminė, kaip sykį, keliaujant „motobaiku“, privažiavęs vietnamietis ėmė mušti sau per krūtinę, šaukti „Vietnam“ ir rodyti į užsienietį. Šis atsakė: „Europe“. Vyras palinksėjo, nusišypsojo ir nuvažiavo.
„Motobaikų“ tolimoje šalyje galybė. Niekas nevaikšto pėsčias, esą, net šaligatvių daug kur nėra, o jei pamato kažką žingsniuojantį, tuoj pat pasisiūlo pavežti, žinoma, ne už dyką. Kur turistų daugiau, anot pašnekovų, prekeiviai jau įpratę pakelti kainas atvykėliams.
„Labai reikia skaičiuoti ir nebijoti nesutikti, nes dažnai jie patys kainas dar gerokai pakoreguoja. Skirtumas yra, jei kurio daikto kaina jau užrašyta – dėl jos derėtis jau negali.“
Lietuvius nustebino ir vietnamiečių užsienio kalbų žinios. „Vaikai stengiasi išmokti suprasti angliškai. Jie moka žodžius, gramatiką, kalbėti – taip pat, bet nesupranta kitų, kalbančių angliškai, – stebėjosi oreiviai. – Dažnai mieste prieina koks jaunuolis ir pasako, kad mokosi anglų kalbos, todėl norėtų pašnekėti su mumis angliškai. Pradžioje atrodė, kad jie apsimeta, renka kokią informaciją ar panašiai. Bet kai pagalvoji, kad vietnamiečiai kone visai negali išvykti iš Vietnamo, pasidaro aiškiau…“
Maistas padarė ne mažesnį įspūdį – jo Vietname galima rasti įvairiausio. Lietuviai stengiasi valgyti tik vietos maistą, tiesa, ne visą. „Hanojuje matėme net gruzdintų kirmėlių, bet pabijojome ragauti, nežinojome, kaip organizmas sureaguos – juk atostogos buvo dar prieš akis. Girdėjome, vietos žmonės valgo ir šunieną. Kepa šunį ant laužo, sukdami jį lyg paršiuką… Ačiū Dievui, nematėme nieko panašaus.“
Pasak Roko, vietnamiečių virtuvėje – daug egzotikos, tad lietuviai leidžia akims ir nosiai patarti, ką valgyti, o ko – ne, kad netektų patirti nemalonių nepatogumų.
Agnė Simonavičiūtė yra viena tituluočiausių Lietuvos oreivių moterų sportininkių. 2014-aisiais Lenkijoje vykusiame pirmajame pasaulio moterų oro balionų čempionate ji buvo trečia, pernai Birštone surengtame antrajame čempionate – penkta. Prieš dvejus metus Europos moterų čempionate pilotė užėmė taip pat penktą vietą, o Europos čempionate – 22-ą vietą, nusileidusi tik varžovams vyrams. Pasaulio jaunimo karšto oro balionų čempionate prieš trejus metus ji buvo 14-ta.
