Penktadienį Kukuliškių piliakalnyje buvo pristatyti pastaruoju metu atlikti kasinėjimai, vykstantys nuo 2017 metų, bei jų radiniai. Vien šiemet iš nedidelio plotelio archeologai pasakoja iškasę apie 6,5 kg, arba 560, įvairių radinių, daugiausia keramikinių šukių nuo indų, kuriuose gamintas valgis. Ant kai kurių archeologai net įžiūrėjo priskretusių maisto likučių. Tačiau bene daugiausia džiaugsmo sukėlė aptikti gintaro gabalai.
„Gintaro radome ir 2017 metais, kai tyrėme perkasą, bet buvo maži gabaliukai, nieko įspūdingo. Šiemet mažesnių buvo nedaug, pradėjo rastis dideli gabalai. Ir sugalvojom, kad tai gintarinė gyvenvietė“, – pasakojo M. Urbonaitė-Ubė.
Į pristatymą atvykęs archeologas, buvęs KU rektorius profesorius Vladas Žulkus juokavo, kad štai ir paaiškėjo, kur galėjo gyventi Jūratė ir Kastytis, o šis piliakalnis būtų puiki vieta atkurti legendą.
Šiai vietai piliakalnio statusas buvo suteiktas tik 2017 metais. Anot Pajūrio regioninio parko vadovo Dariaus Niciaus, kadangi rašytiniuose šaltiniuose šitas piliakalnis niekur nebuvo žinomas, niekas jo ir neieškojo. Prieš keletą metų vienas geologas, kuris Lietuvoje yra atradęs kelias dešimtis piliakalnių, savo mėgėjiško vaikščiojimo metu ties skardžiu aptiko keletą radinių. Tada prasidėjo detalesni tyrimai.
Pajūrio ruože esama vos pora piliakalnių. Vienas jų Birutės kalne, kitas šis, Kukuliškių piliakalnis.
Išsiaiškinti padėjo tyrimai
Archeologė susirinkusiesiems pasakojo tyrimus su sutuoktiniu ant piliakalnio pradėjusi 2017 metais. Anot E.Ubio, kadangi tuo metu buvo paskelbti piliakalnių metai, nuspręsta dirbti šioje vietoje.
Pirmais metais vienintelis noras buvo išsiaiškinti, kokio laikotarpio ši vieta, ar kalbama apie kuršius, ar apie viduramžius, ar dar apie kokį kitą laikotarpį. Pora sako nė negalvojusi, jog darbai taip įsuks juos šioje vietoje.
Kai gavome datas iš laboratorijos, paaiškėjo, kad tai bronzos amžius.
„Pasisekė archeologiniu požiūriu, atradome pastatą su ugniaviete, kuolų įtvirtinimus. Pasitvirtino, kad buvo gyvenama vieta, mediniais kuolais aptverta. Paskui kilo klausimas, kodėl čia kūrėsi, šalia jūros, kur šalta, drėgna. Kai gavome datas iš laboratorijos, paaiškėjo, kad tai bronzos amžius. Vėliau ėmėmės aplinkos apie kalvą, kuri apima virš 3 hektarų. Tyrėme su geofizikiniais prietaisais ir archeologiniais metodais. Geofizikinis prietaisas – tai toks tempiamas mašiniukas, o rankose kompiuteris, kuris leidžia bangas į žemę ir rodo sluoksnius, – parodė įdomią situaciją, kad tai, kas čia yra, nebuvo prieš 2 500 metų. Visas reljefas buvo metru žemiau, nei stovime dabar, buvo pelkės su upeliais, šlapiomis vietomis. Apribojo griova piliakalnį. Griovos – 3–4 metrų gylio, dabar užpustytos XVII–XVIII amžiaus pustymu, jų dabar reljefe beveik nematyti. Buvo viena uždara teritorija, užėmė 1 hektarą. Teritorijoje apsigyveno bronzos amžiuje, – pasakojo M.Urbonaitė-Ubė. – Bronzos amžius labai įdomus laikotarpis. Tuo metu Pietų Europoje tai ir Mikėnų kultūra, Egipto civilizacija, o čia visai kitoks gyvenimas. Jau Skandinavijoje yra kitoks gyvenimas – auksas, šalmai su ragais. Lietuvoje ir Baltijos šalyse turime keistą vaizdą, nelabai žinome, kaip visa tai atrodė. Ir staiga turime tokį objektą, kuris vieno laikotarpio. Archeologijoje retai būna, kad piliakalnyje įtvirtintos vietos būna naudojamos tik vieną laikotarpį, gana trumpą.“
Bronza buvusi itin brangi
Pasak archeologės, šiuo laikotarpiu prasideda socialinė diferenciacija, žmonės tampa visiškai sėslūs, dirba žemę, tampa ūkininkais, augina galvijus, pradeda kaupti turtą ir nebekeliauja kaip akmens amžiuje paskui šiaurės elnius bei keisdami stovyklavietes kas pusę metų. Šiuo laikotarpiu fiksuojami pirmieji piliakalniai Lietuvoje, įsitvirtina gyvenvietės.
