Pasaulio tautų karoliai sutrūkinėjo ir išsibarstė po žemę. Čia juos vėl galima bandyti surinkti. Vien studentų bendrabutyje, tame pačiame aukšte, sukinėjasi kaimynai iš Ganos, Etiopijos, Indijos. Prieš man išvažiuojant, duris varsto ir daiktus nešasi taivanietė.
Salos – nuo kolektyvinių sodų iki pasaulio krašto
 |
| Rūtos Staniulytės nuotr./Sala |
Jei reikėtų surinkti jaunimo subkultūrų vėrinį, patarčiau pradėti ne nuo triukšmingų požeminių metro stotelių, sekmadieninio įvairių rankdarbių ir niekučių turgelio, vykstančio gatvės kūriniais išpaišytame skersgatvyje, ar alternatyvių užeigų. Didžiausią dalį, tikėtina, pavyktų sumeškerioti penktadienio popietę, kelte į Langøyene. Tai sala, kurioje leidžiama nakvoti, tad bandantys išsiskirti iš minios, bet patys paskęstantys tarp daugybės spalvų, anarchistinių simbolių, į bičių avilius panašių šukuosenų ir drąsių užrašų jaunuoliai traukia į savaitgalinę iškylą.
Į salas galima patekti keltais. Bilietas keltams tas pats, kuris galioja metro, autobusuose ir tramvajuose. Kartais keliamės į salas. Kartais įsėdame į keltą ir sėdime, kol jis, palikęs ir iš įvairių salų surinkęs keleivius, grįžta į uostą.
Salos skirtingos. Vienos primena kolektyvinius sodus. Kitos – ramius ežero paplūdimius. Trečios – visų pamirštus užkampius. Vienose zuja būriai turistų. Kitose pasijunti lyg būtum arčiau pasaulio krašto, negu didmiesčio.
 |
| Rūtos Staniulytės nuotr./Sala |
Pažintį su Oslu tęsia būrys sportine apranga apsirengusių mamų. Šios suprakaitavusios bėga, priešakyje stumdamos vežimėlius su vaikais. Reginys labai pralinksmina, nes kol kas nieko panašaus matyti neteko. Per tris savaites taip ir nepavyksta nepamatyti nors kelių bėgiojančių norvegų. Iš vėžių jų neišmuša jokios oro sąlygos.
Transporto infrastruktūra džiugina. Laukti reikiamo transporto reikia neilgai, jis atvyksta tiksliu laiku. Užsieniečius labai stebina ypatingas tėčių ir vaikų ryšys, kurį labai dažnai pastebėti galima metro. Būtent, tėčių. Tam įtakos tikriausiai turi politiniai sprendimai, nes tėčiai turi tam tikrą laiką pabūti tėvystės atostogose.
 |
| Rūtos Staniulytės nuotr./Vigelandas |
Vigelando parkas – lankytina vieta, kuria norvegai didžiuojasi. Artumo aura čia – lyg dilgčiojanti elektra. Nuogų žmonių skulptūros net ir droviausiųjų neverčia nusukti akių. Čia vaizduojami guodžiantys, palaikantys, besirūpinantys vienas kitu žmonės, šeimos nariai.
 |
| Rūtos Staniulytės nuotr./Vigelandas |
„Å se på folk (žiūrėti į žmones)“, – apibūdina norvegų pomėgį viena norvegė. Šis terminas, pasakoja norvegė, nusako veiksmą, kai žmogus, sriūbčiodamas kavinėje kavą, stebi praeivius. Taip. Osle paprasta tapti stebėtoju. Pro akis lekia įvairūs veidai ir žmonės, kurių dauguma tuojau pat prasmenga užmarštyje ir užleidžia vietą naujiems. Save prisimeni tik vakarais įžengęs į laikinus namus. Kavinėje sėdėti nebūtina, pakanka gatvių ir metro.
Bendrauti pasiryžę norvegai
„Aš irgi buvau pametęs raktus“, – į pokalbį įsiterpia vienas senyvo amžiaus vyriškis, nugirdęs mane ir bendrakursį angliškai besišnekučiuojančius. Netrukus jis jau traukia prie pilkšvų šortų gumos pritvirtintą įvairių raktų ryšulį ir siūlo mums taip pat pradėti naudotis šia technika. Jis – vienas iš daugybės norvegų, kurie paneigia daugelio sąmonėse įsišaknijusį stereotipą, kad norvegai šalti, nedraugiški, retai kada beužkalbinantys.
Kita vertus, Google paieškos sistemoje kartą radau nuorodą, kurioje į Norvegiją siūloma keliauti vasarą. Dėl daugybės priežasčių. Vieną iš jų – vasarą norvegai draugiškesni. Ar tai šypsenas piešiantys saulės spinduliai (jų, norvegų žodžiais, šią vasarą buvo neįtikėtinai daug) ar didmiesčio kaukė, ar tiesiog mitas? Mindydama Oslo gatves atsakyti negaliu. Tačiau vėliau, autostopu pabandžiusi įveikti nemažą atkarpą ir pažinusi daug norvegų – nuo vaikų iki pagyvenusių žmonių, galiu išrėžti, kad priežastis – ne didmiestis. Norvegai labai malonūs.
 |
| Rūtos Staniulytės nuotr./Policija |
„Oslo ikke Norge (Oslas nėra Norvegija)“, – kambario draugei sako norvegų kalbos mokytoja, omenyje turėdama gamtą. „O gal ir visai Norvegija tas Oslas“, – mąstome kildamos į aukščiausią sostinės tašką su metro. Visą kelionės laiką lydi šviesų atspindžiai tolimuose vandens telkiniuose, kalnai, nameliai su žole apaugusiais stogais.
Patarimai atvykstantiems į Oslą
Trys savaitės pralėkė labai greitai. Kur galima nueiti, paklausiau pati savęs? Siūlau nemokamą Vigelando parką, nemokamus muziejus sekmadieniais, paplaukioti keltais ir aplankyti salas, užkilti puikiu maršrutu į aukščiausią tašką.
Galima pasisvečiuoti imigrantų rajone, vadinamame Gronlande, vaisių ir daržovių turgelyje, ir nusipirkti daržovių bei vaisių pigiai. Tikrai labai pigiai. Pavyzdžiui, bananų kelis kartus pavyko nusipirkti už 2,5 lito, nektarinų už maždaug 4 litus. Galima aplankyti Vikingų laivą. Jame nepabuvau. Rusų turistams, pasakojo norvegė, muziejuje užtenka praleisti penkias minutes. Pamato laivą, jį nufotografuoja ir gana.
 |
| Rūtos Staniulytės nuotr./Architektūros muziejus |
Oslas priėmė iškart. Ant Oslo skandinaviškos autentikos etiketės lipdyti nevalia. Skandinavišką ramybę seniai sudrumstė didmiesčio statusas. Keliaujant autostopu, kartą sustojo politikas. Rugsėjį – rinkimai. Nors nesame potencialaus elektorato dalis, gauname kvietimą apsilankyti ekskursijoje parlamente. Turbūt į Oslą dar teks kažkada sugrįžti.
