Bėgdama nuo Pirmojo pasaulinio karo suirutės, ji parsikraustė į kleboniją (ji iki šiol išlikusi prie senos akmeninės bažnyčios), pas kunigą, kurį visą gyvenimą mylėjo, tačiau niekada neleido sau užmiršti, jog jis kunigas.
Nesukūrusi šeimos, būdama labai tikinti, visą gyvenimą pašventė silpnesniųjų, neturtingųjų globai, stengdamasi jų gyvenimą padaryti šviesesnį, dvarininkaitė Marija Židikuose įmynė tikrosios labdarės pėdsaką.
Miestelyje yra išlikęs namas, kurį ji nusipirko, po blaškymosi po įvairias Lietuvos vietas ketino įsirengti kaip dvarelį, apsodinti medžiais ir ten gyventi, tačiau atidavė vaistininkėms ir daktarui, kad jam nereikėtų važinėti iš Mažeikių, o vietos žmonėms būtų greitesnė pagalba.
„Dažnai žmonės net nustemba sužinoję, kad Židikuose yra rašytojos muziejus. Sako, jei būtų žinoję, būtų užsukę. Prie kelio į miestelį jokios rodyklės nėra“, – pasakojo Šatrijos Raganos memorialinio muziejaus (Mažeikių muziejaus filialo) muziejininkė Erika Skeivienė, židikiškė, baigusi Židikų Šatrijos Raganos gimnaziją, žavėdamasi čia gyvenusios rašytojos asmenybe, išsamiai aprodžiusi muziejų su autentiškais Marijos daiktais. Mums besikalbant duris atvėrė nauji lankytojai.
„Esu Šatrijos Raganos kūrybos gerbėja, labai norėjau atvažiuoti į Židikus, – tarė jauna mergina, kaip vėliau prisistatė, Vilniaus Žirmūnų gimnazijos moksleivė, būsima abiturientė Aušra Šileikytė. – Rašytojos kūryba labai sudomino mokytoja Dalia Ignotienė. Apysaką „Sename dvare“ skaitydama verkiau. Niekad nesu skaičiusi tokio gražaus kūrinio ir apie mamą, ir apie šeimą, ir apie tai, ko jau nebebus...Šią vasarą su šeima keliaujame po Lietuvos literatūrines vietas.“
Tokiu dukros sumanymu žavėjosi ir tėtis Audrius. Pasak jo, rašytojų memorialiniuose muziejuose sužinai to, ko apie tas asmenybes dar nežinojai.
Nuo karo negandų – į kleboniją
Tai kaip gi Marija Pečkauskaitė atsidūrė Židikuose, mažame miestelyje prie kelio Skuodas – Mažeikiai? Dar labiau intriguoja muziejuje stovintis jos rašomasis stalas, fortepijonas, atrodo, tik ką išplauti ir į lentyną padėti arbatos puodeliai, sulankstoma kėdė, kurioje rašytoja sėdi vienoje iš paskutiniųjų savo gyvenimo fotografijų.
Kaip pasakojo E.Skeivienė, Pirmojo pasaulinio karo metais Marija, tuomet jau mokytojavusi Marijampolėje, mergaičių „Žiburio“ progimnazijoje, nesitraukė su visais į Rusijos gilumą, o atsikraustė į Židikus, kur klebonijoje pas seną šeimos bičiulį kunigą Kazimierą Bukontą jau glaudėsi jos motina Stanislava ir sesuo Sofija.
Tėvas Anupras ir du jos broliai Vincentas ir Steponas jau buvo mirę. Labai greit Židikuose mirė ir motina. Šios netektys, jaunystės laikų Užvenčio dvaro ilgesys ir paskatino parašyti klasika tapusį kūrinį „Sename dvare“. Muziejuje eksponuojamas tas pats rašomasis stalas, prie kurio buvo sukurtas ne tik šis, bet ir kiti kūriniai.
E.Skeivienės teigimu, namas, kuriame 1987 metais įkurtas muziejus, su rašytoja nesusijęs. Čia buvo ir knygynas, biblioteka, o dar seniau tiesiog gyvenamasis namas.
Pradžioje muziejus buvo įkurtas tame name, kurį Marija buvo nusipirkusi ir atidavusi vaistininkėms bei daktarui, tačiau dalis namo sudegė, teko persikelti į dabartinį pastatą, stovintį pagrindinėje gatvėje priešais bažnyčią.
Pečkauskaitei teko dažnai keltis iš vietos į vietą. Gimė ji netoli Medingėnų Plungės rajone, Šiukštų dvarelyje (jos motina – Stanislava Šiukštaitė). Gimtinės pastatai neišlikę, apie rašytojos tėviškę byloja tik medinės rodyklės. Vėliau šeima persikraustė į tėvo paveldėtą Labūnavos dvarą Kelmės rajone (dabar čia išlikę du mūriniai dvaro bokštai).
