Užutrakio dvaras
Užutrakio dvaro sodyba – vienas ryškiausių ir geriausiai išlikusių Lietuvos dvarų. Ant Galvės ežero kranto įkurtas ansamblis suteiks jums galimybę pajusti XIX a. Lietuvos diduomenės gyvenimo dvasią. Grožėkitės įspūdinga parku ir iš dvaro atsiveriančiais vaizdais į Trakų pilį!
Užutrakio dvaro sodybą, kurią ir šiandien galime aplankyti, XX a. pradžioje įkūrė grafas Juozapas Tiškevičius drauge su žmona, lenkų kunigaikštyte Jadvyga Svetopolk-Četvertinska. Jį įkvėpė unikalus Trakų kraštovaizdis – dvaras buvo kuriamas išnaudojant vietovės teikiamas galimybes.
Rūmus, papuoštus įspūdingais Liudviko XVI stiliaus interjerais, kūrė lenkų architektas Juzefas Husas. Rūmus užbaigė atvirais paviljonais karūnuota terasa, iš kurios atsiveria pasakiški vaizdai į Trakų pilį. Parką planavo žymus prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardas Fransua Andre (Édouard François André). Buvo sukurtas mišraus stiliaus parkas, papuoštas antikinių skulptūrų kopijomis ir gausybe augalų. Čia vis dar auga beveik šimtas rūšių ir formų medžių bei krūmų – daugiau nei pusė jų buvo specialiai atvežti kuriant parką.
Viena iš nedaugelio lietuviškų sengirių
Jei vietoj vandens apsupties mieliau renkatės mišką, aplankykite Strėvos įgriuvą. Ji slypi tarp ošiančių ilgaamžių medžių bei trykštančių neužšąlančių šaltinių ir vadinama viena iš ypatingų Aukštadvario regioninio parko gamtos bei kultūros vertybių. Tai valstybės saugomas geomorfologinis gamtos paveldo objektas.
Strėvos įgriuvą galima rasti Aukštadvario regioniniame parke, šalia Strėvos kaimelio esančiame Spindžiaus kraštovaizdžio draustinyje. Įspūdinga augalijos ir gyvūnijos gausa bei įvairovė suteikia draustiniui ypatingą reikšmę ne tik Lietuvoje. Draustinis taip pat yra Europos Bendrijos saugoma „Natura 2000“ teritorija.
Ar teko girdėti, kad Spindžiaus miške ošia viena iš Lietuvos sengirių? Ši sengirė puikuojasi didelį amžių pasiekusiais medžiais. Jame stiebiasi aukšti pušynai, ąžuolai ir kiti įvairiarūšiai ilgaamžiai medžiai. Tarp jų galima aptikti netgi keturių kartų medžių!
Miško sklype su senmedžiais išskirta kertinė miško buveinė, t. y. nepažeistas žmogaus veiklos miško plotas, kuriame yra didelė tikimybė sutikti nykstančių, retų, specializuotų augalijos rūšių. Iš tiesų, čia yra augalų, saugomų ne tik Lietuvoje, bet ir Europos Bendrijoje.
„Žaliasis takas“ vingiuoja šalia Strėvos upės ir žiediniu maršrutu praveda Spindžio mišku. Šis pažintinis takas kviečia aplankyti ne tik Strėvos įgriuvą, bet ir kitus svarbius objektus. Beje, šis takas padeda nepasiklysti šiose mįslingose bei mistika dvelkiančiose apylinkėse.
Vienas iš „Žaliojo tako“ siurprizų – Šaltinių kalnelis. Tai gana retas gamtos reiškinys, vertingas ne tik gamtiniu, bet ir kultūriniu požiūriu. Iš šio neaukšto kalnelio trykšta žiemą neužšąlantys šaltinėliai. Visomis kryptimis čiurlenantis šaltinių vanduo maitina Strėvos upę, padeda susiformuoti pelkėms ir liūnams, kurios itin patinka bebrams.
Anksčiau liaudis neužšąlančius šaltinius laikė šventomis erdvėmis, o jų vanduo, tikėta, turįs gydomųjų galių. Pasakojama, kad susirgus apylinkių gyventojai nešdavosi šio vandens į namus, o piemenukai juo plaudavęsi išvargusias kojas.
Išskirtinio dėmesio verta ir Orchidėjų karalystė. Ant nedidelės kalvelės karaliauja lietuviškų orchidėjų plantacija! Joje prieglobstį yra radę itin jautrūs gegužraibiniai augalai. Įsidėmėtina, jog plačialapė klumpaitė yra saugoma Lietuvoje ir Europos Bendrijoje.
Lietuvių tautosakoje aprašoma, kad senovėje moterys bandžiusios šias gėles įsiveisti namų sodeliuose, tačiau bergždžiai. Taigi šiuos augalus vietiniai žmonės laiko įnoringais bei mįslingais. Įdomu, kad orchidėjos – „miško gražuolės“ – buvo laikomos magiškais augalais. Jas senolės naudojo liaudies medicinoje bei būrimams.