„Kai sužinojome, kad apgyvendinta teritorija yra didesnė, supratome, kad nebegalime šnekėti, kad čia piliakalnis ir gyvenvietė, tiesiog buvo didelė gyvenvietė ant kalvos, kas ir buvo bronzos amžiaus piliakalniai – gyvenamosios vietos, atitvertos tvoromis, tam tikrais gynybiniais įtvirtinimais. Pilys ir kiti gynybiniai įtvirtinimai randasi daug vėliau nei žmonės čia gyveno. Turime bendruomenę, kuri gyveno besikeičiančiame pasaulyje, kai prasideda kaupimas, saugojimas, atsiranda bronzos daugiau. Tai buvo beprotiškai brangus dalykas, keliavo iš Centrinės Europos arba netgi Pietų. Kodėl čia gyveno?Nepalanki vieta, šalta, drėgna“, – svarstė archeologė.
Prof. V.Žulkus antrino, jog, anaiptol, vietos būta itin patogios, kai šalia yra jūra.
„Tuo metu jūros vanduo buvo sūrokas, atėjo ruoniai, buvo žuvies. Eršketai nuo seno gyveno pajūry, nes buvo lengviau išsimaitinti jau akmens amžiuje. Koks ten žemės ūkis galėjo būti? Jie naudojosi tuo, ką jūra davė. Nuo mezolito gyveno ten, kur upeliai tekėjo į jūrą“, – kalbėjo profesorius.
„Arba ten, kur prekiavo gintaru“, – antrino archeologė.
„O iš kur bronzos gavo?“ – diskusiją tęsė ir E.Ubis.
Anot pastarojo, archeologiniai tyrimai parodė, jog čia augintos kultūros, kurioms reikėjo laukų, tad žemės ūkio būta. Tada jau auginti miežiai, kviečiai, soros, lęšiai, žirniai, pupos, rinktos avietės, šermukšniai, obuoliai, lazdyno riešutai. Aptikti kaulai rodo, jog auginti galvijai – kiaulės, avys, ožkos, arkliai – tiesa, nežinia, laukiniai ar vietiniai. Kad buvo gaji medžioklė, rodo aptikti briedžių, elnių kaulai. Išlikę tik stambūs kaulai, tačiau ir jie pabraukus archeologine mentele subyra. Archeologai teigė, jog dėl netinkamo dirvožemio, mat jame esama daug oro, neaptikta žuvų kaulų.
„Gavau užduotį. Man sakė: „Migle, tu šiemet turi atrasti ruonį“, – sakė archeologė. Manoma, jog anuomečiai gyventojai mito ruonių mėsa, naudojo ir jų kailį.
Man sakė: „Migle, tu šiemet turi atrasti ruonį.“
Neapdirbtas gintaras
Gintaro dirbiniai čia aptikti gabalais, neapdirbti. Bronzos amžiuje nebūta tradicijų gaminti gintarinius dirbtinius. Manoma, jog tada gintaras galėjo būti naudojamas mainams.
„Skandinavai padarė neseniai tyrimą. Pas juos randamos bronzos šaltiniai sutampa su tomis vietomis, kur Pietų Europoje randami gintaro dirbiniai. Tikriausiai buvo mainų objektas. Gali būti, kad panaši situacija galėjo būti ir čia. Bet tai tik hipotezė“, – kalbėjo M.Urbonaitė-Ubė.
Paklausti, kaip archeologai nustato, kur kasinėti, M.Urbonaitė-Ubė teigė, jog atliekami dideli namų darbai naudojant specialius geologinius grąžtus. Metro ilgio grąžtai kalami į žemę ir atskleidžia sluoksnius.
Jau netrukus sutuoktiniai ims darbuotis ne ant kalvos, o 150 metrų į šoną, arčiau tako, kur, kaip nustatyta, buvo gyvenamoji teritorija.
Didelės reikšmės radinys
Prof. V.Žulkus teigė, jog moksline prasme tai labai įdomus radinys, ganėtinai gerai išlikęs, nes vietovė nesuarta, nenukasta, nesubjaurota statybų.
„Šiaip nelabai žinau tokio laikotarpio, yra neolitinio ir ankstyvesnio radinių. Smiltelės žiotyse, kai statė perkėlą, surinko nemažai radinių. Šiemet turi kasinėti mūsų kolegos prie Svencelės, bet tai irgi neolito laikotarpis, ties Ronžės upeliu irgi neolito laikotarpis. Kad turėtume piliakalnį, žinotume, kaip tuo metu atrodė gyvenvietė, bronzos amžiuje atsiradusi... – kalbėjo V.Žulkus. – Didelės reikšmės radinys, puiku, kad tyrinėjamas. Pačiame pajūryje turime nedaug, artimiausias Palangoj Birutės kalnas, romėniško laikotarpio seniausi pėdsakai, čia dar senesnis.“
Tyrinėjant Palangoje esantį Birutės kalną taip pat buvo rasta gintaro, jis laikytas duobėje. Joje suskaičiuota per 70 gabaliukų gintaro.
Turima minčių šį piliakalnį, kuris ir dabar prieinamas visuomenei, pritaikyti patogesniam lankymui.
„Esame matę Medvėgalio, Šatrijos piliakalnius. Daugeliui asocijuojasi, kad tai iš toli matomas kalnas, gali susikurti tokią emociją. Sulaukėme žmonių klausimų, kurie sakė, kad praėjus lieka nusivylimas, jog jokio vaizdo nepamatė. Čia tokia situacija, kad jis apaugęs medžiais. Nežinant situacijos, kad rasti radiniai, piliakalnis, sunku būtų identifikuoti. Mūsų užduotis pabandyti suteikti šiai vietai vaizdą, kad ir ant stiklo, graviūros pobūdžio. Neatmetame galimybės, kad bus atstatyta ir gintaro pilis, jei pririnksime gintaro“, – ir rimtai, ir juokais susirinkusiesiems sakė D.Nicius.
