Jeigu vis dėlto istorijos, kaip gimė „Planas Monblanas“, nepamenate, ją prisiminti galite čia.
Taip pat viešai deklaruoju prieš šį kalną nebesanti visiškas nulis: alpinizmo treneriai mane jau įvertino aštuonetui. Ir vis dar pildau savo tinklaraštį, kuriame visada surasite daugiau.
O toliau nebe apie mane, o apie mano pastarųjų mėnesių meilužį – pala pala, tai kas tas Monblanas?
Aukščiausia viršukalnė
Alpėse stūksantį Monblaną įprasta vadinti aukščiausiu Vakarų Europos, taip pat Europos Sąjungos kalnu. Skirtingi šaltiniai viršūnės aukštį nurodo skirtingai – vienur rašo, kad 4810 metrų, kitur – kad 4809 m, bet kad būtų žemiau nei 4807 m, niekur nesuradau parašyta.
Išvertus į lietuvių kalbą Monblano pavadinimas ne ką mažiau gražus – reiškia „baltąjį kalną“. Gal dėlto, kad jo viršūnė balta, snieguota? Iš tiesų, teisingas atsakymas visai panašus: „baltuoju kalnu“ jis pramintas, mat yra nuolat užklotas, atrodytų, netirpstančio sniego, bet to, dalį kalno dengia ledynai. Taip, tais ledynais į viršų kopsiu ir aš.
Kalbant plačiau, Monblanas yra didžiausioje kalnų sistemoje Europoje – Alpėse. Pačios Alpės yra 1200 km ilgio, jos tęsiasi lanku nuo Viduržemio jūros iki Panonijos lygumos Italijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Vokietijos, Austrijos ir Slovėnijos teritorijose.
Pasigirti, kad pas juos yra Monblanas, gali dvi valstybės: Prancūzija ir Italija. Šio kalno viršūnės siekiantys alpinistai kopti gali ir iš vienos, ir iš kitos pusės. Aš ir mano bičiuliai pirmyn leistis žadame iš Prancūzijos, kilsime iš čia esančio Šamoni miestelio.
Populiari viršukalnė
Žinia, siekiantys šios viršūnės mes nebūsime pirmieji – truputį pavėlavome: pirmieji į Monblaną užkopė Žakas Balma ir Mišelis Pakardas, viršūnę jie pasiekė 1786-ųjų rugpjūčio 8-ąją.
Sezono piko metu – liepą-rugpjūtį, jo viršūnėn kasdien pasileidžia net iki 300 žmonių
Nebūsiu ir pirmoji ten užkopusi moteris – 1808-ųjų liepos 14-ąją pati pirma ten užkopė Marie Paradis. Dievaži, nebūsiu net pirma Monblano viršuje prisėdusi blondinė – prieš kelerius metus ten kvapą atgauti bandė ir mano alpinizmo trenerė Vilma, o iš nuotraukų matau, kad plaukus tada ji jau buvo persidažiusi.
Ir iš tiesų, nieko čia keista: nors Monblanas ir yra labai aukštas kalnas, o taip pat garsėja ir kaip įnoringas – čia nuolat ir kardinaliai keičiasi orai, vyksta akmenų, sniego griūtys, profesionalių alpinistų, mėgėjų gretose jis labai populiarus.
Populiarus taip smarkiai, kad skaičiuojama, jog sezono piko metu – liepos-rugpjūčio mėnesiais, jo viršūnėn kasdien pasileidžia net iki 300 žmonių.
Vis dėlto žemyn gyvi sveiki grįžta anaiptol ne visi: vien portale 15min.lt to didžiojo sezono metu kasmet pranešama apie vidutiniškai penkių alpinistų žūtį. Be abejonės, nuo likimo nepabėgsi, aplinkybių taip pat nenuspėsi, tačiau ši statistika man labai nepatinka ir visai nedrąsina. Asmeniškai praktiškai neabejoju, kad esu didesnė žioplė už visus juos.
Vis dėlto mano treneris Andrius sako, kad pati į Monblaną kopsiu kone geriausiu įmanomu metu – rugsėjo pradžioje. Tada ten vis dar vyrauja itin palankūs kopimui orai, o kopiančiųjų srautas būna ženkliai sumažėjęs – nereikės grūstis.
