Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“
Kolegos iš kitų regioninių parkų jau kurį laiką pagavę pažintinių takų populiarumo bangą giriasi rekordiniais lankytojų srautais ar net suka galvą, kaip riboti staiga atsiradusį lankytojų antplūdį, todėl tiesiog Vilniuje atsiradęs naujasis pažintinis takas yra puiki alternatyva vilniečių puikiai žinomoms ir pamėgtoms kitoms lankytinoms vietoms gamtoje.
Nelaukdamas, kol nukris paskutiniai lapai ir kol sveikatos apsaugos ministras, praleidęs atostogose pasiruošimo antrajai pandemijos bangai laikotarpį, pareikš, jog gyventojai ir verslai nėra pakankamai atsakingi, todėl reikia skelbti antrąjį karantiną, važiuoju ieškoti to naujo ir šventiškai atidaryto pažintinio tako.
Senųjų kaimų vardu pavadintas takas veda per Naujųjų Verkių, Verkių Riešės, Staviškių, Turniškių ir Kremplių senuosius kaimus, kurie šiandien virtę Vilniaus miesto gyvenamaisiais rajonais. Pažintinio tako ilgis siekia 10 kilometrų, todėl šviečiant popietinei saulei kurį laiką dvejoju, ar ne per vėlai išsiruošiau. Visgi auksinio rudens atmosfera nugali, ir keliauju link Kremplių, kur, pasak tako rengėjų, turiu rasti pirmuoju numeriu pažymėtą tako stendą.
Pravažiavęs Verkių dvarą leidžiuosi keliu link Neries ir jau beveik apačioje randu posūkį į kairę. Tai Verkių gatvės tęsinys, kuriuo važiuojant pamatau eilę šalikelėje pristatytų automobilių. Spėjimas, jog tai pažintinio tako pradžia, pasitvirtina, nes čia pat stovi masyvus medinis stulpas su tako informacine lentele.
Krempliai – senas kaimas, kurio pavadinimą išgirdau pirmą kartą. O jis galėjo atsirasti nuo vilnonių audeklų gaminimo įmonės, kadangi tokios buvo vadinamos krembliais. Šios teritorijos priklausė Verkių dvarui, ir labai tikėtina, jog čia galėjo gyventi vienas iš tokias paslaugas atliekančių amatininkų. Pagal kitą versiją kaimo pavadinimas kilo nuo čia buvusių grybingų vietų, kadangi kremblys reiškia grybą.
Po trumpos pažinties su pirmuoju senuoju kaimu aptinku rodyklę ir mėgaudamasis spalvingo rudens peizažais pradedu 10 kilometrų žygį. Krempliai. Jie įsikūrę prie Turniškių upelio, kurį užtvenkus dvarininkai čia veisė bei augino upėtakius ir eksportuodavo į Sankt Peterburgą, bet vėliau pažeidus vieną iš užtvankų tvenkiniai uždumblėjo ir apaugo nendrynais.
Keliaujant maršrutu vienoje pusėje lieka pelkėjantys tvenkiniai, kitoje stovi pavienė sodyba, galėjusi būti dvaro amatininko namais, o takas persiritęs per vieną iš užtvankų ir pervedęs per nusekusioje tvenkinio vietoje augančius žmogaus ūgio nendrynus nuvingiuoja Verkių regioninio parko miškais.
Takais ir takeliais išraižytame miške be naujojo pažintinio tako yra ir kiti pėsčiųjų maršrutai – Turniškių takas ir Verkių trasa, o kiek toliau ir 100 kilometrų takas aplink Vilnių prisijungia. Pėsčiųjų trasos tai susijungia, tai išsiskiria, todėl norint neišklysti iš kelio reikia šiokio tokio atidumo.
Senųjų kaimų takas pažymėtas mediniais kuoliukais, kurių viršuje pritvirtinta lentelė su kryptimi. Kai kuriose atkarpose jie įrengti pakankamai retai, todėl einant kyla abejonės, ar tikrai teisingu maršrutu einu. Nepaisant keleto atkarpų, takas paženklintas gana gerai.
Po ilgoko ėjimo, besilaikydamas už vietoje turėklo įtemptos storos virvės nusileidžiu šlaitu žemyn ir papuolu į Naujuosius Verkius. Senais laikais čia kvepėjo popieriumi, o pati vietovė buvo vadinama Papiernia. Spėjama, jog jau XVI a. buvo vykdoma popieriaus gamyba, vėliau tapusi viena iš Verkių dvaro pajamų šaltinių. Nukonkuravusi Kučkuriškių popieriaus fabriką Naujųjų Verkių popieriaus manufaktūra vienu metu buvo viena didžiausių ir moderniausių regione. XX a. Naujiesiems Verkiams buvo nuopuolių ir išbandymų laikotarpis, fabrikas kurį laiką visai neveikė, o paskutinė pagaminta produkcija iš čia iškeliavo 2009 metais.
Dabar fabrikas nebeveikia. Į kultūros paveldo sąrašą įrašyti pastatai stovi tušti, tačiau iš darbininkų gyvenvietės išaugę Naujieji Verkiai toliau vystosi jau kaip Vilniaus miesto dalis. Popieriaus kvapo čia seniai nebeliko, tačiau tiek į viršų besistiebiantys kaminai, tiek išlikusi 5 tvenkinių ir kanalų sistema, tiek Popieriaus vardu pavadinta gatvė primena apie ilgą, su popieriumi susijusią Naujųjų Verkių istoriją.
Reljefas šiose vietose kalvotas, kopiant viršun net prakaitas išmuša. Pro pageltusius medžių lapus galima įžiūrėti apačioje likusias Popieriaus ir Žaliųjų ežerų gatves. Prie pastarosios yra įsikūrusi apie 60 gyvenamųjų namų turinti Verkių Riešės gyvenvietė, į kurią leisdamasis raguva atveda Senųjų kaimų takas. Ant Riešės upelio kranto įsikūrusi Verkių Riešė taip pavadinta dėl upelio ir prie jo veikusios Verkių dvarui priklausiusios plytinės. Nors šis senasis kaimas dabar jau Vilniaus miesto dalis, praeinant galima pastebėti tradicinėmis langinėmis išpuoštus senus medinius namus su kiemuose pasodintais gėlių darželiais.
Remontuojamoje Žaliųjų ežerų gatvėje pasimetė ženklinimas, todėl išklydau iš tako. Susiorientavęs ir vėl atradęs maršrutą dešiniuoju Riešės upelio krantu patraukiau prieš srovę. Einu ir prisimenu, kai būdamas mažas ir ką nors darydamas ne taip, kaip reikia, nuolat girdėdavau sakant, jog elgiuosi kaip žydas – priešingai. Tikriausiai tokių pamokymų tako rengėjams girdėti neteko, nes einant tako ženklinimo rodyklių kryptimi informacinių stendų numeracija yra priešinga. Aplankęs senuosius kaimus Nr.6 ir Nr.5, artėju prie senojo kaimo Nr.4 – Staviškių.
Viena seniausių Verkių regioninio parko gyvenviečių įsikūrusi prie buvusio kelio į Dubingius. Manoma, kad čia žmonės gyveno jau I-II amžiuose. Staviškėse archeologai aptiko senojo geležies amžiaus gyvenvietę bei šalia jos supiltus pilkapius. Jie dabar yra privačioje teritorijoje ir gan stipriai suardyti. Vis gi vieną objektą einant pažintiniu taku pavyks pamatyti, tai ant atskiros kalvos supiltą Staviškių piliakalnį.
Įveikta daugiau nei pusė tako, tačiau saulei leidžiantis greitai pradeda temti. Tenka gerokai paspartinti žingsnį. Pakilęs rūkas kuria šiek tiek mistiškus vaizdus, tačiau jais mėgautis laiko nėra. Pavingiavęs pievomis takas pasuka į ilgą tiesiąją link Turniškių. Eidamas sparčiu žingsniu prisiveju iš kito tako įsukusią pakeleivę. Nešina krepšeliu ji paspartina žingsnį ir einame panašiu tempu. Nei bėgant aplenkti, nei tiesiog atsilikti, tačiau suprantu, jog eidamas iš paskos jei ne nesaugumo, tai bent nejaukumo jausmą sukuriu tikrai. Ji nesižvalgo, o aš neatsilieku ir taip vienas paskui kitą žingsniuojam gal 10 minučių. Priekyje pasirodo jau užsižiebę Turniškių žiburiai ir mūsų keliai išsiskiria.
Įsitikinimas, jog Turniškės yra kairiajame Neries krante, kur įsikūrusios aukščiausių valstybės vadovų rezidencijos, nėra visiškai teisingas. Seniau šiuo vardu buvo vadinamos gyvenvietės abipus Neries. Dešiniajame Neries krante buvo Turniškių kaimas, kairiajame – Turniškių vasarvietė. Žinomos Turniškės tapo prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai 1939 metais čia šeimininkaujantys lenkai pradėjo statyti hidroelektrinę. Ties Turniškėmis turėjo atsirasti didžiausia Lietuvoje hidroelektrinė, kuri būtų reguliavusi vandens lygį upėje ir taip apsaugotų Vilniaus senamiestį nuo potvynių. Pradėtus darbus sustabdė karas, o jam pasibaigus sovietų valdžia atsisakė planų čia įrengti hidroelektrinę. Suvežtos statybinės medžiagos buvo panaudotos sugriauto Vilniaus atstatymui, o pastatytuose būsimos elektrinės administracijos pastatuose dabar įrengtos LR Premjero ir Prezidento rezidencijos.
Šioje vietoje Senųjų kaimų takas atveda prie Neries, kur atsisėdus ant suoliuko galima stebėti ramiai tekančią upę. Jei ne karas, šioje vietoje būtų stovėjusi hidroelektrinė, o Prezidento ir Premjero rezidencijos puikuotųsi kur nors prie Kauno. Paskutinę pažintinio tako atkarpą įveikiu visiškoje tamsoje pasišviesdamas telefonu. Nauja patirtis. Po kelių minučių girdžiu, kaip dar pora keliautojų džiaugiasi sėkmingai įveikę maršrutą. Tikriausiai ir jie ne paskutiniai, nes šalikelėje lieka stovėti dar vienas automobilis. Nors čia stovi pirmuoju numeriu pažymėtas informacinis stendas, tačiau palikti automobilius nėra itin patogu. Kur kas tinkamesnė vieta yra Naujuosiuose Verkiuose prie popieriaus fabriko. Nėra svarbu, kur pradėti žygį Senųjų kaimų taku, nes jis yra žiedinės formos ir visada parves į tą pačią vietą.
Verkių regioninis parkas gražių miškų stoka nesiskundžia, gal todėl atidaryto naujojo pažintinio tako ilgis siekia net 10 kilometrų? Tai yra ilgiausias pažintinis takas Vilniuje ir aplink jį. Ilgis tikrai nėra pats svarbiausias tako rodiklis, kur kas svarbiau, kad regioninis parkas nenuėjo primityviausiu keliu pristatydamas šabloniškų stendų apie gamtą ir jos gyventojus. Senųjų kaimų tema taką daro unikaliu, leidžiančiu pažvelgti į šią saugomą teritoriją kitu kampu. Smagu, kad Verkių regioninis parkas sugeba žengti koja kojon ne tik su žygeiviais, bet ir su laikmečiu.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“