Pečkauskams ūkininkavimas sunkiai sekėsi, Labūnavą pardavė, 1887 metais išsinuomavo Užvenčio dvarą. Marijai tada buvo dešimt metų. 1891 metais kaimynystėje gyvenusių Višinskių sūnų Povilą Marijos tėvas pakvietė, kad padėtų sūnui Steponui ruoštis stoti į gimnaziją. Šis lietuvių tautinio atgimimo veikėjas padarė įtaką ir Marijai. Ji išmoko lietuviškai ir nuo to laiko, nors dvarininkų Pečkauskų namuose buvo kalbama lenkiškai (tėvo protėviai buvo kilę iš Baltarusijos), ir kalbėjo, ir rašė lietuviškai.
P.Višinskis įsimylėjo Mariją, tačiau ji jį vadino „broleliu“ ir į jo jausmus neatsakė. Juodaakę Mariją P.Višinskis vadino Raganėle, o per vieną išvyką į Šatrijos kalną P.Višinskio dėka jai prigijo Šatrijos Raganos slapyvardis. Juo ir pasirašinėjo spaudos draudimo, paskui ir vėlesniais metais.
Į Užventį 1894 metais atsikraustė jaunas, 22-ejų metų kunigas K.Bukontas, su kurio šeima Marijos tėvai seniai bičiuliavosi, tad kunigas buvo dažnas svečias Pečkauskų namuose. Marijai tada buvo septyniolika. Šeimos vakarai su kunigu, pokalbiai, muzikos valandos – ir Marija, ir jos mama mėgdavo groti fortepijonu, o kunigas grieždavo smuiku – merginai tapo lemtingi.
Abu jaunuoliai jautė vienas kitam šiltus jausmus, juos siejo tikėjimas, meilė muzikai. Daugelyje nuotraukų šalia Marijos – K.Bukontas.
Tačiau tėvas, supratęs apie jaunuolių jausmus, bijodamas apkalbų, uždraudė kunigui daugiau pas juos lankytis. Nuo tada į Marijos kūrybą įsiveržė liūdesys. 1898 metais parašytas kūrinėlis „Dėl ko tavęs čia nėra“, literatūros kritikų teigimu, skirtas būtent K.Bukontui. Daugiau gal būtų galėję papasakoti Marijos laiškai, tačiau prieš mirtį sesers paprašė juos sudeginti.
Tėvas, supratęs apie jaunuolių jausmus, bijodamas apkalbų, uždraudė kunigui daugiau pas juos lankytis.
Muziejuje saugomas tas pats fortepijonas. „Mes jį vadiname rojaliu. Marija labai mėgdavo juo skambinti. Kur keldavosi, ten ir rojalį veždavosi“, – sakė E.Skeivienė. Taip jis atkeliavo ir į Židikus.
Savo bityno medų dalino kaip vaistus
Kaip pasakojo muziejininkė, ieškodama kaip padėti šeimai, 1896 metais, gavusi tetos paramą, išvyko į Varšuvą, į bitininkystės kursus. Grįžusi Užventyje prižiūrėjo bityną, paskui ir Židikuose laikė bites, vargšams medų dalindavo kaip vaistus.
„1898 metais mirus tėvui, kunigas K.Bukontas tapo šeimos globėju, kur tik jis keldavosi klebonauti, ten ir Marijos motina bei sesuo važiuodavo. Marija, būdama vyresnė už seserį, ieškojo, kaip padėti šeimai, mokė dvarininkų vaikus. 1905 – 1907 metais studijavo Šveicarijoje, kaip laisva klausytoja klausėsi filosofijos, istorijos, etikos ir pedagogikos paskaitų. Iš vokiečių kalbos paskui išvertė daug pedagoginių knygų.
Ir ji, ir P. Višinskis iš „Motinėlės“ draugijos, šelpusios studijuojantį katalikišką jaunimą, tokioms studijoms buvo gavę stipendijas, – pasakojo E.Skeivienė. – Po Šveicarijos trumpai dirbo knygyne, bet šis darbas jai nelabai patiko, todėl greit išsilaikė egzaminus ir gavo teisę dirbti vokiečių kalbos mokytoja. Tada įsidarbino Marijampolėje.“
Iš šio laikotarpio muziejuje saugomi puikiai išsilaikę, Šveicarijoje pirkti „Salamander“ firmos bateliai. Į akis krenta, kad mokytojos batelių dydis labai mažas. O ir bateliai dar nesunešioti. Po Židikų apylinkes, lankydama vargšus ir ligonius, ne juos audavosi, o kokius nors purvabrydžius.
Kaip pasakojo E.Skeivienė, Židikuose prie klebonijos Marija buvo atidariusi slaptą mokyklėlę, tačiau apie tai sužinoję vokiečiai ją uždarė. „Labdaros fondui lėšų rinkdavo organizuodama įvairius renginius. Blaivybės salę buvo pastačius, gaila, ji neišliko, tiesiant kelią į Mažeikius, nugriovė. Čia po mišių žmones kviesdavo susirinkt, arbatos atsigert, sušilt“, – pasakojo Erika.