Visi keliai veda į viršų
Pasiekti Monblano viršūnę galima kopiant penkiais skirtingais maršrutais, tačiau pagrindiniais iš jų vadinami trys populiariausieji. Sau tinkamą kiekvienas gali pasirinkti pagal poreikius ir galimybes.
Pats paprasčiausias ir populiariausias maršrutas siekiantiems Monblano viršūnės yra Klasikinis, oficialiai vadinamas „Gouter Route“. Juo kopti galima nuo birželio pradžios iki rugsėjo pabaigos.
Tai tas maršrutas, kuriam galbūt ir nereikia ypatingų alpinizmo įgūdžių, mat pagrinde čia tiesiog einama į viršų (nors ir yra pavojingų zonų, kurioms būdingos akmenų griūtys). Tačiau vienareikšmiškai reikia ištvermės: kopiama ilgai, stačiai, ir, dievaži, aukštai.
O ir įrangos: kopiant sniegu pire kalnų batų tvirtinamos katės (specialios dygliuotos aštrios „pėdutės“, kurios segamos ant kalnų batų padų, ir sminga į sniegą ar ledą), kopiant statesniais šlaitais gali prisireikti ir ledkirčio, nors galima apsieiti ir su lazdomis.
Antrasis populiarusis maršrutas vadinasi Trijų viršūnių – „Trois Monts“. Šis maršrutas laikomas „vidutinio sunkumo“, mat pasirinkus jį kopėjai į kalnus pasiekia, siurprizas, tris viršūnes, ir Monblanas yra trečioji jų.
Keblus jis dėl to, kad pasirinkus šį maršrutą jau neapsieinama nei be kačių, nei be ledkirčių, kuriuos naudojant taip pat pasiekiamas šioks toks stabilumas, neapsieinama be alpinistinių kopimo technikos žinių.
Kaip jau galima suprasti, didžioji kelionės dalis čia ir vyksta žengiant sniegu ir ledynu. Maža to, keliautojams reikia įveikti apie 70 m aukščio sniego - ledo sieną. Daugiau sniego ten ar ledo, priklauso nuo oro sąlygų.
Pirmiausia keliautojai čia pasiekia Aiguille du Midi viršūnę, vėliau kelionę tęsia 4000 metrų aukštyje ir kopia Monblano link.
Trečiasis populiariųjų maršrutų sąraše – mažiausiai populiarus Itališkasis maršrutas („Italian Route“). Tai vienintelis maršrutas iš visų trijų populiariausiųjų, kurį pasirinkus startuojama iš Italijos, o ne Prancūzijos pusės, be to, maršruto aprašymas, o ir bandžiusiųjų pasakojimai byloja, kad jis – pats sudėtingiausias iš jų.
Visų pirma, šis maršrutas yra pats ilgiausias laiko prasme. Be to, pasirinkus jį būtina ir ypač gera fizinė forma bei kalnų kelionių, alpinizmo patirtis. Maršruto aprašymuose teigiama, kad įgyti čia reikiamą fizinę formą, pavyzdžiui, sporto salėje nepavyks – reikia iš tiesų daug treniruotis pačiuose kalnuose.
Keliautojus trečiuoju, itališkuoju, maršrutu pasitinka stačios kalnų, ledo sienos, kurioms įveikti reikalinga ne tik kopimo, bet ir laipiojimo patirtis, taip pat statūs šlaitai, kuriuos įveikti ženkliai baisiau nei nuožulnesnius prancūziškus.
Aš ir mano bičiuliai savo kelionę į Monblano viršūnę pradėsime iš Prancūzijos, minėtojo Šamoni miestelio. Kalnų apsuptyje gyvensime dvi savaites – nuo rugpjūčio 29-osios iki rugsėjo 11-osios.
Tai per šias dienas aš ketinu apačion pažvelgti iš Monblano. Užkopusi į jį Trijų viršūnių, o nusileidusi klasikiniu maršrutu.
Skaičiuoti dienas iki žygio padeda speciali mūsų „ekspedicijos“ laiko skaičiuoklė. O iki tol, kol čia atsiras užrašas „šiandien“, aš dar turiu ką nuveikti.
