Joje viešėjome ne vieną dieną, kaip daro dauguma Padniestrės lankytojų, stengdamiesi dar iki tamsos išsinešdinti iš šios šešėlių karalijos.
Pirmąjį autoriaus pasakojimą apie kelionę į Padniestrę rasite čia.
Tai nėra labai patogu, nes ant demarkacijos linijos keliautojai gauna teisę būti teritorijoje tik 24 valandas. Norint pratęsti viešnagę Padniestrėje, reikia prisistatyti vietinio saugumo kontoroje ir prašyti leisti pabūti ilgiau.
Šio veiksmo paprastai keliautojai vengia ir išvažiuoja gerokai anksčiau, nei baigiasi leidimo galiojimo laikas. Ir būtinai dar nesutemus.
Anksčiau sklido kalbos apie Padniestrės milicininkų ir pasieniečių plėšikavimą. Jos nebuvo išgalvotos. Daugelio užsieniečių patirtis bylojo apie tapimą lengvu grobiu uniformuotiems pasienio kyšių prievartautojams.
Tačiau jau keleri metai kalbama, kad Padniestrės valdžia pradėjo kovoti su užsieniečius skriaudžiančiais pareigūnais, norėdama parodyti, kokia gera ir saugi jų valstybė.
Pseudovalstybė, kurioje gyvena realūs žmonės
Nors Padniestrės lyginimas su Šiaurės Korėja yra gerokai perspaustas, tačiau ši pseudovalstybė tikrai yra kitokia, nei likusios šalys.
Padniestrė nėra jokios tautos etninė teritorija. Ji tik separatistinė žemė, įsispraudusi siaurame plotelyje tarp Moldovos ir Ukrainos.
Pirmiausia, Padniestrė nėra jokios tautos etninė teritorija. Ji tik separatistinė žemė, įsispraudusi siaurame plotelyje tarp Moldovos ir Ukrainos.
Galbūt dabar kažkas panašaus į ją yra apsišaukėliška Donecko Liaudies Respublika.
Iš esmės abi jos yra užšaldyto konflikto zonos. Padniestrė – siekiant užtikrinti, kad Moldova nesijungtų prie europinių institucijų.
Jos gyventojai yra ukrainiečiai, rusai ir moldavai, sudarantys maždaug lygias dalis. Į Šiaurės Korėją ji panaši tik savo kariniais paradais, lozungais ir sovietinių simbolių šlovinimu.
Žmonės čia nėra tokie užguiti, darbo lageriai neegzistuoja. Tačiau, mano įsitikinimu, norintiems sugrįžti į Sovietų Sąjungą, bent jau ideologiškai, Padniestrė yra tinkamesnis variantas nei Baltarusija ar Rusija. Visa jos simbolika ir net milicininkų uniformos yra sovietinės.
Valstybinė kalba čia yra rusų ir visi šneka tik rusiškai. Gal kaimuose ir naudojama moldavų kalba, tačiau sostinėje jos negirdėjau nė karto.
Sugriuvus SSRS, o Moldovai paskelbus nepriklausomybę, penktadalis jos teritorijos nepanoro permainų ir nusprendė likti SSRS klonu. Pasiskelbė esantys Padniestrės Moldavijos Respublika (visą jos vakarinę sieną, išskyrus Benderų miestą, atstoja Dniestro upė), sukūrė savo kovotojų būrius ir ėmė kariniais veiksmais priešintis Moldovos norams sutvarkyti šalies sienas.
Valstybinė kalba čia yra rusų ir visi šneka tik rusiškai. Gal kaimuose ir naudojama moldavų kalba, tačiau sostinėje jos negirdėjau nė karto.
Padniestrei į pagalbą atskubėjo savanoriai ir kazokai iš Rusijos.
Moldovos reguliarioji kariuomenė anksčiau ar vėliau būtų padariusi tvarką, bet įsikišo rusų armija ir moldavai šansų nebeturėjo.
Buvo sudarytos paliaubos, kurios tęsiasi iki šiol. Keturis mėnesius trukęs karas pasiglemžė apie du tūkstančius gyvybių.
Šalies tarptautinis statusas liko užšaldytas. Padniestrės nepriklausomybės nepripažino jokia valstybė, net ir Rusija. Tai reiškia, kad atsitikus nelaimei, turistai turi pasikliauti tik pačiais savimi ir neegzistuojančios valstybės insitucijomis.
Tiesa, šios aplinkybės nekliudo Padniestrės valdžiai de facto kontroliuoti sienas, turėti savo kariuomenę, prezidentą, ministerijas, miliciją, valiutą. Taip pat ir savo konstituciją, vėliavą, herbą, himną bei piliečio pasą.
Su niekur negaliojančiais Padniestrės pasais daug nenuveiksi, todėl dauguma šalies gyventojų turi ir kitų valstybių – dažniausiai Moldovos, Rusijos ir Ukrainos – pasus.
Kad Moldovai nekiltų pagundos vėl bandyti vienyti teritoriją jėga, Padniestrėje dislokuota 1,2 tūkst. Rusijos karių, vadinamųjų taikdarių.
Su niekur negaliojančiais Padniestrės pasais daug nenuveiksi, todėl dauguma šalies gyventojų turi ir kitų valstybių – dažniausiai Moldovos, Rusijos ir Ukrainos – pasus.
Kelionė prasidėjo traukinyje iš Odesos. Jis važiuoja į Moldovos sostinę Kišiniovą, tačiau pravažiuoja Padniestrę ir stoja jos sostinėje Tiraspolyje.
Atvykti į Padniestrę užsieniečiams vizų nereikia ir įvažiavimo mokestis netaikomas.
Tai labai patogu, nes atvykimo nereikia derinti iš anksto. Pasienio kelio poste arba Tiraspolio stotyje keliautojams išduodami dokumentai, leidžiantys pasilikti Padniestrėje 24 valandas.
Kadangi traukinys Tiraspolį pasiekia jau tamsų vakarą, išlipti nesusigundome. Lauke per tamsu ir stotyje šmirinėjantis policininkas pasitikėjimo nekelia.
Nenorime būti lengvu grobiu ir naktį ieškotis nakvynės, todėl vykstame į Moldovą, ketindami ten pernakvoti ir į Tiraspolį atvykti kitos dienos rytą.
Taip pat nenorime savo kailiu patirti visiems žinomo fakto, kad buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse užsieniečiams pavojingesni ne kriminaliniai veikėjai, o nusikaltėliai, įsprausti į uniformas.
Apie tai, ką radome ne tik dieniniame, bet ir naktiniame Tiraspolyje, taip pat apie čia sutiktus bailius užsieniečius ir kokį sprendimą reikėtų priimti nespėjus išvažiuoti iš šalies per nurodytą laiką, sužinosite kitoje pasakojimo dalyje.