Muziejuje saugomi išlikę jos arbatos puodeliai, kuriais vaišindavo savo svečius, dėžutės, iš kurių saldainį ištraukdavo klebonijoje užėjusiam našlaičiui paguosti. Galvodama ir apie kitus Lietuvos žmones, įgytas žinias apie bitininkavimą perdavė savo knygelėje „Lietuvos bitininkas“. Muziejuje saugotas kvitas, kuriame 1922 metais Marija Pečkauskaitė pasirašo, gavusi 5500 auksinų honorarą už šią knygelę.
„Tačiau visus savo uždirbtus pinigus skirdavo labdarai, – teigė E.Skeivienė. – Židikuose seneliams buvo atidariusi ligoninę, priglausdavo našlaičius, paskui ieškodavo jiems namų, remdavo gabius mokinius, padėdavo jiems toliau mokytis. Iš rusų kalbos išvertė ir išleido brolio, Maskvoje studijavusio agronomiją, knygelę, taip siekdama suteikti žinių Lietuvos valstiečiams“.
1928 metais už pedagoginius tyrinėjimus Marijai buvo suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto Garbės daktarės vardas, 1929 metais – kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinas. Tačiau ji jau sunkiai sirgo, nevažiavo atsiimti apdovanojimo.
Ordinas buvo atvežtas į Židikus, o Marija paprašyta nusifotografuoti. Iš paskutinių jėgų ji tai padarė. Vienoje iš paskutiniųjų nuotraukų su ordinu ant kaklo ji pozuoja prie klebonijos durų.
Nepaprastos meilės trikampis
Iš istorinių nuotraukų matyti, kad į paskutiniąją kelionę 1930 metų liepos 24 dieną mirusios Marijos palydėti susirinko visas miestelis. Į kapines rašytoją lydėjo šiuo keliu pro dabartinį muziejų. Šalia Židikų esančiose kapinaitėse iš tolo išvydome grakščią raudonų plytų koplyčią.
Pradžioje Marija buvo palaidota paprastame kape, koplyčia jai buvo pastatyta jau kito čia kunigavusio kunigo Vaclovo Martinkaus iniciatyva 1942 metais, į ją tada perkelti rašytojos ir jos motinos palaikai.
V.Martinkus Židikuose klebonavo 1940 – 1944 metais, gelbėjo besislapstančių žydų vaikus, paskui emigravo į Vakarus, reiškėsi lietuvių emigrantų gyvenime. Koplyčios Marijai autorius – inžinierius architektas Jonas Mulokas, 1944 metais emigravęs į Vakarus, JAV suprojektavęs ne vieną bažnyčią.
Priešais koplyčią – kunigo K.Bukonto kapas. Jis mirė 1961 metais. Marijos sesuo Sofija gyveno iki 1970-ųjų. „Ji jokiu būdu nenorėjo, kad būtų palaidota koplyčioje su seserimi, ji laikė save neverta Marijos. Balto marmuro plokštė ant Sofijos kapo – koplyčios dešinėje, – parodė E.Skeivienė. – Ji taip pat mylėjo Bukontą.“
Paskutinėmis gyvenimo dienomis, kai sunkiai sirgusią kaulų vėžiu Mariją slaugiusi moteris prie lovos pamerkė rožių, ji dar spėjo pasidžiaugti jomis. Kaip yra rašiusi prof. Viktorija Daujotytė, tada rašytoja ištarusi: „Kokios gražios gėlės...“. Savo apysaką „Sename dvare“ pradėjusi sakiniu „Raudoniems saulėlydžiams begęstant, baltų rožių sidabrinės akys žiūri į mane pro langą...“, ne kartą ji yra sakiusi, kad gėlės jai atrodė iškalbingiausi Žemėje kūriniai.
Koplyčioje ant Šatrijos Raganos kapo nevystančios baltos rožės – širdies ir meilės simbolis – tarsi byloja apie Marijos sielą ir pasilikusią atmintį Židikų gyventojų atmintyje. „Kaip tik dabar gėles čia padėjo Mažeikių rajone įsteigtos Šatrijos Raganos premijos laureatai. Premija kasmet teikiama tiems, kas užsiima švietėjiška, labdaringa, Šatrijos Raganai artima veikla“, – sakė E.Skeivienė.
„O aš, matydama šias rožes, prisimenu žodžius iš apysakos „Sename dvare“, kai ji pasako: „Taip visur gražu, taip puikiai žydi rožės“, o mamatė atsako: „Trumpai težydi rožės, Irute“.
Straipsnių ciklą „Miestelių istorijos. Muziejų duris atvėrus“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba
