Daugiau apie Ditmos keliones ir konkurso taisykles galite rasti čia.
E.Užkuraitės nuotr./Airijos keliai |
Keliaujame į vakarinę Airijos pakrantę, kitaip dar vadinamą uolėtąja pakrante. Ji nuo Dublino nutolusi 282 kilometro, tačiau apsišarvavę kantrybe ir visa turistams reikalinga amunicija – žemėlapiais, GPS, fotoaparatais, užkandžiais, geriamu vandeniu – išsiruošiame į kelią.
E.Užkuraitės nuotr./Airijos kraštovaizdis |
Kartu su teta, sese ir manimi keliauja ir gidas Tomas. Visą kelią nenuilstamai mus linksmina: juokauja, dainuoja, pasakoja įvairiausias istorijas. Ant kaklo pakabintas švilpukas leidžia suprasti, jog jis mus tvirtai laikys savo rankose: na, kad nepasimestume, laiku sustotume ir atkreiptume dėmesį į svarbesnes vietas. Be to, Tomas mėgsta „Tik-Tak“ ledinukus, jais visą kelią reguliariai vaišina ir mus. Nepaminėjau svarbaus fakto – jam viso labo dar tik treji metai, bet tai tik suteikia jam papildomo žavesio.
E.Užkuraitės nuotr./Autorė |
Vaizdas, kurį matome pro mašinos langus, užburia. Iš tikrųjų nesu mačiusi tiek daug uolienų vienoje vietoje. Jomis nubarstytos visos pievos. Tai visiškai kitokia gamta, nei mums įprasta matyti Lietuvoje. Ir aš net negaliu įsivaizduoti kaip tokiose uolingose pievose sekasi gyventi avims.
E.Užkuraitės nuotr./Išdrįsusieji galėjo palaikyti erelius |
Pirmasis mūsų sustojimas nukelia į laikus, kai niekas negalėjo pagalvoti, jog turėsime išmaniuosius telefonus, kompiuterius ir visus kitus prietaisus, kurie palengvina žmonių kasdienybę. Šokinėjant per uoleles iš visų jėgų stengiamės neišsisukti kojų. Artėjame prie namelio, kuris pastatytas labai jau seniai, net 4000 m. pr. Kr. Lyg ir nieko įspūdingo, tačiau namelyje tuo metu esančios archeologės išsiduoda, jog šiame būste dar reikia atlikti nemažai tyrimų. Mokslininkai nori tiksliai išsiaiškinti, kada jis pastatytas, kiek jį reikia prižiūrėti, kad išliktų ateities kartoms.
Dar pavažiavus užsukame į parką, kuriame stebime paukščių karalių, erelių pasirodymą. Kai jie skraido virš galvos ir puola žemyn imdami skanėstus, nėra ypač malonu, tačiau mūsų mažasis Tomas visą pasirodymą stebi išplėstomis akimis, tad stengiamės ir mes neatsilikti. Savanoriai galėjo palaikyti erelį ant rankos: užmaunama didžiulė pirštinė, ištiesiama ranka ir ant jos uždedamas maistas – sliekas. Taip erelis yra priviliojamas.
Vėliau apžiūrime čia pat esančius urvus. Juose nėra taip šilta, kaip lauke. Tačiau, kai visiškai išjungiama šviesa ir liekame stovėti aklinoje tamsoje, visi nuščiūva. Ne viena tuo metu apninka įvairiausios baimės: mažos erdvės, tamsos, o gal net ir vaiduoklių.
Galutinis mūsų kelionės taškas – Mohero uolos (angliškai Cliffs of Moher, airiškai Aillte an Mhothair). Prieš kelionę žiūrėjau šios vietos nuotraukas, tačiau net negalėjau pagalvoti, jog tai taip užgniauš kvapą. Einant vis arčiau ir arčiau, atsistojus prie betono luitų užtvaros (anksčiau jų nebuvo, tačiau dėl siautėjančių galingų vėjų gūsių, per didelio žmonių smalsumo ir nemažai tragiškų atsitikimų, saugumo sumetimais jos buvo pastatytos) pajuntu, kad žemė tuo pat išslys iš po kojų. Jaučiuosi tarsi nesvarumo būsenoje. Kažkas neįtikėtino, spaudžiančio krūtinę. Tas didžiulis laisvės pajautimas, kai čia pat pulsuoja Atlanto vandenynas priverčia jaustis visiškai maža šio pasaulio dalimi.
Einame toliau. Prisipažinsiu, paniškai bijau aukščio. Šį jausmą tik dar labiau sustiprina žinojimas, jog uolos yra iškilusios 214 metrų virš vandenyno. Tai leidžia suvokti, jog judu prieš save. Užtvaros pabaigoje pastatytas monumentas tragiškai žuvusiems šioje vietoje. Susimąstau: kiek daug žmonių vedami smalsumo, nepaisydami jokių apribojimų, išdrįsta perlipti šią užtvarą, eiti toliau, ten, kur esi priklausomas ne vien nuo savęs, bet ir nuo gamtos sąlygų. Niekada nežinai ar šiandien jos bus palankios.
E.Užkuraitės nuotr./Airijos kraštovaizdis |
Tačiau mums pasisekė: Airijoje, o ypač vakarinėje pakrantėje, kur lyja 275 dienas per metus, stūgauja baisūs vėjai retai būna tokių dienų, kai vėjas nerauna plaukų nuo galvos. Mes taip pat pasidavėme ir ėjome ten, kur esi atsakingas tik pats už save. Tuo metu drebėjau kaip lapas, jaučiau, kad ir keliai jau linksta, tačiau jausmas, kad alsuoji tuo pačiu ritmu kaip ir Atlanto vandenynas atperka viską. Niūniavau sau ir dainelę iš seno rusiško animacinio filmuko: „Drąsiau drambly, drąsiau drambly..“. Taip, taip, ir aš tuo metu įsivaizdavau, kad stoviu visai kaip garsiajame filme „Titanikas“ ant laivo atbrailos.
Šį kartą nemečiau jokio pinigėlio, kaip, kad mėgdavau daryti įvairiose gražiose vietose, nes žinojau, jog čia dar būtinai sugrįšiu. Čia, kur pasijunti lyg ant pasaulio krašto, laisvas visai kaip tas paukštis, kuriam nė motais ar lyja, ar saulė.
Atrodo viskas nuostabu, nepakartojama. Bet tuo metu lyg tyčia atskrieja stiprus vėjo gūsis, o mes stovime ant uolos krašto..